Rachel Moore / Unsplash.com nuotrauka

„Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar to link judame?“ – viename iš savo tekstų klausia tinklaraščio autorius kun. Petras Volskis. Išties katalikai, kaip ir visų kitų konfesijų krikščionys, nebegali Mišioms rinktis į bažnyčias, daug sudėtingiau priimti ir bet kurį kitą sakramentą, pavyzdžiui, išpažinties.

Kai kurie teologai jau atkreipė dėmesį į faktą, kad katalikams, ilgą laiką likusiems be Eucharistijos šventimo, net ir pasitelkus dvasinės Komunijos praktiką, gresia lengvas dvasinis išsekimas... Atskirti nuo kunigų ir likusios hierarchijos, jaučiasi sutrikę ir netekę stuburo. Tai rimtas įspėjimas.

Sutrikęs įprastas gyvenimo ritmas suteikė progą nupurtyti dulkes nuo daugelio dalykų, tarp jų – ir katalikiško gyvenimo šaltinių. Gal šis ilgas „pasninkas“ atneša ir naujų Apvaizdos dovanų? Kaip po žemės drebėjimo likusių pastatų būklė atskleidžia tiesą apie tai, kiek sąžiningi buvo statybininkai, taip ir mums šiandien tenka „tiesos valanda“, kiek tikras ir tvarus yra mūsų tikėjimo gyvenimas.

Dubrovniko vyskupas Mate Uzinićas per internetu transliuotas Verbų sekmadienio Mišias tikintiesiems priminė, kad dvasinė Eucharistija ne vienam galbūt šiuo metu yra kur kas „tikresnė“, nei paviršutiniškas sakramento priėmimas – tapęs rutina. Juk svarbu sąmoningumas ir santykio nuoširdumas.

Visiems aiškus dalykas, kad, jei katalikai save tapatina vien su sakramentų praktika, jų laukia rimti išbandymai, pavyzdžiui, patekus į kitokią kultūrinę terpę. Juk gyvename globalizuotame pasaulyje, o krikščionybė nėra nei vienintelė religija, nei vienintelė kultūrinė paradigma. Ne paslaptis, kad ne vienas jaunas žmogus pasijunta kaip į krantą išmesta žuvis, kai išvykęs studijuoti į kitą miestą netenka įprastos savo šeimos ar bendruomenės paramos. Jo tikėjimo gyvenimas dar labai priklausomas nuo išorinių praktikų, aplinkos. Tad kas lieka, kai nebelieka sakramentų?

Dievo šaltiniai

Kryžių kalnas, Konvento bažnyčia. Kęstučio Stoškaus nuotrauka

„Kai bažnyčių durys uždarytos ir nebegalime dalyvauti Mišiose bei priimti Eucharistijos, ar tai reiškia, kad likome be Dievo? – savo tinklaraščio skaitytojus provokuoja italas kunigas, dvasinės teologijos profesorius Fabio Ciardi OMI. Išties, nors ir nebeturime Dievo Eucharistijoje, mums tikrai nestinga paties Dievo. Šiandien turime gerą progą prisiminti, kur dar galime Jį sutikti.

„Jei bažnyčios bus uždarytos, kas galės sunaikinti Dievo šventovę, kuri yra Kristus, gyvenantis tarp mūsų?” Tokius žodžius septintojo dešimtmečio pradžioje rašė Chiara Lubich, fokoliarų judėjimo įkūrėja, kuriai šiuo metu pradėta beatifikacijos byla. Anuomet šitaip ji drąsino savo bendruomenės narius, visai Italijai baiminantis galimo komunistų įsigalėjimo šalyje. Iš savo bendražygių, apsigyvenusių Lenkijoje, Čekijoje, Rytų Vokietijoje ar Lietuvoje, Chiara puikiai žinojo, ką reiškia komunistinis režimas ir karingasis ateizmas.

„Kai susivienijame su vienu ar daugiau brolių Jėzaus vardu, tuomet mistiniu būdu Jėzus randasi tarp mūsų, lygiai taip pat, kaip realiu būdu nužengia ant altoriaus, kunigui tariant konsekracijos žodžius. Susitikimas su broliu tampa savotiškomis mistinėmis Mišiomis. Aš, brolis, Jėzus: šioje triadoje cirkuliuoja pati Trejybės meilė, juk tame kuris myli, Jis nužengia ir apsigyvena su Tėvu ir Šventąja Dvasia”, - 1964 m. rašė kitas Dievo tarnas, politikas, ekumenistas ir hagiografas Iginas Giordani.

Be jokios abejonės, Eucharistija yra svarbiausia ir išskirtinė susivienijimo su Jėzumi galimybė: joje Jėzus „realiai yra“. Tačiau Eucharistija nėra vienintelis Dievo šaltinis! „Ilgą laiką eucharistinis pamaldumas buvo užgožęs kitas Dievo buvimo formas, kurios yra ne mažiau realios. Negalime teigti, kad jos yra vien simbolinės“, – primena Ciardi.

„Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“ (Dei Verbum, 21).

