Kadras iš rež. Andrejaus A. Tarkovskio (jaunesniojo) dokumentinio filmo „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ („Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer“, 2019 m., Italija, Rusijos Federacija, Švedija, 97 min.).

Tarp populiariausių „Kino pavasario“ pasiūlymų namų kino platformose ir toliau galima žiūrėti dokumentinį filmą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ – apie didįjį rusų ir pasaulio kino meistrą. Šis filmas, režisuotas jo sūnaus Andrejaus Tarkovskio jaunesniojo – tai bandymas įminti kino meno paslaptį ir kartu panirti į dvasinį menininko pasaulį. Kvietimas praverti duris į genijaus laboratoriją, kurioje jis pats autentišku monologu analizuoja savo kūrybinius ieškojimus, dalijasi įžvalgomis apie religiją – kaip dvasines savo filmų ištakas. Apie kultūrą, meną, savo santykį su kinu, žmogiškosios būties prasmę. Jokių pašalinių kalbančių galvų – tik paties režisieriaus A. Tarkovskio apmąstymai ir jo filmai. Ir tėvo Arsenijaus Tarkovskio, padariusio jo kinui didžiulę įtaką, poezija, įkvėpusi poetinį režisieriaus filmų vaizdinį, taip pat – nuolatinę dvasinę įtampą. 

Pasaulinė „Andrejaus Tarkovskio: kino kaip maldos“ premjera įvyko praėjusių metų Venecijos kino festivalyje. Filmą sudaro dauguma niekur anksčiau neskelbtų garso ir vaizdo įrašų: paskaitų, pokalbių, susitikimų su žiūrovais, taip pat medžiaga, saugoma Andrejaus Tarkovskio archyvuose Florencijoje ir Maskvoje, fotografijos, dienoraščių, darbo knygų užrašai. Režisieriaus sūnus A. A. Tarkovskis, pristatydamas savo darbą apie tėvą, yra minėjęs, kad jau keletą dešimtmečių rūpinasi A. Tarkovskio instituto veikla ir nuolat bendrauja su žmonėmis, kuriems jo tėvo darbai yra tapę asmeninės kūrybos įkvėpimu. 

„Man pasirodė, kad šiandien jau pats tėvas, jo asmenybė kiek pasimiršta, – viename interviu Rusijos portalui yra teigęs A. A. Tarkovskis. – Daug darbų sukurta ir skirta jam, tačiau ką jis pats galvojo, ką jis pats norėjo pasakyti, kuo gyveno, kas jį maitino, kur glūdi jo kūrybinio kelio paieška? Apie tai labai svarbu kalbėti, nes praėjus 33 metams po jo mirties užaugo nauja jaunų žmonių karta, norinti pažinti Andrejaus Tarkovskio kūrybą. Šiuo filmu norėjau priartinti jį prie šių laikų žiūrovų, parodyti jį tokį, koks buvo iš tiesų. Stengiausi sukurti tokį tėvo portretą, kokį jį prisimenu. Parodyti, kas jį domino, apie ką jis nuolat kalbėdavo, ypač paskutiniais gyvenimo metais. Bandžiau pabrėžti esminius dalykus, formavusius jo charakterį, pasaulėžiūrą, apmąstymus. Tai, kas man pačiam buvo brangu jame. Tai, ką vėl norėčiau išgirsti.“ 

Filme subtiliai, poetiškai ir atmosferiškai atskleidžiama, koks gilus buvo A. Tarkovskio santykis su tikėjimu, dvasingumu, religija ir kad visa jo kūryba – tai nenumaldomas bandymas ieškoti atsakymų į fundamentaliuosius gyvenimo klausimus. Nuolat būti paieškose, todėl A. Tarkovskio kinas toks mėgstamas kaip pasaulio pažinimo galimybė, kaip menas, kuriuo galima patirti pažinimo džiaugsmą. 

