Niccolo Antonio Colantonio. Nukryžiavimas (fragmentas), 1450–1460.

Wikimedia Commons nuotrauka

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 39–42)


Neužmiršk manęs, Jėzau.

Nepalik manęs, Jėzau.

Štai tik dabar pradedu gyventi,

Ir jau reikia numirti.

Negyvenau, Jėzau,

Net nežinojau, kas yra gyvenimas.

Maniau, kad svarbiausia imti tai,

Ko širdis geidžia.

Maniau, kad tai ir yra gyvenimas.

Tačiau klydau.

Sekiojau paskui savo širdies troškimus,

O šie mane suvedžiojo ir pradangino.

Ar nekeista,

Niekada neieškojau Dievo –

Jis gyveno sau, o aš – sau.

Mes vienas kitam nekliudėme.

Ir štai,

Dievas surado mane čia,

Ant prakeikimo medžio.

Ne tik surado –  

Bet ir pats kybo kartu.

O, norėčiau kvatotis pilna gerkle,

Tik skausmas neleidžia,

Tad juokiuosi širdimi.

Tu laimėjai, Jėzau.

Mes žaidėme slėpynių –  

Man puikiai sekėsi.

Maniau niekada nerasi manęs.

Bet tu buvai gudresnis.

Suradai mane, mano Dieve.

Jėzau, tu esi mano Dievas.

Tad nepalik dabar manęs,

Nes nebėra kur slėptis ir bėgti.

Jėzau,

Atmink mane savo Karalystėje.

Jėzau,

Mano Dieve.


Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 43)

Gerasis latras, tradicijos vadinamas Dizmo vardu, nuo seniausių amžių Bažnyčios gerbiamas kaip pirmasis šventasis. Jis mus moko, kad Dievas yra neįmanomų dalykų Viešpats. Ten, kur buvo pasmerkimas, gimė malonė. Nusidėjėlis tampa šventuoju, pasmerktasis pragarui – pirmuoju Naujojo Rojaus gyventoju. Tai yra Geroji Velykų Žinia mums. Su Kristumi niekas nėra prarasta. Kristuje net ir nuodėmė gali virsti laiminga kalte.