Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalisŠešta dalisSeptinta dalisAštunta dalisDevinta dalisDešimta dalis; Vienuolikta dalis

Po pertraukos atvykusi tęsti tyrimo sutikau Moniką – 29-erių, čia atvykusią iš kitos reabilitacijos institucijos, blaivią jau gana ilgą laiką. Greitai supratau, kad Monika labai atkakliai siekia blaivybės – dėl troškimo pačiai auginti savo vaikus. Tą dieną, kai dirbo virtuvėje, Monika tarp maisto gaminimo ir tvarkymosi pažadėjo ir su manimi pasikalbėti. Ji nuo vaikystės atsimena pyktį: ant tėčio, mamos, brolio. Tėtis gerdavo ir smurtaudavo, o mama labai daug dirbo, kad galėtų aprūpinti ją ir brolį – dėl to ji pyko ir ant mamos, jai trūko mamos dėmesio. Monika rūpinosi brolis, kol baigė mokyklą – paskui jis išvyko. Pykdama ant brolio, kad ją paliko, ir nenorėdama leisti laiko namuose, ji surado kitą draugiją – heroiną pabandė septyniolikos. Taip ją įtraukė priklausomybė.

„Aš galbūt tik neseniai pradėjau galvoti, kad čia tikrai rimta liga. Kažkaip labai žiūrėjau į ją nerimtai, galvojau, kad galiu kontroliuoti viską, tą mano atkritimą. Visada galvojau, kad galiu kontroliuoti, kad aš sugebėsiu kontroliuoti. Pirma reabilitacija prasidėjo devyniolikos, išvažiavau, nes mama išgyveno, dėl mamos viską dariau. Trejus metus prabuvau blaivi, bet su savim nieko nedariau, eidavau iš proto. Ir po to atkritau. Ir tas mano gyvenimas toks buvo: savaitę blaivi, mėnesį blaivi, vėl kaifuoju... Aš negaliu pasakyt, kad nenorėjau vartoti. Man patikdavo, mane traukdavo, aš taip atsipalaiduodavau, bet paskutinis mano atkrytis... Gal prieš pusę metų supratau, kad aš kažką ne taip darau, kad tikrai kažkas mane traukia atgal, kad turiu suvokti, kad čia labai rimta, kad man reikės gyventi visą gyvenimą su tuo ir reikia išmokti, kad čia labai rimta liga iš tikrųjų. Aš dažnai užsigalvoju apie šitą, nes jaučiu, kad aš ne tokia kaip visi, aš, net galima sakyt, baltu pavydu pavydžiu paprastiems žmonėms, kurie nepriklausomi...“

Monikos lūžis buvo „visko praradimas“ – paskutinį kaifavimo pusmetį jai neberūpėjo nei vaikai, nei tėvai, nei artimieji, nei vyras, rūpėjo tik įsidurti. Ji prakaifavo ir butą, ir auksą, ir daug mamos pinigų. Nuolat išgyveno baimę, paniką, siaubą. Kita vertus, nieko nebijojo – nei kalėjimo, nei pasekmių, nebejautė gėdos. Monikos viltį sužadino jos nusikaltimą tyrusi tyrėja, pastebėjusi, kad ji dar ne „baigtas“ žmogus, ją dar galima išgelbėti. O viltį gyventi grąžino Dievas.

„Aš visada vengdavau bendruomenių, kur yra Dievas, visada vengiau žmonių, kurie tiki į Dievą. Nes nuo vaikystės visada sakydavo mama: „Tave Dievas nubaus“, ir aš įsivaizdavau, kad Jis labai piktas. Labai neseniai atsivėriau į tą tikėjimo kelią. Dabar suprantu, aš turiu dabar Dievo baimę prarasti tą tikėjimą, nes kiekvieną vakarą meldžiuosi ir prašau: „Dieve, pripildyk mano širdį daugiau tikėjimo Tau ir meile Tau, išmokyk mane mylėti ir save, ir Tave, ir aplinkybes.“ Dabar vienintelis, kas man padeda – Jis. Nes tikrai aš žinau, kad Jis mane myli, kad Jis mane veda, ir aš pamatau stebuklus, kuriuos Jis duoda. Dabar mano požiūris į tą ligą kaip į Dievo dovaną. Nes per paskutinį savo atkritimą aš daug ką supratau, tapau dėkinga, pradėjau vertinti savo gyvenimą, kiekvieną dieną. Aš pradėjau po truputį mylėti save. Žinau, kad Jis man neduos to, ko negaliu ištverti. Labai ramiai dabar priimu viską. Nėra kaip anksčiau: stresas, iškart adata ir vsio (atkrytis). Kiekviena situacija, nesvarbu – neigiama, teigiama mane motyvuoja eiti toliau, nepalūžti, gyventi toliau. Aš vertinu, noriu gyventi dabar.

Klausantis Monikos ir stebint jos gyvenimo žaizdas ir randus (ne tik papasakotus, bet ir regimas narkotikų vartojimo dūrių žymes) kyla daug vilties. Vilties, kad gyvenimas gali būti kitoks. Kad požiūris kinta ir galima išmokti naujų dalykų. Ir kad Dievas niekada neapleidžia ir suranda net juodžiausioje neviltyje.