Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Būdas“ (2020 m. Nr. 2)

Lygiadienio alsavimas, parskridę gandrai, Juozinės, Juozapinės – ir puiki Juozo Budraičio nuotrauka fb – „Auštant“, atkakli šviesa pro langą. Vasarį ir kovą spurdėjom, žodžiavomės, kirtomės, o Juozas Budraitis skelbė ramias, melancholiškas, filosofiškas nuotraukas – Čiurlionio, Basanavičiaus gatvės Vilnius. Senas miestas. Akmuo. Kaimas, medžiai, keliai. Žemė, dar gyva, vanduo, paukščiai.

Matykime, matydami mąstykime.

Ar gali taip būti, kad nelaimė, ištikusi didelę dalį pasaulio, sugrąžins į namus, tiesiogine ir perkeltine prasme, privers permąstyti tai, nuo ko vis labiau tolome?

Ar gali taip būti, kad koronaviruso pandemija, karantinas, tuštėjančiomis gatvėmis primenantis ir prieš tris dešimtmečius išgyventą ekonominę blokadą, padarys tai, ko jau nepajėgė nei pompastiški valstybės švenčių minėjimai, nei daugiaaukščiai patriotiniai lozungai, nei viena už kitą įmantresnės partinės programos, – dar sykį sutelks mus, dar sykį sužadins mumyse gyvybinius instinktus, žmogišką solidarumą, empatiją, pasiryžimą išbūti. Ir išbūti neprarandant žmogiško veido. Kad rankos paspaudimas, apsikabinimas, prisiglaudimas pasirodys kaip didelė, bet ir perspėjanti malonė – branginkite, saugokite. Arkivyskupas Gintaras Grušas laiške tikintiesiems priminė Dvasinę Komuniją: ir savyje turime dvasios galią, leidžiančią susitelkti, susitikti su tikėjimo simboliu kaip su tikrove, pajusti atramą ir paramą, jei tik jos esame reikalingi. Bažnyčia jautriai reaguoja į sunkią situaciją, plečia tikėjimo, o kartu ir pasitikėjimo ribas.

Esame dar sykį išbandomi. Nors kiekvienas sykis atrodo sunkiausias, turime atsiminti, kad tų išbandymų buvo, buvo ir bus, kad dar ir man lemta atsiminti maro kapelius, senųjų tariamus šiurpo, bet ir tarsi buvimo, dalyvavimo ten, tada, atsiminimo intonacija. Ir perspėjimas, kurį girdėjau kaip ramų pasakojimą: matai, kaip tatai būna – šiltinė po karo pjaute pjovė, buvo trys broliai, du išbėgo iš namų, palikę sergančius tėvus, o trečias liko, kas bus, tas bus, taręs, nepaliksiu. Tie du kažkur pražuvę, gal ir nuo šiltinės, o trečiasis likęs gyvas, sveikas, ir seni tėvai anūkų sulaukę, matai... Kai girdėjau, klausiausi dar negirdėdama, kas sakoma. Negirdime. Bet ateina laikas ir išgirstame. Svarbu sakyti, kartoti ir dar negirdintiems. Kantriai laukti, tikėtis, kad išgirs. Kantrybė yra ir vienas iš būdų išbūti.

Išsikvėpė marai, išsikvėps ir virusai. Išbūsime. Turime būdų. O išbuvę gal iš naujo pajusime ryšius ne tik vieni su kitais, su namais, bet ir su savo valstybe, visų mūsų namų stogu. O gal ir ne – būsime kaip buvę. Iki kito karto. Iki kito viruso.

Kiekvienos tautos pamatas – būdas būti, apimantis būdą gyventi ir būdą mirti. Ir būdą išbūti – pakelti skausmus, netektis, neteisybes, neišgydomas ligas, karus, marus. Epidemijas ir pandemijas. Lietuvių tautosaka, prigimtinės kultūros patirtys liudija dvasinę ištvermę, ypač motinų. Birutės Baltrušaitytės, profesorės ir rašytojos, lietuviškojo etniškumo reiškėjos, apysaka „Nešančioji“ (1985) apie nuo maro bėgančią Mažosios Lietuvos moterį su dviem leisgyviais mažyčiais, susuktais į languotą skepetą. Išbūti, išgelbėti ir išsigelbėti. Nėra tokio skausmo, kurio mano širdis nebūtų pakėlusi, – Žemaitė galėjo taip ištarti. Ir kas girdėjo ją, neabejojo, kad taip – nėra tokio skausmo. Kas yra daug pakėlęs, gali pakelti ir dar daugiau. Bet juk nebūtinai susitinkame su pačiais sunkiausiais išbandymais, kartais užtenka ir menkesnių, kad kristume į neviltį, kad sustiprėtų noras viską mesti, bėgti, neprisiimti atsakomybės už silpnesnius, senesnius. Kad imtume ne tik vengti vienas kito, netgi kaimynų, bet ir bijoti. Bijoti šios baimės, ji silpnina labiau už visus virusus. Perspėjimas – televizijos vaizdai, kaip vienoj ir mums artimoj šaly akmenimis ir bjauriais šūksniais pasitinkami autobusai su iš svetur grįžusiais tautiečiais, galbūt sergančiais, izoliuojamais.

