Vandos Padimanskaitės / Bernardinai.lt iliustracija

Esame tokia komanda, kuriai labai patinka bendrauti su savo skaitytojais. Mums įdomu, kas Jums rūpi, kokios temos aktualios.

Deja, karantinas pristabdė mūsų planus susitikti su skaitytojais gyvai – tačiau kviečiame bendrauti nuotoliniais būdais. Vienas iš tokių – nauja kassavaitinė rubrika „Klausk „Bernardinų“! 

Jums įdomu, kaip mes dirbame? Kodėl autorė / autorius parašė būtent taip, o ne kitaip? Nesutinkate su tekste išsakyta nuomone ar norėtumėte ją papildyti?

O gal Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domimės? Jei taip – drąsiai rašykite elektroninio pašto adresu simonas.bendzius@bernardinai.lt, pasistengsime viešai atrašyti – mes patys arba mūsų pakalbinti savo sričių specialistai.

Labai laukiame Jūsų laiškų – ir džiaugiamės pirmaisiais, kuriuos jau gavome!

***

Veronika Kimbrytė.

Evgenios Levin nuotrauka

Rasa Jančiauskaitė: „Su kokia labiausiai neįtikėtina situacija teko susidurti dirbant?“

„Bernardinai.lt“ direktorė Veronika Kimbrytė:

„Ne paslaptis, kad „Bernardinų“ redakcija yra įsikūrusi sename vienuolyno pastate storomis sienomis, skliautuotomis lubomis; kairėje pro langus matyti Trijų Kryžių kalnas, dešinėje kyšo Bernardinų sodo medžių viršūnės. Jei tvyrotų mirtina tyla, gal net išgirstume Vilnelės čiurlenimą. Taigi, tokioje aplinkoje ir darbuojasi visa mūsų redakcija (žinoma, ne karantino metu). Šalia draugiškai įsikūrę „Šiaurės Atėnai“, duris varsto bičiuliai, autoriai, pašnekovai, verda žmonių (ir ne tik) gyvenimas. 

Redakcijos dalyje yra patalpa stiklinėmis sienomis, maloniai mūsų vadinama akvariumu (virtuve / virtuvėle) – ten valgome pietus, geriame arbatą arba kavą, diskutuojame tarpusavy ir kalbiname pašnekovus, aptarime asmeninius ir dalykinius reikalus. Taigi, šiame akvariume prieš keletą metų vyko pokalbis dėl priėmimo į darbą. Sėdėjau veidu į akvariumo duris, esančias stiklinėje sienoje, pro kurią matyti visas prieškambaris, durys iš koridoriaus, kairėje – redaktorių patalpa, o dešinėje pusėje – niša į kitas patalpas. Prieš mane, nugara į duris, sėdėjo pašnekovė – potenciali darbuotoja.

Viduryje pokalbio mano žvilgsnis užfiksuoja keistą judėjimą pažeme – iš dešinėje esančios patalpos nišos, visiško mažumo pelė lyg ant pirštų (nagelių) galiukų baleto žingsniu įstraksi į prieškambarį, sustoja ir pradeda dairytis. Tie, kas mane pažįsta, žino: aš beveik nieko pasaulyje nebijau, įskaitant Covid-19, bet tie pilki maži kailiuoti padarėliai pažadina mano alter-ego: aš galiu klykti, kelti kojas aukštyn, lipti ant kėdės, užšokti ant stalo, kabarotis ant spintos ar kito arčiausiai esančio baldo, idant atsidurčiau kuo aukščiau grindų ir potencialios grėsmės. Tuo metu potenciali kolegė ir toliau sklandžiai apie save kažką pasakoja, o aš… Viskas. Nebegaliu koncentruoti dėmesio, nieko nebegirdžiu, tik nejučiomis pariečiu kojas po kėde (pelė yra už durų ir už stiklo, bet maža ką), it akmuo gerklėje įstrigęs gumulas maždaug ties ta vieta, kur baigiasi kaklas ir prasideda galva, sustingęs žvilgsnis, skruostus pradeda mušti karštis, bet… neišleidžiu nė garso ir valdausi, Dieve, kaip aš valdausi!

