Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo nuotrauka

Prieš karantiną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriuje nusprendėme, kad Kalbos klubas turi turėti ir savo palydovą – Kalbos klubą+. Norėdami pasiekti išsikeltus tikslus – giliau suvokti kalbos fenomeną, jo įvairiapusiškumą, norėdami išmokti naudotis visomis kalbos teikiamomis galimybėmis, suvokti kalbos galias mūsų gyvenimuose – turime kalbėtis ir apie kitas kalbas, jų įtakas lietuvių kalbai ir kultūrai ir / arba lietuvių kalbos įtaką kitoms kalboms ir kultūroms. Todėl ir gimė Kalbos klubo+ idėja.

Pirmasis pokalbis, kuris įvyks po karantino, bus – žinoma – apie sanskritą. Kodėl? Todėl, kad ši kalba yra viena iš mūsų nacionalinio naratyvo dedamųjų, kažkada atlikusi svarbų vaidmenį tautiniam Lietuvos atgimimui kuriant nacionalinę nepriklausomą Lietuvą. Dėl panašumo į sanskritą XIX amžiuje, lyginamosios kalbotyros suklestėjimo laikotarpiu, lietuvių kalba tapo tyrimo ir dėstymo objektu prestižiškiausiuose Europos universitetuose, o žymiausi to meto indoeuropeistai važiavo į Mažają ir Didžiąją Lietuvą rinkti lietuvių kalbos duomenų ir mokytis. Tuo laikotarpiu atsirado garsioji prancūzų kalbininko Antoine’o Meillet frazė, kurią persakome Lietuvos bičiuliams visame pasaulyje: jei norite išgirsti, kaip kalbėjo daugelio Europos tautų protėviai indoeuropiečiai, turite atvažiuoti į Lietuvą ir pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis.

XX amžiaus pradžioje, kuriant valstybę, reikėjo sociokultūrinių faktų, kurie leistų didžiuotis savo neseniai buvusia virtuvės, ūkio, slaptos kaimo mokyklos kalba. Panašumas su sanskritu kėlė nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Pavyzdžiui, kunigas Kazimieras Ambrozaitis rašo trumpą praktinę gramatiką, skirtą mokytis lietuvių kalbos, kurią pavadina „Kalbos sanskrita“ (išleista 1929 metais). Tokį keistoką pavadinmą kunigas knygelės pratarmėje motyvuoja taip: „Tyrinėdamas, ką rašo apie lietuvių tautą angliškose enciklopedijose, radau, kad jų kalba esanti artimiausia sanskrito kalbai. O apie sanskritą ten pat rašo, kad jų kalba esanti artimiausia lietuvių kalbai. O iš kur tas sanskritas tokį vardą gavo – tai enciklopedijoje išvedė, kad jų knygutė, mokinanti skaityti ir rašyti (…) buvo vadinama sanskrito knygute.“ Šio motyvo mokslinė logika yra nepaaiškinma, tačiau ideologija – akivaizdi – iškelianti kalbų panašumo ir lietuvių kalbos išskirtinės vertės idėją.

Lietuvių kalbos ir sanskrito panašumas yra didžiulis. Daug stulbinančių leksinių bendrybių: lt. naktis – sanskr. naktis, lt. dantis – sanskr. dantas, lt. Dievas – sanskr. Devas, lt. dūmas – sanskr. dūmas, lt. bebras – sanskr. babhrus, lt. ugnis – sanskr. agnis, lt. jungti – sanskr. yunkte, lt. sūnus – sanskr. sūnus, lt. naujas – sanskr. navas, lt. senas – sanskr. sanas, lt. sapnas – sanskr. svapnas, etc. Kalbos turi nemažai ir gramatinių bei sintaksinių atitikimų. Tačiau mūsų žinios apie tai yra gana fragmentiškos, todėl apie sanskrito struktūrą, pagrindinius šaltinius, jo socialinę istoriją, bendrybes ir atitikimus su lietuvių kalba diskutuosime su žymiausiu Lietuvoje sanskrito specialistu Vyčiu Vydūnu, kai tik Lietuvoje bus įveikta nelemtoji pandemija.

Sanskrito ir lietuvių kalbos panašumas atveria erdvę naujoms kalbos (kalbų) istorijos interpretacijoms. Tačiau ne mažiau svarbus ir etnokultūrinių bei sociokultūrinių artefaktų gretinimas. Kultūrinė bendrumo per kalbas idėjų apytaka taip pat gali būti labai įdomi. O ji apipinta net kelionių romantika ir nuotykiais: vien ko verta istorija apie tarpukario žymaus keliautojo Antano Poškos veiklą Indijoje. Keliautojui suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas, 2014 metais universitete jam atidengta atminimo lenta. Antano Poškos interesų lauke buvo ir sanskrito studijos. Žurnalistas Rimantas Bružas su bičiuliu Aurimu Mockum pakartojo Antano Poškos žygį motociklu į Indiją. Ar realiame gyvenime žinia apie kalbų panašumą suveikė kaip istorinės atminties paieškų, kūrybos, mokslinio pažinimo variklis? Apie tai Rimanto Bružo ir paklausime, kai galėsime susitikti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Pažadame ir įdomiausių sanskritui skirtų leidinių, saugomų bibliotekos fonduose, parodėlę.

Labai tikimės, kad mūsų pokalbis suaktyvins šiuo metu gerokai apmirusius sanskrito ir lietuvių kalbos ryšių tyrimus. O tai savo ruožtu stiprintų išskirtinį ir istoriškai atpažįstamą Lietuvos, kaip šalies, kurioje kalbama intriguojamai artima sanskritui kalba, prekių ženklą.

Daugiau skaitykite:

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (II)