Unsplash.com nuotrauka

Vatikano II susirinkimas (plg. Sacrosanctum Concilium, 7) dar kartą atkreipė visos Bažnyčios dėmesį į tai, kad Dievas sutinkamas ne vien Eucharistijoje, bet ir kituose sakramentuose; taip pat ir Dievo Žodyje; Jo vardu susivienijusių žmonių būryje; Jo tarnuose; mažiausiuose mūsų broliuose, su kuriais Jis susitapatino, tardamas „Ką padarėte vienam iš šių mažutėlių, man padarėte“ (plg. Mt 25).

Paulius VI rašė: Eucharistinis buvimas „vadinamas „realiu“ ne norint išskirti jį iš kitų, tarsi kitos Dievo buvimo formos nebūtų „realios“, bet „dėl antonomazijos“ (tai yra, kai viena savybė ar bruožas tampa vardu). Ji nėra izoliuota Dievo buvimo vieta: jos tikslas yra padėti „giliau suvokti Kristaus buvimą bendruomenėje ir kiekviename jos naryje“.

Jėzus Kristus beldžiasi į mūsų duris per Šventąjį Raštą; jei klausomės ir atveriame proto bei širdies duris, Jis įžengia į mūsų gyvenimą ir pasilieka su mumis (pop. Pranciškus, Aperuit illis, 8).

Įdomi šiame kontekste ir kita popiežiaus Pauliaus VI mintis: „Visi gerai žinome, kad Kristus savo Bažnyčioje pasilieka įvairiais būdais. (…) Kristus yra Bažnyčioje, kuri meldžiasi, o Jis yra Tas, „kuris meldžiasi už mus, meldžiasi mumyse ir yra mūsų meldžiamas: meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; yra mūsų meldžiamas, kaip mūsų Dievas“; tai Jis pats mums pažadėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.“

Jis yra savo Bažnyčioje, kuri vykdo gailestingumo darbus, ne vien todėl, kad, kai darome ką nors gero vienam iš mažiausiųjų brolių, darome tai pačiam Kristui, bet ir todėl, kad tai pats Kristus atlieka šiuos darbus per savo Bažnyčią, nuolat paremdamas dieviškąja meile žmones.

Jis yra savo Bažnyčioje piligrimėje, trokštančioje pasiekti amžinojo gyvenimo uostą, nes gyvena mūsų širdyse per tikėjimą, jo mums dovanotos Šventosios Dvasios veikimu išlieja jose dieviškąją meilę (…)

Šie įvairūs Jo buvimo būdai pripildo sielą nuostabos ir žadina Bažnyčios slėpinio kontempliaciją“ (Mysterium fidei, 36–40).

Kliūtis, tampanti priemone

Cathopic.com nuotrauka

Paradoksaliausias ir labiausiai pamirštas Dievo artumo šaltinis yra susijęs su Jo gebėjimu visa panaudoti savo tikslui įgyvendinti. „Visa išeina į gera mylintiems Dievą“, – sako apaštalas. Kalbama apie skausmą, kryžių.

Negalėjimas dalyvauti Mišiose, kaip ir bet kuris kitas, pats kasdieniškiausias, skausmas yra galimybė susivienyti su Jėzumi. Komunija juk reiškia susivienijimą.

Savo knygoje „Dove sei? I luoghi di Dio“ (2016), Fabio Ciardi rašė:

„Aplinkybės man neleidžia dalyvauti Eucharistijoje? Tai skausminga situacija: tačiau būtent šis skausmas man gali atverti tiesioginį priėjimą prie Dievo.

Sugrįžęs į savo sielos „kambarėlį“, nebegirdžiu Mylimojo balso, jaučiu tuštumą, sausrą, nepajėgiu melstis? Šis pasitraukimas sukelia siaubingą skausmą: ir būtent šitai atveria priėjimą prie Dievo.

Santykis su šalia esančiu žmogumi, kuris man buvo Dievo sakramentas, sueižėja, tiek, kad man tampa kliūtimi pasiekti Dievą? Atsiveriu bendrystei su išduotu Kristumi: būtent šitai man leidžia betarpiškai sutikti Dievą.

Visus šiuos skausmus Kristus išgyveno ant kryžiaus. Prisiimdamas ir patirdamas juos, Jis dabar susijungia su mūsų patiriamu skausmu. Pasiekia mus ten, kur esame. Kiekviename mūsų skausme tai Jis kenčia mumyse. Dievo Avinėlis, kuris ant savęs užsikrauna pasaulio nuodėmę. Mano skausmo nelieka – jis tampa Kristaus sakramentu: lieka Jis.“

Krikščioniškoje perspektyvoje kiekvienas kryžius neišvengiamai veda į prisikėlimą – į apstesnį, padaugintą gyvenimą. Vadinasi, ir šis laikas gali tapti Bažnyčios apsivalymo, atsinaujinimo ir sustiprėjimo akimirka.

Tą liudija ir vaizduotę išlaisvinusių kunigų sielovadinis kūrybingumas, suklestėjęs internete, ir ne tik. Pašvęstojo gyvenimo brolių ir seserų gebėjimas būti arti kitų. Bažnyčios retorikoje atsirandantis teigiamas dėmesys kiekvienam, net ir netikinčiam žmogui, brolystės dvasia. Labiausiai viltį stiprina pasauliečių konkretus evangelinis gyvenimas – juk Bažnyčia skleidžiasi namuose, kasdienybėje, santykiuose. Antraip, vargas mums!