Mano tėvas visų pirma buvo menininkas, poetas, ir tai nuolat pabrėždavo – yra sakęs filmo „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ režisierius. Todėl, be jokios abejonės, ir jo kinas poetinis: „Vis dėlto jis paremtas tam tikromis filosofinėmis šaknimis, rusų kultūra, ir tai, beje, dažnai kritikų ir Rytuose, ir Vakaruose pamirštama. Kultūrinį savo palikimą jis perėmė iš savo tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio, vieno įdomiausių sidabrinio amžiaus atstovų, ir šis palikimas tėvui buvo labai svarbus. Norėjau parodyti, kad Arsenijaus Tarkovskio poezija ir Andrejaus Tarkovskio filmai susiję. Kad Andrejus jautė stiprų ryšį su savo tėvu, ir jam pagrindinis jo filmų vertinimo kriterijus buvo Arsenijaus Tarkovskio nuomonė.“

Taip pat garsaus režisieriaus sūnus, pristatydamas šį filmą, yra kalbėjęs, kad Andrejus Tarkovskis buvo menininkas, tačiau nekūrė vien iš intuicijos. Svarbu, kad jo filmuose realybės suvokimas visuomet yra viršesnis. Ir jau nuo pat pirmųjų filmų A. Tarkovskis susiformuoja kaip mąstytojas, kurio pasaulėžiūra ilgainiui turtėja, tačiau filosofiškai ir dvasiškai lieka nepakitusi. 

Filme garso ir vaizdo įrašai dėliojami chronologiškai. Pavyzdžiui, pamąstymai filmo pabaigoje apie gyvenimą ir mirtį – žmogaus, kuris žino esantis nepagydomai sergantis, bet dvasiškai išliekantis labai tvirtas – paimti iš jo interviu paskutiniais gyvenimo metais.

Keletas režisieriaus A. Tarkovskio įžvalgų apie kultūrą, meną, religiją, dvasingumą

Tikras poetas, jeigu jis tikras – negali būti netikintis žmogus. Beje, matyt, tuo paaiškinama kultūros krizė, kurią išgyvename jau daugelį metų. Tačiau asmeniškai net negaliu prisiminti, kada man įvyko tapimo tikinčiuoju, tapimo religingu žmogumi virsmas. Sakau „religingas“ – bet tai nereiškia, kad esu nenuodėmingas. Tiesiog vis labiau esu tikras, kad kultūra negali egzistuoti be religijos. Tam tikra prasme religija sutaurinama kultūroje, o kultūra – religijoje. Abi jos susijusios. 

Jeigu visuomenė jaučia dvasingumo poreikį, kartu ji ima kurti meną, gimdyti menininkus. Jeigu tokio poreikio nėra – vadinasi, visuomenėje nеlieka vietos menui. Tuomet daugėja nelaimingų žmonių, dvasiškai nepatenkintų žmonių. Žmogus praranda tikslą ir nustoja suvokti, kodėl gyvena. Kai kalbame apie religingumą – man tai nėra vien asmeninė problema. Tai problema, apskritai susijusi su mūsų kultūros ir civilizacijos likimu.

● 

Vaizdinys, atvaizdas yra visiškai nedalijamas, visiškai nepagaunamas, – ir jam būdingos vaizduojamojo pasaulio ypatybės. Tai ryšys tarp absoliučios tiesos ir mūsų euklidinės sąmonės. Negalime jo suvokti grynąja forma, bet nujaučiame jį egzistuojant ir galime išreikšti savo vidinį santykį su juo. Meninis, poetinis vaizdinys neiššifruojamas. Jeigu pasaulis paslaptingas – vadinasi, ir vaizdinys teisingas dėl to, kad yra paslaptingas.

Ikonografinis vaizdas turi grynąją vidinę prasmę ir simboliką, bet jokiu būdu – ne išorinę, ne plastinę. Tai grynoji metafizika. Tai ne dieviškumo atvaizdavimas ar materializavimas. Ir tai labai svarbu, – nes geriausi senųjų ikonografijos meistrų darbai – tai absoliuto, arba transcendencijos, meditacija. Kuo gilesnis, neapčiuopiamesnis ir – įstabesnis vaizdinys, tuo jo struktūra būna griežtesnė. 

Pats poetiškiausias vaizdinys – paremtas natūralumu. Ne ideologiniu požiūriu, bet, sakyčiau, žemiškąja prasme. Todėl kai kalbame apie meninio vaizdinio struktūros paprastumą – man tai visuomet reiškia autoriaus prisilietimą viena ranka prie žemės, o kita – prie Dangaus.