Taip, mūsų situacija nelengva. Europa yra koronaviruso pandemijos centras. Nebėra kur bėgti. Bėda ištiko ir turtingas, prabangias šalis. Gali būti, kad bent iš dalies ir dėl gero gyvenimo, iš jo kylančio ir vis didėjančio noro gyventi dar geriau, dar prabangiau. Prabanga tapo gyvenimo varikliu. Neišvengiamai ir užkrečiamu virusu. Kuo labiau trokštame prabangos, tuo mažiau norime dirbti. Juolab – sunkiai dirbti. Darbas žmonių nebegydo. Nebegydo nei sielos, nei kūno. Prabangą sunku užsidirbti, prabangą dažniausiai suteikia tušti, darbu nepadengti pinigai. Prabangaus gyvenimo kultas, prasidedantis ir nekalta gerove, kuria ir jai pritaikytą ideologiją: gyventi globaliai, gyventi mobiliai, gyventi judant, taip, globalumas ir judumas – vieni svarbesnių mūsų vartojamų tuščiažodžių, taip pat niekuo nepadengtų, jokia konkrečia žmogaus patirtimi.

Esame mobili tauta, – su vos juntama ironija sako mūsų ambasadorė Kinijoje, ieškanti galimybių padėti pasaulio salose turistaujantiems, atostogaujantiems tautiečiams. Mobilumo ideologija bent iš dalies skatina ir emigraciją, didžiausią Lietuvos nukraujavimą. Visi mūsų bandymai iš emigracijos išsunkti kokią nors naudą yra niekiniai. Savųjų žmonių trūkumo niekas negali nei padengti, nei atstoti. Trūksta ir vis labiau trūks – jau dabar ne tik emigrantų, bet ir jų vaikų, vaikaičių. Kiekvieno savo vietoje buvusio žmogaus vietoje – atvira žaizda. Atvira visoms infekcijoms ir virusams. Ne tik Lietuvos problema, bet jos gal ir labiausiai. Neramybė, apėmusi žmones, – bėgti, ieškoti kažko geriau ar bent jau kažko kito. Kažko mums pritrūko, kažkokio paaiškinimo. Ar tylaus pasiaiškinimo su savimi. Kad nomado genas glūdi kiekvieno prigimtyje, kad reikia tik sąlygų, jį išjudinančių, atgaivinančių. Kaip virusui, kuris ilgai gali tyliai glūdėti ir staiga pasirodyti. Bet spūstys prie sienų, prie vidinių Europos sienų, automobilių eilės iš Vokietijos į Lenkiją – grįžtančių. Iš visokių kelionių, klajonių, turizmų, kurortų. Bet neabejotinai ir genamų instinkto. Instinkto grįžti pajutus pavojų. Grįžti į namus. Grįžti namo. Pas savus. Ar galima galvoti, kad visuotinis pavojus sustiprina namų jutimą? Tikriausiai. Namai yra pamatinė žmogaus pasaulio sąvoka. Gyventi – vadinasi, turėti namus. Grįžti gali tik tas, kuris bent sieloje yra išsaugojęs namus.

Pavojingi virusai, kurių kasdien vis daugiau (ir nežinia, kokia bus mūsų artimiausia padėtis), daugiausia dar įvežtiniai, atvažiuojančių, įvažiuojančių, grįžtančių. Turėtume vengti tokių apibūdinimų, neskaudinti ir taip įskaudintų. Juk ir iš reikalo, su reikalais. Bet juk ir iš besaikio pramogų ir prabangų troškimo, iš dažnai ir beprasmių kelionių ar klajonių. Iš noro užpildyti tuščią laiką, sugauti bent kokios prasmės lašą. Tuštėjančio ar ir jau ištuštėjusio gyvenimo grimasos. Prestižo klausimas – kur buvai, kur atostogavai, kokiuose emiratuose, kokiose tenerifėse.

