Unsplash.com nuotrauka

Kai baigsis karantinas, tęsime mūsų susitikimus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus incijuotame Kalbos klube gyvai. Apie ką kalbėsime? Apie žodžius.

Žodžių pasaulis begalinis, nesuvaldomas, įvairus. Jau kalbėjome apie tai, kad žodžiai – savotiškos mūsų tikrovės etiketės, priklijuotos prie kiekvieno daikto, veiksmo, reiškinio, jausmo, veiksmo, būsenos, pojūčio, ypatybės, savybės ir t. t. Didžiausias leksikos sluoksnis – tai vadinamieji žodžiai simboliai, kurie yra prie realios tikrovės prilipdyti pagal susitarimą, arbitralūs (Ferdinando de Sausssure'o terminas). Tokie žodžiai yra pamatinės semantinės struktūros, auginančios perkeltines reikšmes, metaforas, metonimijas ir t. t. Neaprėpiamas daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių pasaulis. Bet ne visi žodžiai yra simboliai. Žodžiai, kurie ne pavadina, o nurodo į ką nors – jungtukai į ryšį tikrovėje, įvardžiai – į asmenį, skaitvardžiai – į kiekį ir t. t. – yra vadinami žodžiais-indeksais. O patys spalvingiausieji – tai žodžiai-ikonos, atvaizduojantys, imituojantys (ne pavadinantys) tikrovę. Ištiktukai, jaustukai, mįslių, vaikų kalbos žodžiai, burtažodžiai, refrenai, glosalalijos – daug keistų žodžių ir paražodžių yra mūsų kalbiniame pasaulyje.

Čia prasideda įdomybės. Kaip ištiktukai imituoja tikrovę? Vieni savo garsine struktūra atkartoja tikrovės garsus, pavyzdžiui: Tas arkliukas yhaha, tas veršiukas mū mū mū. (pavyzdys iš Jurbarko, šaltinis „Lietuvių kalbos žodynas“). Kiti ištiktukai, kaip kokie paaugliai, mėgdžioja normalios kalbos mimiką. Kalbėdami mes čiaupome lūpas, kai tariame lūpinius garsus p, b – ištiktukas, imituojantis kalbėjimą, irgi imituoja lūpų veiklą, pavyzdžiui: Ple ple ple per kiauras dienas – kaip liežuvis neįsmilksta! (pavyzdys iš Kuršėnų, šaltinis „Lietuvių kalbos žodynas“).

O kai kurie ištiktukai garsinėmis kombinacijomis sukelia vaizdinių įspūdžių. Tokie žodžiai dar vadinami garsų gestais arba impresionistiniais žodžiais, pavyzdžiui: Tu kai klevo lapelis klidikšt, o kai girnos puselė kladokšt (raudos pavyzdys iš Paringio, šaltinis „Lietuvių kalbos žodynas“). Taip nutinka dėl mūsų psichofiziologijos – turime sinestezinio suvokimo pagrindus – vieno pojūčio sukeltus potyrius pavadinti kito pojūčio atributais. Juk sakome saldus kvapas, nors nieko neragaujame, sunki muzika, nors muzikos nesveriame, šaltas paveikslas, nors paveikslas ne kondencionierius ir kambario fiziškai nešaldo. Kalbos garsai, kaip klausos pojūtis, taip pat gali sukelti sinestezinių potyrių. Vieni žmonės turi geriau išvystytą sinestezinę klausą, kiti silpniau, bet turbūt nė vienas iš mūsų į klausimą, kuris garsų junginys jam atrodo didesnis – dip ar dop – nepasakys, kad didesnis yra dip.

Pamačius, kad žodžiai gali būti spalvoti, yra smagu į kalbą pažvelgti dar iš vienos perspektyvos. Atskeidę kalbos garsų funkcinę įvairovę, poveikio mechanizmus, tiesioginį poveikį mūsų juslėms, galime gauti kartais labai reikalingo kalbinio gaivaus vandens, kai mūsų raiškos laukas, mūsų kalba išsausėja.

Garsai, ypač balsiai, gali būti siejami su spalvomis, t. y. žmogus, turintis gerai išvystytą sinestezinę klausą, mato garsus spalvotai. Spalvos pojūčiai dažniausiai yra susiję su garso tonu. Žemo tono garsai žmogui paprastai siejasi su tamsiomis, šaltomis spalvomis, pavyzdžiui, daugelis eksperimentų dalyvių u tipo garsus siejo su mėlyna spalva, aukšto tono – su šviesiomis, šiltomis spalvomis, garsas i jiems atrodė geltonas.

Šis reiškinys pastebėtas dar XIX amžiuje, kai lingvistika išėjo iš gramatikos ir filosofijos rėmų ir tapo savarankiškai besiplėtojančiu mokslu. Vienas pirmųjų lingvistų Georgas von der Gabelentzas reiškinį aprašė ir pavadino garsų simbolizmu. Vėliau jį tyrinėjanti kalbotyros pakraipa gavo fonosemantikos pavadinimą.

Garsų simbolizmas – garsų savybė sukelti sinestezinius pojūčius – yra universali kalbos savybė, gerai atsikleidžianti per tuos žodžius, kurie imituoja tikrovę. Tokių žodžių ypač daug vadinamose egzotinėse kalbose. Pavyzdžiui, G. von der Gabelentzas kaip garsų simbolizmo pavyzdį pateikė tris bade kalbos (semitų-chamitų kalbų grupė, Čado šaka) veiksmažodius, kur veiksmo atlikėjo dydis veiksmažodyje parodomas per garsų sinesteziją: džarar reiškia tiesiog „šliaužti“, džirir – kad šliaužia maža būtybė, o džurur reiškia, kad šliaužia didelis ir baisus gyvūnas.

Lietuvių kalboje buvo vartojama labai daug ištiktukų, daugybę jų išsaugojo „Lietuvių kalbos žodynas“. Jei į juos atidžiau pažiūrėtume, mums atsiskleistų kalbos kūrybinės, žaidybinės potencijos įvairovė ir galimybės. Garsai atvertų savo spalvas.

Pamačius, kad žodžiai gali būti spalvoti, yra smagu į kalbą pažvelgti dar iš vienos perspektyvos. Atskeidę kalbos garsų funkcinę įvairovę, poveikio mechanizmus, tiesioginį poveikį mūsų juslėms, galime gauti kartais labai reikalingo kalbinio gaivaus vandens, kai mūsų raiškos laukas, mūsų kalba išsausėja.

Taigi Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Daugiau skaitykite:

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (II)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (III)