●  

Būtina neužmiršti, kad esame žmonės – įdvasinta materija, ir vis dėlto tik materija. Nes galiausiai visa turi savo vieną šaltinį ir sukurta iš vienos medžiagos. Todėl mene mus taip erzina tai, ką vadiname meniniu pretenzingumu, perteikimu pernelyg išraiškinga forma – pernelyg perdėtai, – tik dėl to, kad vaizdinyje stinga vidinės pusiausvyros. Kai vaizdinys tampa simboliu. 

Simbolis leidžiasi būti iššifruojamas, o tai, mano nuomone, neturi nieko bendra su menu. Nes vaizdinys – tai ne šarada, ne galvosūkis. Bet kuris galvosūkis ar mįslė gali būti įmenami. Kai žiūrovas juos įmena, simbolis išsisemia, kitaip tariant – tampa ribotas. Taip pat pasaulio simbolis gali būti ribotas, jeigu vaizduoja begalybės idėją. Apskritai kalbant, menas – begalybės ir pasaulio, kuriame gyvename, simbolis.

Nėra nė vienos autoryste pažymėtos ikonos. Ikonografas nelaikė savęs menininku – jeigu sugebėdavo tapyti ikonas, už tai dėkojo Dievui manydamas, kad savo meistryste, profesija, amatu tarnauja Dievui. Meldžiasi jam tuo. Ir tokia jo kūrybos esmė – puikybės atsisakymas. 

●   

Svarbiausia žinoti, – kad ir bent sau pačiam, – tikėti savo ištakomis, iš kur atsiradai, kur eini ir dėl ko tu gyveni, – žinoti ir jaustis priklausomam nuo Kūrėjo. Ir jeigu to nejauti – tampi gyvuliu. 

Kai klaupiesi ant kelių ir visus savo jausmus nukreipi į Viešpatį, tavyje randasi žodžiai – tikrieji žodžiai. Tokiu pat būdu randasi tikrieji vaizdiniai – jeigu tavo amatas, lygiai taip pat kaip ir malda, yra nukreiptas į Kūrėją. Tai tarytum dovana. Štai užauginau gėlelę, ir ją kam nors noriu dovanoti. Bet pirma aš turiu ją užauginti. 

Menas – tai didžiausio kūrybingumo gebėjimo atspindys veidrodyje. Taip mes mėgdžiojame Kūrėją. Esame būtent sukurtieji pagal panašumą į dieviškąjį vaizdinį, ir būtent tada vieną iš akimirkų esame į Jį panašūs. 

●  

Menas – viena nesavanaudiškiausių žmogaus veiklų. Meno prasmė – malda. Tai mano malda. Ir jeigu ši mano malda gali tapti malda kitiems – vadinasi, mano menas tampa artimas kitiems. 

Kalbu apie pareigą. Ir žmogaus pareiga – tarnauti. Būtent dėl to ši idėja išsikreipia ir virsta kova dėl valdžios – kad tik ne tarnauti, bet išnaudoti kitų tarnystę. Pasaulyje egzistuoja vienintelis santykių principas – ir, ačiū Dievui, kad toks yra – tarnauti. Ir daugiau nieko.

Kinas savo esme ir prigimtimi, vaizdinių sandara yra poetinis, nes gali apsieiti be tiesioginio įvardijimo, be buitinio priežastingumo, netgi be to, ką vadiname dramaturgija. Kinematografo išskirtinumas – kad kinas užfiksuoja ir išreiškia laiką – filosofine, poetine ir tiesiogine prasme. Kinas ir gimė būtent žmonėms pajutus laiko stoką. Man regis, XIX ar XVIII amžiaus žmogus negalėtų egzistuoti mūsų amžiuje – tiesiog žūtų nuo laiko kuriamos įtampos. O kino tikslas – poetiškai apsvarstyti šią problemą. 

Kinas – vienintelis menas, tiesiogine prasme fiksuojantis laiką. Teoriškai tą pačią juostą galima peržiūrinėti begalę kartų. Tai tarytum laiko matrica. Ir todėl ritmo, trukmės, tempo problema kine turi ypatingą reikšmę: laikas čia išreiškia pats save. Tai nepaprastai įdomu, ir tam tikra prasme bet kurios meno rūšies poetika atsiskleidžia jo geriausiuose pavyzdžiuose. 