O jei ši pandemija – ženklas? Gal žmonija turi sustoti, pasvarstyti – ar tikrai tuo keliu? Ar nepriėjome kelio galo? Ir kai iš to juodo tinklo, užmesto ant mūsų galvų, išsipainiosime, apie ką turėtume pagalvoti, kas turėtų keistis ir europinio masto ideologijose, sklindančiose iš visų medijų, kol kas, deja, niekaip nevaržomų, nors karantino režimas turėtų būti taikomas ir joms. Neskleisti gandų, neniekinti gydytojų, medicinos darbuotojų pastangų, nestiprinti tarpusavio įtarumo, uždarumo. Medikai dabar fronte, priešakinėse linijose. Saugokime juos bent nuo blogų žodžių.

Neturime prarasti Europos jausmo – ir labiau abejodami, kritiškiau vertindami bendrąsias nuostatas. Ar tikrai sustoti nebeleidžiantis mobilumas, judumas yra mūsų siekiamybė? Ar tikrai globalizacija arba vien globalizacija yra mūsų idealas? Ar tikrai tai, kas iš tiesų yra palanku pelno (ir besaikio pelno) siekiančiam kapitalui, turi būti suvokiama kaip visuotinė norma? Ar savosios vietos meilė (šliogeriškoji filotopija) jau nieko nebereiškia? Ar šeima bet kuriuo atveju, o ypač kritiniu, nėra pagrindinė mūsų tvirtovė?

Bent jau pastarąjį dešimtmetį bendriausia prasme gyvenome atsipalaidavę, galvodami, kad gyvenimas tik gerės. Palikdami namus, nejautėme baimės, kad galime būti nuo jų atkirsti, atplėšti, kad negalėsime grįžti. Teoriškai gal ir suvokėme, kad grėsmių yra visada, kad jos tyko žmogaus ir žmonių. Bet į tai nereagavome. Vienas pirmųjų perspėjimo signalų buvo dar 2012 metais šviesaus atminimo akademiko (matematiko ekonomisto) Aleksandro Vasiliausko iniciatyva sudarytas pirmasis „Nerimo“ tomas, išleistas „Tyto albos“ leidyklos. (Kitus du „Nerimo“ tomus išleido Lietuvos mokslų akademija 2014, 2015 metais.)

Iš pirmojo „Nerimo“ (pavadinimas itin atitinka pamatinę pandeminę būseną) tomo šiandien iš naujo skaitytinas Arvydo Šliogerio straipsnis „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“. Filosofas kalba apie Lietuvą, bet kalba visuotiniau – tuo lygmeniu, kuriuo XX a. pradžioje kalbėjo Osvaldas Špengleris, įvedęs į humanistiką „Vakarų saulėlydžio“ (ir kaip Vakarų civilizacijos žlugimo) metaforą. Šliogeris tvirtino: „Špengleris, deja, pasirodė esąs visiškai teisus ir tikslus, sakydamas: „Vakarai akivaizdžiai žlunga, nes į aukštos civilizacijos gyvenimo centrą jau įsiskverbė barbaras.“* Modernios technologijos barbarų rankose reiškia didžiulę grėsmę. Prie Špenglerio, Šliogerio mąstymo prisijungia ir Arūnas Sverdiolas, prabilęs apie dabarties barbarybę ir barbarizaciją. Konstatuoti, kad „Vilniaus urbanistika degraduoja“, reiškia ir ištarti, kad visuomenei vis labiau trūksta skonio, takto, saiko**. Tai subtiliausia rišamoji visuomenės medžiaga. Kai trūksta jos, didėja visų įmanomų grėsmių plyšiai. Juk pritrūksta takto ir tada, kai neatsakingai elgiamės su kitais, kai nesisaugodami nesaugome ir kitų. Visuomeninių padarinių priežastys nėra tik tiesioginės. Arvydas Šliogeris minėtame straipsnyje į galimų grėsmių Lietuvai rangą netikėtai iškėlė ir tuščių pinigų sukimąsi rinkoje. „Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas.“*** Neuždirbti, darbu ir prakaitu nepadengti pinigai demoralizuoja, veikia žmones kaip pavojingas užkratas, atskiria dirbančius ir tik „uždirbančius“. Daugina „tuščią laiką“, lengviausiai užpildomą pramogų, prabangos. Kaip stipriai perskyra tarp tikrų (gerų) ir negerų (tuščių) pinigų jausta ir lietuvių prigimtinėje kultūroje, kaip tiksliai šią jauseną senos žemaičių bobutės žodžiais perteikė Šatrijos Ragana: „Su aitvaru, pupeli, nenuoriek niekumet susidieti. Tij pininga tiera geri, kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije.“**** Darbu įgytus pinigus žmogus labiau taupo, nori išleisti prasmingai.

