Arcabas (1926–2018). Emauso istorija, 2006.

globalworship.tumblr.com nuotrauka

Evangelijoje mane visada paliečia tai, kad Jėzaus mokymas – tai ne ilgas ir sudėtingas pamokslavimas, bet ženklai ir palyginimai, paimti iš kasdienio žmonių, į kuriuos Jėzus kreipiasi, gyvenimo. Jau daugiau kaip 20 metų, kasdien skaitydamas ir medituodamas Dievo Žodį, įsitikinau, kad Jėzus turėjo nepaprastą talentą kalbėti žmonėms, vartodamas jiems suprantamą kalbą. Jėzus – oratorius, mokėjęs prisitaikyti prie žmonių, jų lygio, o tai reiškia, kad pirmiausia Jis atidžiai juos stebėjo, klausėsi jų, norėjo sužinoti apie jų gyvenimus ir rūpesčius.

Jėzus norėjo nusileisti iki savo auditorijos: jei būtų kalbėjęs su jais iš savo dieviškumo viršūnės, žmonės tikriausiai net nebūtų klausęsi. O jei ir būtų – ar šis mokymas nebūtų jų priimtas kaip kokia sudėtinga poezija, kurią būtų supratę tik pusiau?

Bet Jėzus troško, kad kiekvienas mokinys Jį galėtų suprasti. Pamesta drachma, paklydusi avelė, gerasis samarietis ir daug kitų Jėzaus įvaizdžių tiesiogiai kalba tuometiniam žmogui ir jo širdžiai. Senasis Pakartoto Įstatymo knygos žodis iš tiesų pildosi: „Nėra tas Žodis toli...“ (Įst 30, 11–14).

Du ženklai, kurie byloja apie mus mylintį Dievą

Didžiojo ketvirtadienio liturgija mums kalba apie du ženklus. Evangelija mums parodo, kad kojų plovimas ir duonos laužymas nebuvo atsitiktiniai Jėzaus gyvenime. Šie du veiksmai kaip tik atskleidžia visą Jėzaus asmenybę, parodo, ką Jis labiausiai norėjo mums pasakyti, kuo norėjo mums būti. Šie ženklai, perimti iš kiekvieno tuometinio žydo buities, yra iš tiesų be galo paprasti. Tačiau Jėzus jiems suteikia naują prasmę: šie ženklai tampa Jo buvimo ir veikimo vieta. Kojų plovimas ir duonos laužymas – tai visas Jėzus, visas mums apreikštas Dievas.

Tiberiados bendruomenės brolis, kun. Michelis de Meulenaer.

Tiberiade.lt nuotrauka

Kai kuriose liturginėse giesmėse sakoma, kad duonos laužymas ir kitos švenčiant sakramentus naudojamos regimos priemonės (galima pridėti ir kojų plovimo apeigas) uždengia dievystę – tačiau, atidžiai skaitant Evangeliją, norisi su tuo nesutikti. Mano manymu, kojų plovimas ir duonos laužymas kaip tik apreiškia dievystę – ir būtent tokią, kokią Dievas troško mums parodyti. Galbūt šios liturginės giesmės turėjo omenyje, kad šie ženklai uždengia tą galingąją ar baimę keliančiąją dievystę, nieko bendro neturinčią su tikruoju Dievu? Tuo metu tikroji dievystė atsiskleidžia per Jėzaus ženklus. Dievas aukojasi dėl mūsų mirdamas ant Kryžiaus, prieš tai apie Jo begalinę meilę žmonėms byloja kojų plovimas ir duonos laužymas.

Žmogus siekia kilti ir kopti

Visi svajojame apie gyvenimo aukštumas. Net ir pasaulio istorija yra susijusi su troškimu būti pirmam, nugalėti ir pasiekti vis naujų rekordų. Jau darželyje vaikai matuojasi savo ūgį ar batų dydį lygindamiesi su kitais... Mes šypsomės tai matydami, tačiau elgiamės lygiai taip pat – tik mandresniais ir mandagesniais būdais, mes geriau mokame užsimaskuoti. Bet iš esmės norime to paties. Tuo tarpu Jėzaus reikia ieškoti kitur – ne kylant, o leidžiantis nuo mūsų trokštamų viršūnių, leidžiantis, kad jis galėtų mus pasitikti pakeliui.

Tavo vertė užtikrinta! Tavo gyvenimas nuostabus!

Susitikdamas su jaunimu klasėse dažnai užduodu tokį klausimą: „Ar tikite, kad esate stebuklai? Ar tikite, kad jūsų gyvenimas yra nuostabus ir kad jis turi neįtikėtiną vertę?“ Užduoti šį klausimą man reikia tam tikros drąsos. Taip pat pastebiu, kad jaunuoliai yra mažiau „apsišarvoję“ nei suaugusieji. Jie labiau išdrįsta būti tiesoje, atsakydami į tokius asmeninius klausimus. M. Buberis apie tai rašė: „Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis – saugotis... kiekvienas iš mūsų nešiojame šarvus, prie kurių priprantame ir ilgainiui net nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą.“ (M. Buberis, Dialogo filosofija II. Katalikų pasaulis, 2001). Atrodo, kad jaunimas yra drąsesnis šiuo požiūriu.