Leonardo – tapybos poetas, genialus poetas. Būtų juokinga Leonardo vadinti tik dailininku, būtų juokinga Bachą vadinti vien kompozitoriumi, būtų juokinga Shakespeare'ą vadinti tik dramaturgu. Juokinga – Tolstojų vien prozininku. Nes jie visi – poetai. Dėl to ir kalbu: kinas turi savąją poetinę prasmę, nes yra dalis gyvenimo, dalis Visatos, kuri ligi tol visiškai buvo nesuprantama ir neapmąstoma kitomis meno formomis bei žanrais. Nes tai, ką gali kinas – negali nei muzika, nei kiti meno žanrai.

● 

Menininko vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje didžiulis. Nebus menininkų – nebus visuomenės. Kodėl? Kas yra menininkas? Menininkas – tai visuomenės sąžinė. Kuo mažiau galimybių menininkui pasireikšti, bendrauti su publika, su žmonėmis – tuo blogiau visuomenei. Tuomet ji tampa bedvase, ir žmogus tokioje visuomenėje negali atlikti savo funkcijos, savo gyvenimo paskirties. Ir visai nesvarbu, kur tai vyksta – Rusijoje, Afrikoje ar Švedijoje. Svarbu, kad su paskutinio poeto išnykimu gyvenimas praras bet kokią prasmę. 

Niekada nė nebūčiau išdrįsęs prašyti tėvą savo filmui sukurti eilėraštį. Laimė, jis šia prasme mane priima teigiamai. Ir kartą ištarė komplimentą, pasakė: žinai, Andrejau, tu juk ne filmus filmuoji. Ir kai jis ištarė šiuos žodžius – man pasidarė lengviau gyventi. 

● 

Aš nežinau kitos tokios šalies kaip Rusiją, kurioje būtų tiek daug talentingų žmonių. Rusijoje, žinoma, vyksta tai, kas gali sunaikinti kultūrą – ir tai gali suveikti fiziškai. Tačiau... tai nereiškia, kad čia galima palaužti žmonių dvasią. Suprantate, yra laisvės problema. Kas yra laisvė? Laisvė – tai vidinė, dvasinė žmogaus laisvė – ne jo teisės. Teises galima atimti, o laisvės atimti neįmanoma. Laisvę žmogus paveldi kaip dvasinę duotybę. Shakespeare'as Hamleto lūpomis kalbėjo apie tai labai paprastai: įkalinkite mane riešuto kevale, ir pasijusiu Visatos viešpačiu. Arba kaip senovėje sakydavo: jeigu nori būti laisvas, tai būk toks. 

Laisvė – tai asmeninė problema. Todėl, atėmus iš žmogaus teises, neįmanoma iš jo atimti laisvės. Būtent dėl to politinės nelaisvės šalyse mes sutinkame labai laisvų žmonių, o tradicinės demokratijos – visiškai nelaisvų.

●  

Mūsų dvasinė kelionė istoriškai yra menkiau išsivysčiusi nei materialinė, ir už tai mes mokame kainą. Jeigu žmonija žus – tai nutiks tik todėl, kad žmogaus vystymasis stokojo harmonijos ir kad jis ne vystėsi dvasiškai, bet jam vadovavo baimė. Žmogus gynėsi nuo pasaulio, užuot ieškojęs būdo jame ištirpti ir atrasti su juo ryšį. Galiausiai savo bendravimą žmogus pavertė kamuojančiu įtakos vienas kitam tikslu – erzinančiu, nereikalingu, ligotu, užuot bendravimą pavertęs pasimėgavimu. Griebėsi pirmo pasitaikiusio žaislo, patikėjo akmeniniu kirviu, o ne magišku žmogaus žvilgsnio, troškimo poveikiu, galinčiu sustabdyti šio kirvio kirtį. 

