Giovanni Bellini. Kalvarija (fragmentas), 1465–1470.

Wikimedia Commons nuotrauka

Pirmieji krikščionys žinojo, kodėl Credo (Apaštalų tikėjimo išpažinimo) centre įrašė žodžius „dėl mūsų“. Tai „dėl mūsų“ Sūnus nužengė iš dangaus, „dėl mūsų“ jis buvo nukryžiuotas, mirė ir buvo palaidotas. Tai reiškia ne tik „mūsų labui“, bet ir „vietoj mūsų“, prisiimdamas visa, kas mums priklausė.

Kai tik šioje vietoje padarome bent menkiausią išlygą, sugriūna esminis Naujojo Testamento teiginys. Tuomet išeitų taip, lyg jau būtume susitaikę su Dievu ir be viso šito, nuodėmė jau būtų buvusi atleista ir sunaikinta; kryžius tebūtų tik simbolis, svarbus kalbant apie amžiną Dievo draugystę, bet tik kažką reiškiantis ir nieko neįvykdantis simbolis. Nebūtų daugiau Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Dievas daugiau nesutaikintų pasaulio per savo Sūnų, kaip sako Paulius. Mes staiga taptume ekspertais, žinančiais, jog Dievas yra geras, ir nenorinčiais priimti tiesos apie Dievo rūstybę (kurią taip akcentuoja Raštas) paprasčiausiai dėl to, kad ji nesiderina su mūsų susikurtu Dievo paveikslu.

Galiausiai viską susiauriname iki visiems suprantamos filosofijos. Ką [vokiečių tapytojas] Griunevaldas bandė išreikšti savo „Nukryžiavimu“, mums galiausiai atrodo kaip beskonis viduramžiškas lazdos perlenkimas. Aukšta kaina nuleidžiama, o brangi malonė tampa lengvai gaunama paslauga.

Hansas Ursas von Balthasaras (1905–1988), vienas žymiausių XX a. teologų, gimęs Šveicarijoje, parašęs daug veikalų graikų Bažnyčios Tėvų tematika, dirbęs studentų kapelionu, 1988 m. Jono Pauliaus II paskirtas kardinolu (mirė prieš inauguraciją).

Hans Urs von Balthasar, Tu couronnes l’année de tes bontés, Paris: Salvator, 2003, p. 69–71. „Magnificat“ vertimas.