Pažvelgiu į vėliau kolege tapusią pašnekovę ir ištariu, tikėdamasi, kad jos santykis su pelėmis galbūt mažiau komplikuotas: aš labai atsiprašau, bet kaip tik dabar už stiklo yra pelė, kurios aš labai bijau, apgailestauju, bet visiškai nesiklausau, ką jūs kalbate. Pašnekovė smagiai nusijuokė, nepamenu, spėjo ji tą „pabaisą“ pamatyti, ar ne – pelė pasislėpė, įtampa nuslūgo ir mudvi pratęsėm darbo reikalų aptarimą.

Daugiau pelių ten nebemačiau, nors, kai mūsų redakciją užpylė ir išmontavome akvariumo ir redakcijos lubose esančius šviestuvus, tai… Ai, bet čia jau kita istorija.“

***

Rosita Garškaitė.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Ona: „Sveiki. „Bernardinai.lt“ skiriasi nuo kitų tinklaraščių. Publikuojate daug gilių, turiningų, įdomių straipsnių įvairiausiomis temomis. Taip pat skiriatės nuo kitų ir savo naujienų srautu. Kokia yra „Bernardinai.lt“ misija? Kaip atsirenkate, apie ką rašyti? Kaip supratau, nesirenkate būti karščiausių naujienų šaltiniu. Kodėl?“

„Bernardinai.lt“ vyr. redaktorė Rosita Garškaitė:

„Ačiū mielai skaitytojai Onai už esminį klausimą apie dienraščio misiją. Retai Lietuvoje kalbame apie tai, kad žiniasklaidoje neišvengiamai atsispindi jos kūrėjų pasaulėžiūra ar pasirinkta kryptis. „Bernardinų“ – neabejotinai sekant Jėzų Kristų. Tai mūsų tapatybė, branduolys. Siekiame, kad publikuojamas turinys atskleistų krikščionišką pasaulėžiūrą, tačiau tai nereiškia, kad rašome vien apie bažnyčias ar religinį gyvenimą. Mums rūpi kultūra, visuomenė, šeima, nes visos šios dimensijos sudaro krikščionio gyvenimą. Ir nors neturėtume iš praeinančio pasaulio tikėtis pritarimo savo tikėjimui ir jo suformuotoms nuostatoms bei elgesiui, negalime užsidaryti savo kiaute, reikalingas dialogas su pasauliu, kad ir koks nedraugiškas jis kartais atrodytų. Krikščionys turi ką pasakyti apie daugelį mūsų bendro gyvenimo aspektų, paliudyti apie tai, kas asmeniška, tačiau visų pirma reikalingas įsiklausymas. Jei nesistengsime suprasti, tuomet ir mūsų pastangos tebus ideologinė kova su įsivaizduojamais priešais arba arogantiška moralizuojanti laikysena.

Kaip teisingai pastebi Ona, „Bernardinai“ nesistengia skelbti karščiausių naujienų. Per didelis informacijos srautas trukdo reflektuoti tai, kas su mumis vyksta, įžvelgti ilgalaikes tendencijas. Šiame „perkaitusiame pasaulyje“ kaip niekad vertinga informacijos atranka, kokybiškas ir atsakingas jos pateikimas, skaidrūs tikslai ir išgryninti argumentai. Norime, kad dienraščio turinys būtų ir aktualus, neatitrūkęs nuo to, kas dedasi pasaulyje ir Lietuvoje, ir išliekantis vienu metu.