Raudonas, grėsmingai apokaliptinis buvo dangus prieš karantino paskelbimą. Mes gavome ženklą. Ženklai suprantantiems, įskaitantiems. Nenusigręžkime nuo grėsmės, nebandykime jos sumenkinti. Bet ir matykime, kas kyla iš tamsos, o kas ir šviesėja. Kaip Juozo Budraičio langas Juozapinių rytą.

Labiau nei kada nors tikim aitvarais, keliaujam į pasaulio galą jų ieškoti, norim susitikti, nebijom „susidėti“. Perspėjančių pasakų turime, bet jų nebeskaitome. Net vaikams. Pasakomis nebetikime, o aitvarais tikime, nes tikime lengvo, prabangaus gyvenimo galimybe. Tai tikrai pavojingas sąmonės virusas. Kas mus turi įspėti, kas mus gali perspėti, kokio karantino turėtume sulaukti? Ir kaip iš dabartinio karantino situacijos galime permąstyti gyvenimą – kiekvienas už save, bet ir už kitus, aiškindami ir aiškindamiesi. Už rėkiančius ir keliančius isteriją (net jau patekus į ligoninę) dabar daug svarbesni ramūs ir raminantys balsai, kviečiantys susitelkti, padėti, paremti, neprarasti šalto proto, bet ir širdies šilumos neatsisakyti.

Mane labiausiai guodžia ir stiprina tai, kad šis virusas mielaširdingesnis vaikams; jų serga mažiau. Jauni perserga lengvai ar bent lengviau. Seni, ligoti – padidintos rizikos zonoje. Jau priklausydama jai, drąsinuosi: juk jau ir anapus rizikos. Bet ir dėkinga, kad viešai skelbiama ne tik apie pavojų rizikingiesiems, bet ir apie pagalbą. Ribos juk nėra.

Raudonas, grėsmingai apokaliptinis buvo dangus prieš karantino paskelbimą. Mes gavome ženklą. Ženklai suprantantiems, įskaitantiems. Nenusigręžkime nuo grėsmės, nebandykime jos sumenkinti. Bet ir matykime, kas kyla iš tamsos, o kas ir šviesėja. Kaip Juozo Budraičio langas Juozapinių rytą.

Ar pastebėjome, kaip nepastebimai vėl radosi valstybė (ir kitos Europos valstybės), jų sienos ir pasienio tarnybos? Tai neturėtų kaip nors grėsti Europos Sąjungai, nors ir tokį pavojų reikia matyti ir mąstyti. Tai tik perspėjimas – ir žmogus, ir valstybė visada atsako už save, atsakomybė niekam nėra perleidžiama. Lietuvos valstybė prisiėmė atsakomybę už savo piliečius (ir už likusius už sienų, jei ir ne visai atsakingus, vis dar atsipalaidavusius). Prisiėmė ir didelę skolos naštą, siekdama padėti ir žmonėms, ir verslui. Sustiprėjo Vyriausybė, pasirodė, kad turime asmenų, galinčių veikti ir sudėtingomis, įtemptomis sąlygomis. Ir aukšto rango gydytojų, kurie imasi iniciatyvų, spaudžia valstybės struktūras. Mechanizmas yra valstybė, jei ir organizmas, – ratukai suka ratus. Ekstremalios sąlygos brandina lyderius. Kuo labiau lyderis, tuo didesnę atsakomybę gali pakelti. Pasitikėti keliančiais ir pakeliančiais. Pasitikėti gydytojais, dabar jie kelia daugiau nei gali. Sveiksime, jei tie, kurie dar neserga, nesusirgs.

Išsikvėpė marai, išsikvėps ir virusai. Išbūsime. Turime būdų. O išbuvę gal iš naujo pajusime ryšius ne tik vieni su kitais, su namais, bet ir su savo valstybe, visų mūsų namų stogu. O gal ir ne – būsime kaip buvę. Iki kito karto. Iki kito viruso.

Kelinta diena budi sąmonėje dar visai jauno Sigito Gedos eilutės, iš atminties jas ir užrašau: „Arkim, broliai, pūdymėlį, / saugokim vieni kitus!“

Vilnius, 2020 03 19

* „Nerimas“. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos. Vilnius: „Tyto alba“, 2012, p. 75.

** Arūnas Sverdiolas. „Barbarybė ir barbarizacija“. Iš: „Literatūra ir menas“, 2020, kovo 6.

*** „Nerimas“, p. 76.

**** Šatrijos Ragana. „Sename dvare“. Vilnius: „Vaga“, 1969, p. 246.