Gintarė Krutinytė. Robert Dakševič nuotrauka

GINTARĖ KRUTINYTĖ – socialinių tinklų veikėja, keliautoja, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos ir katalikų teologijos studentė, dirbanti „Work and Travel USA“, padėjo žmonėms išvažiuoti vasarą. Mergina yra savanoriavusi įvairiose vietose, tarp jų ir lytiškumo ugdymo programoje „Esi vertas daugiau“, įkalinimo įstaigose, Kauno hospise, benamystę išgyvenančių žmonių valgyklose. XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (vedėja Gabrielė Krulytė) Gintarė dalijosi savo trijų metų intensyvaus laikotarpio patirtimi ir tuo, kaip sulėtinti savo gyvenimo tempą.

Esi daug savanoriavusi. Kas tave paskatino norėti atiduoti savo gyvenimą? Kodėl tavo gyvenime tai yra taip svarbu?

Mano gyvenimą, nors mieliau sakyčiau – mano širdį, labiausiai perkeitė Dievas, kai atsidūriau bažnyčios bendruomenėje. Negali likti abejingas tai meilei, kurią pats jauti. Tai skatina suprasti, kad gyvenimo daugėja tada, kai tu juo daliniesi. Manau, kad visi santykiai, lygiai taip pat ir santykis su Dievu, yra nuolatinis procesas. Tikrai būna tokių akimirkų mano gyvenime, kai labai įsijaučiu: aš galėčiau tą ir aną padaryti, mano karjeros prasme tai būtų labai gerai... Būna taip, kad užsidegu eiti į teatrą, kiną, darbu, nuolatiniu savo ateitis planavimu, kas, kaip turėtų susidėlioti. Tačiau po kiekvieno tokio protrūkio aš vis krentu į lovą savo kambaryje ir galvoju: „Bet palauk, kada aš paskutinį kartą žiūrėjau žmogui į akis?“ Mes kartais galvojam, kad tie žmonės, kurie yra paribiuose, galbūt prastai kvepia, kai praeini pro juos gatvėje, arba yra padarę kažkokių dalykų, kurie mūsų protu sunkiai pakeliami, gali mums trukdyti. Kas nors gali kelti klausimą: kam jie tokie reikalingi? Bet man atrodo, kad jie reikalingi mums. Jie keičia mūsų širdį, padeda mums sustoti ir netgi priimti save tokią, kokia esu. Priimti save kaip klystančią, kad neprivalau nuolat būti tobula, nes dažnai mąstau, kad neturiu teisės daryti klaidų. 

Kaip nutiko, kad buvai netikinti ir vienu metu supratai, kad Dievas yra ir kad esi pašaukta gyventi dėl Jo?

Aš nesakyčiau, kad buvau netikinti. Niekada Dievo neneigiau, jeigu manęs kas nors mokykloje būtų paklausęs, ar Dievas egzistuoja, aš turbūt būčiau pasakiusi, kad taip. Bet ilgai gyvenau nepažinodama Jo. Kad Jis yra, tai yra. Žinau, kad ir Madagaskaras yra, bet jame niekada nebuvau, ir jis man nekelia jokių jausmų. Aš Dievą mėgstu įvardinti kaip Kryptį į save, mano gyvenimo Kryptį. Sutikau Jį netyčia atsidūrusi bažnyčioje. Aš mokykloje draugavau su tokiu vaikinu, seniai jau nebesame kartu, bet jis man į gyvenimą atnešė draugystę su Dievu. Mano tėvai kartais nueidavo į bažnyčią uždegti žvakutę, bet į Mišias kažkaip niekad nevaikščiojome. Štai, tas vaikinas kartą sako: „Aš su tėčiu dažniausiai sekmadieniais einu į jaunimo Mišias, gal tu kada nors nori su manimi nueiti?“ Atsakiau: „Taip, aš visur su tavimi noriu.“ Buvau įsimylėjusi – kad ir kur jis būtų mane pakvietęs, ten būčiau ir ėjusi. Ačiū Dievui, kad pakvietė į bažnyčią. Pradėję lankytis jaunimo Mišiose, eidavome kaip į koncertą, nes šlovinimo grupė labai gražiai giedojo. Kelis kartus jos ten neradę, netgi išėjome iš Mišių. Taip lėtai Dievas įsėlino į mano širdį. Aš išgirdau Jo žodžius ir jais patikėjau. Man atrodo, kad tas pasakymas, kad Dievas pakeitė mano gyvenimą, skamba labai šabloniškai, bet, kai tu pasijauti mylimas, tampa nebeįmanoma gyventi taip kaip anksčiau. Mūsų gyvenimas yra mūsų elgesio pasekmė: kai tu pakeiti savo elgesį, pasikeičia ir tavo gyvenimas.

Kokia buvo tavo įtempto gyvenimo dienotvarkė?