Neretai „Bernardinų“ tekstai ne redakcijos, o pačių skaitytojų pastangomis prikeliami nebe pirmam gyvenimui: jie surandami archyve ir paplinta socialiniuose tinkluose. Net patys nustembame. Galiausiai krikščionims būdinga dieviška vilties dorybė, todėl ir temas bei kalbėjimo apie jas būdą renkamės „Velykų logikos“, kaip rašė popiežius Pranciškus, paveikti. Mums svetimos apokaliptinės vizijos, sumaišties didinimas, aistrų kaitinimas, skirčių gilinimas. Stengiamės, pasak popiežiaus, „nušviesti Gerąją naujieną, glūdinčią kiekvienos istorijos tikrovėje ir kiekvieno žmogaus veide‘.“

***

Diak. Benas Ulevičius.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Neringa: „Beveik visose bažnyčiose net nevykstant pamaldoms galima nusipirkti žvakutę ir uždegti ją meldžiantis už mirusį ar kokia kita intencija. Ar neužtenka paprastai pasimelsti? Kokia žvakės uždegimo prasmė, jei melstis galime tiesiogiai kreipiantis į Dievą? Užsieny mačiau bažnyčiose net elektroninių lempučių, imituojančių žvakutes, kurios užsidega įmetus nurodytą aukos sumą. Ar čia nėra užslėptų magijos ar paprastų prietarų elementų?“

VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, diak. Benas Ulevičius:

„Miela Neringa, esame ne angelai, bet siela-kūniškos būtybės. Visa, ką darome, darome ne vien siela, bet ir kūnu. Tad kai meldžiamės, neturėtume mūsų kūno palikti nuošalyje. Juk jis taip pat įtrauktas į išgelbėjimą. Jėzus ir apaštalai tą žinojo ir pasistengė parodyti, kad malda ir simboliniai išoriniai veiksmai žengia kartu. Jėzus liepė savo mokiniams krikštyti vandeniu, laužyti duoną, dalytis taure, gydė naudodamas vandens, žemės, vėjo (kvėpavimo) simbolius, palietimą. Tai – kūniški dalykai, tačiau Jėzui jie atrodė verti dalyvauti dvasiniuose veiksmuose.

Jėzus, gelbėdamas, gydydamas, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, prisikeldamas naudojo įvairias simbolines žydų maldos valandas ir laikus (šiandien pagal šias valandas vyksta liturginės mūsų maldos ir švenčių šventimas). Meilei parodyti jis naudojo vandenį, plaudamas mokiniams kojas. Apaštalams suteikė galią atleisti nuodėmes kvėpdamas į juos. Šventąją Dvasią atsiuntė su ugnimi ir vėju. Jėzus paisė ir simbolinių skaičių (pasirinko dvylika apaštalų, septyniasdešimt mokinių, dvylika ir septynias padaugintos duonos pintines, ir t. t., ir pan.).

Apaštalai šį Jėzaus metodą tęsė. Jie naudojo išorinius gestus, simbolius, simbolinius maldos laikus. Pvz., Jokūbas sako, kad Bažnyčios vyresnieji, melsdamiesi už ligonį, turi patepti jį aliejumi. Pavyzdžius galima vardyti be galo. Tad, jei gimimui iš Dvasios Jėzaus paliepimu naudojame vandenį, Dvasios galybei ir artumui naudojame ugnį. Ugnis primena septyniašakį šviestuvą Jeruzalės šventykloje, simbolizavusį septynias Dievo dvasias prie Dievo sosto, Ugnies stulpą, lydėjusį išrinktąją tautą dykumoje, Sandoros kalno ir Sekminių ugnį.

Kiekvieną kartą, kai uždegate žvakę maldoje, prisiminkite šiuos dalykus, prisiminkite, kad Jėzus yra pasaulio šviesa, kad Jis atėjo žemėn „uždegti ugnies“. Svarbiausia, kad žvakelė nebūtų tuščias veiksmas be turinio. Dievas ne šiaip parodė ugnį Sekminių dieną, bet su ta ugnimi atsiuntė Dvasią. Tad ir mes – ne vien rodykime savo degančias žvakeles, bet įdėkime į jų šviesą bei ugnį savo maldą, tikėjimą, meilę. Linkiu Jums prasmingų maldų!“