Jaunimo žygis. Akimirka iš Tiberiados bendruomenės gyvenimo.

Tiberiade.be nuotrauka

Uždavęs šį klausimą, iš karto siūlau paaugliams būti atsargiems ir nepatekti į lyginimosi su kitais spąstus. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje, norėdami įrodyti savo vertę , nerandame kitų būdų, tik kaip pažeminti kitus... Po kelių akimirkų asmeninio apmąstymo jaunimo atsakymai daugiau ar mažiau kelia liūdesį. Išgirstu šaltą nuoširdumą, su kuriuo jaunimas atsako: „Ne, mūsų gyvenimas nėra nuostabus!“ Tuomet atkreipiu dėmesį į gana keistoką paradoksą, su kuriuo susiduria šie jauni žmonės (tačiau jie iš esmės visiškai reprezentuoja mūsų visuomenę): socialiniuose tinkluose jie stengiasi priversti kitus patikėti tiesa (jų gyvenimu verta domėtis, jis yra nepaprastai cool...), kuria patys netiki ar kuria geriausiu atveju bando įtikinti patys save!

Jėzaus meilės gestas, nesvarbu, ar tai būtų nusižeminimas iki tarno, ar dovanojimasis kitiems duonos ir vyno pavidalais, mums yra tarsi priešnuodis prieš šią pasitikėjimo savimi ir savivertės krizę, kuri visais laikais buvo aktuali, o dabar ypač slegia mūsų vakarietišką pasaulį. Aršios konkurencijos amžiuje Dievas nori man pasakyti, jog tiki manimi, net kai aš pats netikiu savimi. Jis tiki manimi labiau, nei aš kada nors galėčiau patikėti savimi. Tikėti Dievu, Jo buvimu ir meile man – reiškia išgirsti Jį sakant: „Ar tu tiki savimi taip, kaip aš tikiu tavimi?“ Tokia yra žinia, kurią Dievas nori mums garsiai šaukti ateidamas į pasaulį.

Nihilistinis ir neaiškumų kupinas pasaulis, kuriame gyvename, mus sužalojo, o lengvomis aukomis tapo jauniausieji iš mūsų. Šiame neapibrėžtumų pasaulyje Kristus parodo vienintelį tikrumą, kuris iš tikrųjų yra svarbus: „Tu turi vertę mano Tėvo akivaizdoje ir tau suteikiu savo dieviškąjį gyvenimą.“ Jei pats Dievas pasilenkia numazgoti žmogaus kojų ir jeigu Jis Save dovanoja dėl jo, vadinasi, žmogaus vertė Dievo akimis yra tokia didelė, kad niekas pasaulyje negalės sugriauti to žmogaus orumo. Mes neprivalome savo darbais ar savo pasiekimais įrodyti, kad esame kažkas, taip pat nereikia sugniuždyti kitų, kad įrodytume, jog esame verti meilės. Ne, mes esame Dievo meilės objektas vien todėl, kad egzistuojame. Tikėti Dievu nereiškia tikėti abstrakčia tiesa, o priimti meilę, kuri kviečia mane tikėti savimi ne tiek dėl atliktų darbų, o paprasčiausiai todėl, kad esu.

Tiberiados bendruomenės brolis, kun. Michelis de Meulenaer.

Evgenios Levin nuotrauka

„Tik meilė mus gelbsti“

Prieš keletą metų skaičiau baltarusės Svetlanos Aleksijevič, 2015 metais gavusios Nobelio literatūros premiją, knygą Raudonojo žmogaus pabaiga. Nusivylimo metas (Rusų k.: Время second hand – конец красного человека). Ją skaityti nėra lengva, ši knyga pasakoja apie Sovietų Sąjungos žlugimą išgyvenančius žmones. Jie bando rasti naują gyvenimo prasmę po to, kai sugriuvo gyvenamoji aplinka ir politinė santvarka, kuria jie tikėjo.

Glebas – vyras, 15 metų praleidęs lageryje Sibire. Jį išdavė geriausias draugas, parašęs slaptą skundą KGB, kad išvengtų savo paties deportacijos, ir taip Glebą išsiuntęs į priverstinio darbo stovyklą. Grįžęs iš Sibiro Glebas suserga vėžiu, tačiau žmona jį globoja ir juo rūpinasi. Būdamas prie mirties slenksčio, Glebas taip atsako žmonai, kuri jo klausia: „Kaip tau pavyko ten išlikti gyvam?“ – „Vaikystėje buvau labai mylimas. Gautas meilės kiekis yra tai, kas mus gelbsti, tai yra mūsų stiprybės rezervas. Gelbsti tik meilė. Meilė yra vitaminas, be kurio žmogus negalėtų gyventi, kitaip kraujas sukrešėtų ir širdis sustotų.“ (Svetlana Alexievitch, La fin de l'homme rouge ou le temps du désenchantement (Actes Sud, 2013), p. 261, Autoriaus vertimas iš pranc. k.).

Meilė, kurią Kristus parodo nusižemindamas dėl mūsų, siekia atkurti mūsų tikėjimą, jog esame mylimi, ir to tikėjimo dėka mes galime gyventi, kad ir kas nutiktų. Dievas visada pasitiki mumis. Turime meilės rezervus!

Br. Michelis de Meulenaer (Tiberiados bendruomenė)