EPA nuotrauka

2020 m. kovo 4 d. Vengrijoje pasirodė pirmasis koronaviruso atvejis. Šiuo metu (balandžio 9 d., kai rašomas šis tekstas) Vengrijoje yra 980 patvirtintų viruso atvejų. Patvirtintos 66 mirtys. Vengrijoje gyvena maždaug beveik 10 milijonų žmonių. Kovo 14 d. buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, kuri įprastai trunka 15 dienų. 

Kovo 30 d. Vengrijos parlamentas (jį kontroliuoja Viktoro Orbáno „Fidesz“ partija) balsavo dėl kontroversiškų įstatymų pakeitimų: atšaukti visus rinkimus, suspenduoti savo paties galią leisti įstatymus, suteikti ministrui pirmininkui valdyti Vengriją dekretais… kiek tik jis pats nori. Taip pat visos neteisingos informacijos apie koronavirusą Vengrijoje skleidimas buvo kriminalizuotas, t. y. nuo šiol už tokį nusižengimą gresia iki penkerių metų kalėjimo. Kai kurie nepriklausomi žurnalistai Vengrijoje teigia, kad šis įstatymas apskritai valdžiai leidžia riboti žurnalistų pateikiamą informaciją: juk kas nusprendžia, ar informacija „klaidinga“, ar ne? 

Anot istorikės, visuomenės veikėjos, žurnalistės Anne Applebaum, „nė vienos iš šių priemonių nereikia tam, kad būtų veiksmingai kovojama su koronavirusu, ir nė viena iš šių priemonių nepadės išspręsti Vengrijos ligoninėse atsiradusių problemų“. Teoriškai valdžia, sutelkta vieno žmogaus rankose, gali būti efektyvesnių ir greitesnių sprendimų priėmimo garantija, tačiau kyla klausimas: o kokius sprendimus iš tiesų dabar priima V. Orbánas? Kam jis „naudoja“ laiko neapribotą galią valdyti šalį? 

EPA nuotrauka

Tad „viruso tramdymas“ prasidėjo, kai ministras pirmininkas palaimino „muziejų kvartalo“ statybas Budapešto miesto parke (Városliget). Pastebėtina, kad maždaug 75 proc. Budapešto gyventojų nepritaria šiam projektui, o vienas iš dabartinio sostinės mero Gergely’io Karácsony’io pažadų (jis nugalėjo Orbáno partijos siūlytą kandidatą) rinkimų kampanijos metu buvo sustabdyti nuolatos ministro pirmininko prižiūrimą projektą. Naujoji miesto taryba (kurioje daugumą sudaro „anti-Fideszės“ jėgos) nusprendė statybas iš karto nutraukti. Per visus dešimtį savo valdymo metų ministras pirmininkas atidžiai rūpinosi šiomis statybomis asmeniškai. Jeigu jam nepatikdavo planų modernumas, jis iš projekto būdavo greitai pašalinamas. Savo sprendimu jis panaikino Budapešto miesto tarybos nutarimą, todėl statybas parke bus galimatęsti. 

Pasaulyje siaučiant pandemijai, Orbáno vyriausybė surado laiko ir kitam įdomiam projektui, kurį labai palaiko Zsolto Semjéno partija (taip pat esanti ir vyriausybėje) – uždrausti lyties keitimo operacijas Vengrijoje. Visiškai nesvarbu, kokia yra kiekvieno iš mūsų nuomonė šiuo klausimu – tokio įstatymo leidyba „išimtinės padėties“ sąlygomis yra niekaip nepateisinama ir nepagrindžiama noru „dorotis su pandemija“. Ji tiesiog vykdo „Fidesz“ ir jos draugų politinę dienotvarkę. 

EPA nuotrauka

Dar vienas įdomus savo galias išplėtusios vyriausybės taikinys – Vengrijos teatrai. 2006 m. Vengrijoje nemažai vietų miestų tarybose laimėjo „Fidesz“ partijos atstovai. Tai svarbu dėl to, kad svarbiausius sprendimus Vengrijos teatruose priima vietos savivalda (nors centrinė valdžia subsidijuoja ir finansuoja šį kultūros sektoriaus segmentą). Po laimėtų rinkimų 2006 m. imta keisti teatrų vadovus, kai tik jų kadencijos pasibaigdavo. Priežastys tam yra dvejopos, nors labai susijusios. Visų pirma – konservatyvus „Fidesz“ skonis reikalauja konservatyvesnio meno. O kita priežastis – politinė: dažnai liberalūs teatrų vadovai yra linkę rinktis režisierius, spektaklius, pjeses ir pastatymus, kurie tiesiogiai (ar ne) kritikuoja centrinę valdžią, t. y. ministrą pirmininką, o tai erzina autoritarinių polinkių turinčią vyriausybę. 