Kalbant apie išganymą, pastaruoju metu gyvenimas mūsų pasaulyje verčia galvoti, kad vis dėlto prasminga gelbėtis asmeniškai – ir kuo greičiau, taigi atmetant gyvenimą ir kartu kūrybą. Dabar tokių perspektyvų nebelikę. Vyrauja vienijimosi prieš pasaulinį blogį idėja, kurią įkūnija, tarkime – atominė bomba. Bet juk jūs patys matote, kokių padarinių turėjo nedidelė sprogusi atominė stotis. O jeigu tokių būtų dešimt? Ir iš viso – galbūt visa mūsų ateities drama glūdi ne kare, o ilgainiui naikinamoje ekologinėje aplinkoje, kurioje egzistuoja žmogus. Nereikia nė karo, kad uždustume joje. Todėl kūrybos ir išganymo problema mūsų visuomenėje tampa daug aktualesnė, negu atrodo. Svarbu spėti. 

●  

Dvasingumu pirmiausia laikau žmogaus domėjimąsi tuo, ką vadiname gyvenimo prasme. Tiesą sakant, tai pirmas žingsnis. Žmogus, keliantis sau šį klausimą, nebegali nusileisti žemiau – jis vystysis. Kels klausimą, kodėl gyvename, iš kur mes ir kur link keliaujame, kokia prasmė buvimo šioje planetoje, – na, žvelkime optimistiškai, – tų aštuoniasdešimties metų, mums šiame pasaulyje skirtų. Kalbant paprastai, žmogus, nekeliantis sau šio klausimo ar nė karto jo nekėlęs – yra bedvasė būtybė. Ir menas bei menininkas, kuriam tai nesvarbu – nėra nei menas, nei menininkas. Toks žmogus nėra realistas, nes nepaiso vieno svarbiausių žmonijos veiksnių – to, kas žmogų daro žmogumi. 

Kai šios problemos mums tampa rūpimos, ir randasi tai, ką vadiname tikruoju menu.

●  

Kuo labiau viršų ima blogis – tuo daugiau priežasčių kurti meną. Būtent dėl to tam randasi daugiau priežasčių. Menas – tai, kaip jums pasakyti... Kol egzistuos žmogus, tol jis judės kūrybos kryptimi. Tokiu būdu jis susijęs su Kūrėju. Todėl, kad kūryba... Kas yra kūryba? Kam tas menas? Kodėl? Gerai tai ar blogai? Ar tai konstruktyvu, ar tik grynasis menas? Vis dėlto aišku viena – menas yra malda. Ir tuo visa pasakyta. Pasitelkdamas meną žmogus išreiškia savo viltį – visa kita neturi reikšmės. 

O tai, kas neturi vilties ir kas neturi dvasinio pamato – neturi nieko bendra su menu.

● 

Jeigu manęs paklaustų, kur įžvelgiu ateities viltį, atsakyčiau – tik Rusijoje. Kad ir kas būtų. Civilizacijos baigtis gali ištikti anksčiau, negu nukris pirmoji atominė bomba. Ji įvyks tada, kai numirs paskutinis žmogus, tikintis į Kūrėją. Civilizacija be dvasingumo, be tikėjimo nemariąja žmogaus siela nėra nieko daugiau kaip tik gyvulių banda. Ir tai jau ne civilizacija – tai jau pabaiga. Saulėlydis. Šia prasme Rusijoje aš įžvelgiu kur kas daugiau dvasinio atgimimo ženklų negu čia, laisvuosiuose Vakaruose.

● 

● 

● 

● 

Šedevru gali tapti liudijimas apie sielą, kuri plevena šalimais tavęs ir, žinoma, keliaujanti aukštyn, į Dangų, paskui save palikdama tave. Praskriejanti ir paliekanti vos juntamą vėjo šuorą.

Ir to užtenka, kad meno kūrinys taptų genialiu. 

Kadras iš rež. Andrejaus A. Tarkovskio dokumentinio filmo „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ („Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer“, 2019 m., Italija, Rusijos Federacija, Švedija, 97 min.).

В сердце дунет ветер тонкий,

И летишь, летишь стремглав,

А любовь на фотопленке

Душу держит за рукав,

 

У забвения, как птица,

По зерну крадет – и что ж?

Не пускает распылиться,

Хоть и умер, а живешь –

 

Не вовсю, а в сотой доле,

Под сурдинку и во сне,

Словно бродишь где-то в поле

В запредельной стороне.

 

Все, что мило, зримо, живо,

Повторяет свой полет,

Если ангел объектива 

Под крыло твой мир берет.

(Арсений Тарковский. Фотография. 1957)