Katė Marusia. Audriaus Skačkausko nuotrauka

Sveiki, aš esu Marusia iš Panevėžio. Kaip jūs ten laikotės už jūrių marių? Pas mus Lietuvoje dėl koronaviruso, kaip bobutė sako, koronės įvedė karantiną. Tikriausiai žinote. Mūsų, kačių, ta koronė tarsi neliečia, bet ji smarkiai pakeitė mano gyvenimą. Apie tai ir noriu jums papasakoti.

Namuose nebėra kur leteną padėti

Gyvenu trijų didelių dėžučių bute su dviem šeimininkais... tarnais – Audriumi ir Aušra. Toliau juos vadinsiu tarnais, nes gi aišku, kas namie ponia ir šeimininkė. Tai va, tarnai jau dvi savaites beveik niekur neina. Vieną dieną grįžo su didžiuliais maišais visokio maisto ir užsidarė namuose. Anokia čia nelaimė, pasakysite. Bet kaip man gyventi, kai namuose vis kažkas painiojasi po letenomis?

Iš pradžių bandžiau juos kelti, kaip priklauso, 7 valandą ryto į darbą. Užlipdavau ant didelės senovinės spintos miegamajame ir nuo tylaus iki garsaus miauksėjimo imituodavau žadintuvą. Tačiau jie apsiversdavo ant kito šono ir toliau ramiai snausdavo. Turėdavau toms porą valandų susirasti kuo užsiimti, net pradėjau varnas ir žvirblius pro langą skaičiuoti, savo rytinės saulės šešėlį gaudyti ir dar visokias nesąmones daryti. Vieną kartą numečiau ir sudaužiau vazą, tai jie iš karto atsikėlė, bet daugiau vazų namie neradau, tai likau vėl su savimi.

Kai tarnai jau išsirioglina iš lovos, tai apsimetu labai meili. Burzgiu ir miauksiu reikia – nereikia, nes jie turi pasislėpę mano guliašiuką šaldytuve. Bandžiau aš tą šaldytuvą naktį ir atidaryti, ir pakalbinti, kvaila metalinė dėžė, tyli ir burzgia kaip mano draugas iš kitos laiptinės per morčių.

„Žvilgsnis yra nuostabi bendravimo priemonė. Jūs žiūrit į mane, aš žiūriu į jus. Žvilgsniu suprantame vienas kito nuotaiką. Iš žvilgsnio suprantame, kad vienas kitam patinkame. Žvilgsniu vienas kitam nusišypsome. Ir tyliai išsiaiškiname, kad aš pasaulyje gražiausia.“ Audriaus Skačkausko nuotrauka
„Kokia čia burtų lazdelė, kuri siūlus šaliku paverčia? Magija, ne kitaip.“ Audriaus Skačkausko nuotrauka

Apie kaukių siuvimą ir ginčus su televizoriumi

Tarnai kasdien įsijungia kalbančią dėžę ir klauso naujienų, o aš skubu kur nors pamiegoti, nes, kaip sakiau, koronė katėms neįdomi. Labiausiai patinka susisukti tamsioje miegamojo spintoje, bet mano tarnaitė Aušra vis mane iš ten iškrapšto. Mat nuo mano kailio visos jos suknelės apsiplaukuoja. Šiaip, plaukuotos suknelės dabar madinga, bet ką tu tiems tarnams paaiškinsi, neseka madų visai. Tai įsitaisau ant jų prišildytos lovos ir snaudžiu visą dieną. Nors koks ten snaudimas, kai aplink kalbančios, rodančios dėžės vis apie koronę šneka, o tarnai su jomis ginčijasi. Siaubas.

Vakarop, lovoje prasikamavusi, kad net šonai skauda, atsikeliu pažiū¬rėti, ką gi tarnai nuveikė per dieną. Netvarka namie. Tarnaitė visą dieną kažkokias kaukes siuva, todėl aš skubu visus siūlus po foteliais pakišti, nes be manęs, žiūriu, nesusitvarko.

„Būna, manęs paklausia: „Kaip jums sekasi išlikti tokiai gražiai?“ Visada pataisau tą klausiantį, kad ne tik gražiai, bet ir protingai. Darbas su savimi, sau, dėl savęs ir daug miego. Va, kas svarbiausia, brangieji jūs mano.“ Audriaus Skačkausko nuotrauka

Sportas namuose – mano nuopelnas

Tarnas Audrius vakare mankštinasi. Juokas man ima, kai jis kojas kilnoja atsigulęs, kad pilvas mažesnis būtų. Norėčiau pasakyti, kad mažiau valgytų, bet gi atsimenat, apie tuos maišus maisto pasakojau, matyt, kol visko nesunaikins, tai kilnok kojas, nekilnojęs...

Šiaip vakarus aš mėgstu, nes priverčiu savo tarną Audrių žaisti slėpynių arba gaudynių, tad pasiautėjame tose trijose dėžutėse. Pūškuoja vyrukas, gaudo mane, o aš tik šast po lova arba po spinta – ir liežuvį jam rodau. Po to aš jį veju, bet jis neturi kur palįsti dėl savo pilvo, tai greitai jį pagaunu ir grybšteliu nagiukais, kad greičiau bėgtų.

Gal ir be reikalo aš jums pradžioje skundžiausi, kad karantinas siaubingai pakeitė mano gyvenimą. Gal tikriau pakeitė, bet ne siaubingai, o į gerą pusę. Dažniau maistelio gaunu, tarnus pagainioju, parodau jiems, kaip meistriškai spintomis laipioju... Seniau tai visi darbe būdavo, tai net pasibarti, tai yra pamiauksėti negalėjau. O dabar visada visi kartu. Jaučiu, kad net pamilstu juos, tuos dvikojus, koronėsišsigandusius ir labai mielus.

„Kartais eini ir pameti mintį, kur eini. Tada verta atsigulti ant žemės ir įsiklausyti, ar neatrieda traukinys.“ Audriaus Skačkausko nuotrauka
„Dirbate? Užuojauta.“ Audriaus Skačkausko nuotrauka

Marusios mintis užrašė Audrius Skačkauskas