Kai 2019 m. rudenį Vengrijos sostinės miesto tarybos daugumą laimėjo ne „Fidesz“, vyriausybė užsimanė teatrų valdymą perimti į savo rankas. Prieš paskelbiant nepaprastąją padėtį ir suteikiant neribotas galias V. Orbánui, teatrus „prižiūrėjo“ trijų asmenų tarybos (finansavimo teatrai sulaukdavo ir iš centrinės valdžios, ir iš savivaldos). Naujasis įstatymas skelbia, kad „prižiūrėtojų tarybą“ sudarys penki žmonės, iš kurių trys buvo skiriami Žmogiškųjų išteklių ministerijos, kurioje yra žmonių, „atsakingų už kultūrą“. Tikėtina, kad tokioje situacijoje teatrų repertuaras turėtų labiau atitikti ministro pirmininko „skonį“. 

EPA nuotrauka

Balandžio 2-ąją, anot index.hu korespondento Kovacso Zoltano, taip pat buvo dešimčiai metų įslaptinti duomenys, susiję su Vengrijos ir Kinijos bendru projektu – traukinio linijos Budapeštas–Belgradas atnaujinimu ir modernizavimu. Rekonstrukcija turėtų kainuoti daugiau kaip du milijardus eurų. Ji bus finansuojama tiek Kinijos (paskola sudarys 85 proc. kainos), tiek Vengrijos valstybės (apie 15 proc.). Vengrijoje pagrindinius statybos darbus vykdys Lőrinco Mészároso įmonė. Šis žymus Vengrijos verslininkas taip pat yra ir geras Viktoro Orbáno draugas. Geležinkelio linijos atnaujinimas bus pirmasis tokio tipo Kinijos projektas Europos Sąjungos teritorijoje. Panašius projektus Kinija jau kurį laiką vykdo ir Pietryčių Azijoje, taip siekdama plėsti savo kultūrinę, ekonominę ir politinę įtaką šiuose regionuose. 

Tikimasi, kad didelę dalį darbų vykdys Kinijos kompanijos. Įdomu, jog ši geležinkelių rekonstrukcija yra pats brangiausias kada nors Vengrijoje vykdytas infrastruktūros projektas. Dar įdomiau tai, kad jis nelabai turi prasmės: linija tarp Belgrado ir Budapešto nėra labai populiari ar reikalinga (tiesa, galbūt tai pasikeistų geležinkelį modernizavus), taip pat ši linija neturės jokių jungčių su pagrindinėmis Europos geležinkelių trajektorijomis. Panašius projektus paskolas imdama iš Kinijos kurį laiką vystė ir Šri Lanka. Galiausiai situacija baigėsi tuo, kad Kolombe, Šri Lankos sostinėje, dabar statomas visiškai naujas uostas, kuris priklauso Kinijai, t. y. Kinija praktiškai privertė Šri Lanką atiduoti gabalą savo žemės tam, kad galėtų vystyti savo infrastruktūros projektus. Šrilankietis „tuktuko“ vairuotojas, paklaustas, kaip jam šis projektas, ar naudingas Šri Lankai, atsakė paprastai: „Kaip tai naudingas? Juk visi pinigai keliauja Kinijai.“ Šis uostas taps Singapūro uosto konkurentu (dėl Kinijos netenkinančių kainų šios dvi valstybės kiek apsipyko). Ir visa tai tik dėl to, kad Kinija buvo tokia miela ir paskolino Šri Lankai pinigų įvairiems tuometinio Šri Lankos prezidento Majinda Rajapaksos infrastruktūros projektams. Tikėtina, kad panašus likimas lauka ir Vengrijos. Juk visa Pietryčių Azija dabar kenčia nuo ekonominės kinų invazijos.