Aš atsikeldavau ryte, pusryčių nevalgydavau, nes už 15 minučių jau reikėdavo kur nors būti. Išbėgdavau, tarkim, į darbą, ten parašydavau el. laiškus, tada skuosdavau į paskaitą, iš ten skubėdama pakeliui pasiimdavau kažkokią aliejuotą spurgą, ją susigrūsdavau, nes jau lėkdavau į susitikimą darbe su studentais pasikalbėti. Tada ateidavo pietų pertrauka, bet aš neidavau pavalgyti, o skubėdavau į autobusą ir važiuodavau aplankyti kokį nors mirštantį, sergantį nepagydoma ligą žmogų. Yra buvusi tokia diena, kai iš jo bėgau į egzaminą. Kai praleidi pusantros valandos pas žmogų, kuris guli komoje, emociškai reikia daug laiko suvirškinti, o turi skubėti, į, tarkime, edukologijos egzaminą ir rašyti apie vaikų mokymą. Tada, aišku, vėl grįžti į darbą. Mano pareigos tam labai dėkingos, aš galėdavau pasiskirstyti valandas. Po darbo, kadangi jautiesi turinti neatsilikti nuo šio pasaulio, būtinai nueini į kokį spektaklį, pertraukų metu atrašinėji į žinutes ir šiaip įkeli ką nors į instagramą. Tada eidama namo galvoji, kad reikia mamai, tėčiui ir kitiems paskambinti. Grįžti namo ir darai namų darbus iki kokios dvyliktos nakties. Dar turi išsiskalbti, pavalgyti – tą dieną tam nelabai buvo laiko. Tokia būdavo kiekviena diena, ir tai tęsdavosi mėnesiais. 

Kodėl nusprendei imtis priemonių kažką pakeisti? 

Man atrodo, esminis momentas yra tai, kad mano gyvenime viskas tapo tuo, ką reikia atlikti. Reikia išvažiuoti pakeliauti, nes reikia keliauti. Bekeliaudama aš jau planuoju, kaip man reikės grįžti dirbti arba dirbu kelionės metu, darau namų darbus, kurių niekada nespėjau padaryti. Niekur neliko jokio malonumo. Skaitai knygą, nes reikia, ne todėl, kad jautiesi norintis. Juk reikia būti nuostabiu žmogumi! Daryti tą ir aną – gerai, tad viską aš ir padarysiu. Man kurį laiką kėlė pasimėgavimą, bet tik vėliau supratau, kad kai papasakoju žmonėms, ką veikiu, mėgavausi jų veido išraiška ir tonu: „Oho, kaip tu viską spėji?“ Galvodavau: „Žiūrėk, o jis ne...“ Aš jausdavausi it turėčiau kažkokių supergalių, galiu padaryti daugiau nei kiti, manimi stebisi, nes atrodo, kad šiandien sunku žmones kažkuo nustebint, taigi, aš nustebinsiu šitaip. Kol galiausiai supratau ir pradėjau būti nuoširdi – į šitą klausimą atsakinėti, kad aš nebespėju. Iš tikrųjų nebespėju – nueinu į filmą ir nežinau, apie ką jis buvo. Kokius filmus praeitais metais žiūrėjau? Jų buvo gal penkiolika, bet kokie jie? Ką jie man paliko, ką iš jų išsinešiau? Nieko. Aš manau, kad mes labai daug dalykų darom, nes norim būti mylimi. Bet neatsisėdam kambary ir nesugalvojam: tikslas – būti mylimam, planas –  šitoks. Tiesiog prisitaikom pagal aplinkybes ir jauseną, kokiam reikia būti, kad būtum mylimas, tavimi žavėtųsi. Tai nėra suplanuota.

Mano pirmas žingsnis lėtinant savo gyvenimą buvo pasiimti akademines atostogas studijose, nes supratau, kad iš darbo vidury mūsų veiklos sezono išeiti negaliu. Sunkiausia buvo pripažinti sau, kad jau nebepakeliu. Aš gal net įvardinčiau šį žingsnį kaip pirmą – pripažinti sau, kad nesugebu taip, kaip norėjau, ir nieko tokio. Galiu sau leisti pabandyti iš naujo, kažkaip kitaip. Tik dabar, po metų, galiu pasakyti, kad savo gyvenime sugebu rasti tylą, lėtumą. Jeigu valgau pyragą ir rašau dienoraštį, tai valgau ir rašau, o ne dirbu mintyse.

Kiek laiko užtruko, kol priėmei radikalesnius sprendimus mažinti gyvenimo tempą?