Paskutinysis V. Orbáno įsakas, kuris galiojo tik 16 valandų ir 21 minutę, susijęs su miestų savivaldomis ir „efektyvumu“. Vyriausybė sukūrė 20 naujų valdymo organų, kuriems vadovavo V. Orbáno partijos atstovai. Šios „tarybos“ turėjo užtikrinti, kad merai ir miestų tarybos galėtų sprendimus priimti tik tokiu atveju, jei šie naujieji „prižiūrėtojai“ tam pritaria. Ir nors įsakas buvo nutrauktas aršios kritikos ir pasipiktinimo, tačiau tai rodo Vengrijos ministro pirmininko ir jo partijos intencijas. 

Galima būtų galvoti, kad jis taip tikrina užsienio šalių, opozicijos ir visos Vengrijos pakantumo jo žaidimams su demokratija ribas. Juk būtent šis įsakas sukurtas taip, kad iš principo panaikintų 2019 m. savivaldos rinkimų rezultatus, kurie, ypač sostinės Budapešto atveju, nebuvo palankūs „Fidesz“. 

Žinoma, visur skelbiama šio įsako priežastis buvo „efektyvumas“. Tokiam paaiškinimui šiek tiek prieštarauja tai, kad naujieji „komisarai“ merų priimtus ir jiems nuolankiai atneštus sprendimus būtų svarstę maždaug penkias dienas, o tai šiek tiek pailgina nutarimo įsigaliojimo terminą ir sumažina šį „efektyvumą“. Sunku pasakyti, kas tiksliai paskatino V. Orbáną atsisakyti šio įsako. Kai kurie kalba apie vidinę partijos opoziciją („Fidesz“ merai nenorėjo prarasti savo galias), o kiti – apie spaudimą iš išorės. Sunku pasakyti, kokia tikroji nutraukimo priežastis, tačiau V. Orbáno vadovaujama vyriausybė jau maždaug dešimt metų vis bando plėsti autoritarines savo galias ir po truputį naikinti po 1989–1990 m. atsiradusius demokratijos daigus Vengrijoje. 

EPA nuotrauka

Lietuvoje netruko pasigirsti palaikymo šūksnių V. Orbáno vizijai, kaip dorotis su koronaviruso epidemija. Kai kurie netgi sakė, kad neverta labai aštriai vertinti šių galios poslinkių Vengrijoje: jei ministras pirmininkas galiausiai „atims“ iš savęs nevaržomas galias krizei pasibaigus, tai visiems bus aišku, kad anoks jis autoritaras. Keista, kad pasitelkiama būtent tokia logika: juk tęsiantis koronaviruso pandemijai naujai priimti įstatymai nenustos galioti tada, kai (jei) V. Orbánas atsisakys savo neribotų galių. Per pandemijos laikotarpį dar galima priimti daugybę įstatymų, kurie visiškai nesusiję su viruso sutramdymu, o veikiau vykdo valdančiosios partijos politinę dienotvarkę. O tada didžiuotis, kad esi demokratas, nes atsisakei per nepaprastąją padėti sau suteiktų galių. 

Turbūt nereikėtų sakyti, kad V. Orbáno vyriausybė „nieko nedaro“ dėl pandemijos sutramdymo, tačiau kur kas svarbesnis yra politinis „pamušalas“, kuris kartais lieka nepastebėtas, kai visi rūpinamės sergančiaisiais ir mirštančiaisiais. Atrodytų, kad griežtos priemonės turėtų padėti sustabdyti viruso plitimą (pritariantieji sako, žiūrėkite į Kiniją), tačiau oponentai pabrėžia, kad svarbiausia priemonė turėtų būti pasitikėjimas vienam kitu: valstybe, artimuoju, kaimynu, bendrapiliečiu. 

Yuvalas Noah Hararis kalba apie tai, kad dabar turėtume galvoti apie pasirinkimą ateičiai: kokį pasaulį norėtume matyti – demokratiškesnį ir atviresnį, o gal autoritariškesnį (nepasitikintį savo piliečiais) ir uždarą (šiek tiek nacionalistinį). Tiesa, istorikas braižo futuristines vizijas apie piliečių sekimą technologijomis, kraujo spaudimo, temperatūros matavimą per įvairias išmaniojo telefono programėles ir pan. Derėtų pabrėžti, kad technologijos tėra tik priemonė. Vengrijos atvejis rodo, jog nereikia ir tokios priemonės, kad imtumeisi mažinti demokratijos lygį savo valstybėje. Pakanka perskirstyti galios centrus ir grasinti žmonėms kalėjimu.