Būdamas projektų, veiklų dalimi, negali išeiti čia ir dabar, nes tuo apviltum savo bendražygius. Man reikėjo laukti, kada galėsiu be didesnių nuostolių veikloms išeiti iš jų arba truputį pristabdyti. Dar vienas rimtas sprendimas, kurį man buvo baisu priimti – dirbti nebe visu etatu, o puse etato. Tai yra baisu, kai pripranti gyventi vienaip ir staiga pusiau susimažini įplaukas. Bet aš pastebėjau štai ką – kai gyvenau savo išprotėjusį gyvenimą, išleisdavau labai daug pinigų todėl, kad man vis kažko trūko. Tarkim, nebeturėdavau jėgų melstis. Aš melsdavausi: „Dieve, tu žinai, kokia esu pavargusi, nieko tau dabar nepasakosiu, pats viską matei, einu miegoti.“ Bet tuštuma lieka. Aš eidavau pirkti drabužių. Kai susitikdavau su draugais, jausdavausi kalta, kad neatrašiau, neturėjau laiko susitikti anksčiau, tuomet sakydavau, kad sumokėsiu už pietus. Kai nuvažiuoji į svečius, irgi jautiesi kaltas, kad tik dabar, tai tada būtinai norisi privežti ko nors. Per Kalėdas, gimtadienius dovanas norisi pirkti brangesnes, nes atrodo, taip galiu bent jau atpirkti, kad nesu šalia, kas yra visiška nesąmonė. Dabar nejaučiu būtinybės to daryti, nes galiu duoti kai ką brangesnio – savo laiką ir nuoširdų buvimą – ne tik atbėgti susitikti, nes taip reikia. Dabar man žymiai paprasčiau taupyti pinigus, nes turiu laiko pasigaminti valgį pati. Kadaise, pavyzdžiui, eidavau iš darbo kokią devintą dešimtą vakaro ir galvodavau: „Šiandien nieko nevalgiau, bet tiek dirbau. Tikrai nusipelniau dabar nueiti į kavinę, išgerti limonado už 2,5 €, juk uždirbu.“ O kai tai kartojasi kelis kartus per savaitę...

Kaip tu dabar atsisakai pasiūlymų?

Tiesiog atsisakau. Seniau, kai mane kur nors pakviesdavo, aš bandydavau viską kaip nors sustumti – sėsiu į taksi, spėsiu, gal nieko, kad į paskaitą nenueisiu. O dabar atsakau, kad tuo metu man paskaita, todėl nepavyks, bet galime tartis, bandyti rasti tinkamą laiką. Savo planų nekeisiu dėl to, kad kažkas man parašė per feisbuką. 

Ir jau nebejauti kaltės jausmo, nebijai įskaudinti?

Jeigu kitas įsižeis, tai jo problema. Aš šių problemų jau nebeturiu. Mes įsisukam į tokį užburtą ratą – tu bijai kažką įskaudinti, aš taip pat, tada tas žmogus, kurį mes bijom įskaudinti, irgi bijo. Man atrodo, kad pasakydama „ne“ ir kitam parodau, jog jis turi teisę savo gyvenime sakyti „ne“. Tarkim, mane kartais kviečia atvažiuoti į kokius mažesnius miestus, bet aš neturiu automobilio. Galiu trenktis autobusu, persėsti iš vieno į kitą, bet be laisvos dienos savaitėje negaliu sau leisti atvažiuoti. Galbūt kada nors, kai turėsiu automobilį, galėsiu prilėkti, pakalbėti ir išvykti. 

Kaip siūlytum išeiti iš to užburto rato ir pasakyti „ne“, kai to tikrai reikia?

Man atrodo, labai svarbu suprasti, kad žmonės yra pajėgūs susitvarkyti su jausmais. Jeigu aš kam nors pasakysiu „ne“ ir tuo priversiu žmogų kitaip pasijusti, jis pajėgs priimti kilusias emocijas. Nustokime nuolat jaustis atsakingi už kito žmogaus jausmus. Žinoma, mes esame atsakingi vieni už kitus, negalime eiti ir skaudinti, bet neturiu ir apkamšyti visų žmonių pledu, kad tik jiems būtų patogu. Jie savo gyvenime irgi patiria iššūkių. Tarkime, kviečiantys mane į radijo laidą, galbūt ieško pokalbio dalyvio kad ir tris dienas. Tačiau nebūtinai turiu būti tas pokalbio dalyvis. Šie pokyčiai gyvenime pasiekiami mažais žingsniais, vis stengiantis tai įsisąmoninti: aš neprivalau autopilotu ištarti „taip“ ir tada ieškoti būdų, kaip man viską spėti. Sulaukusi pasiūlymo, turiu dvi galimybes: eiti arba neiti. Jeigu gyvenime reikalingi dideli pokyčiai, nieko tokio yra bijoti ir duoti sau laiko sprendimui priimti. Juk ir į tokias situacijas patenkame ne per vieną naktį.

Tekstą parengė Kamilė Laučytė, Džiugas Kuliešius ir Ilona Petrovė