Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Angliškai kalbančiuose kraštuose pastaraisais metais žodis „mob“ – įprastai reiškiantis neramumus keliančią minią arba nusikalstamo susivienijimo grupuotę – įgijo naują prasmę. Kai viešojoje erdvėje kas nors pasako vieną ar kitą kairuoliškai išsilaisvinimo ideologijai nepriimtiną dalyką (o tai būtinai vis nutinka), politikos komentatoriai, akademikai, įvairių organizacijų ir kontrolės tarnybų atstovai bei socialinių tinklų influenceriai pradeda triukšmingą gėdinimo kampaniją, reikalaudami atleisti prasikaltusįjį, jei šis užima kokias nors svarbesnes pareigas politikoje ar valstybės tarnyboje. Ši raganų medžiotojų minia, tykanti aukų bei tūžmingai jas užsipuolanti viešais pasmerkimais, ir buvo praminta „the mob.“

Sudėtinga šį žodį išversti į lietuvių kalbą, nors fenomenas mums pažįstamas. Naujausias pavyzdys – skandalas, kilęs po to, kai keletas klinikų atsisakė teikti nėštumo nutraukimo paslaugas kaip nebūtinas karantino metu, o sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasiūlė moterims, norinčioms pasidaryti abortą, permąstyti pasirinkimus, viešojoje erdvėje kilo rimtas šaršalas. Vargšas ministras, matyt, to nesitikėjo, nors ir galėjo numatyti, kad tai suteiks puikią progą daugeliui pademonstruoti, kaip jo nemėgsta.

Situacija neatskleidė nieko naujo, nebent priminė, ką iš tiesų reiškia „profesionalų vyriausybė“ – Ministrų Kabinetą, sulipdytą iš siauros srities ekspertų, galbūt kompetentingų savo lauke, tačiau neturinčių platesnės politikos vizijos. A. Veryga yra formalų gydytojo išsilavinimą turintis kovotojas prieš alkoholizmą. Klausimai apie teisingumą – šiuo konkrečiu atveju, ar abortas laikytinas žmogžudyste, ar yra laisvo pasirinkimo reikalas – jam tiesiog nėra tokie jau svarbūs. Beveik ketverius metus jis dėl abortų nė kiek nesijaudino ir viešai sakėsi nepritariantis jų draudimui. Susiklosčius aplinkybėms, ministras tarsi užėmė kitą ideologinę poziciją. Panašu, kad iš tikrųjų jis nei karštas, nei šaltas. Raginimai priimti šį laiką kaip galimybę apsvarstyti pasirinkimus – veikiau išsisukinėjimas nuo nepatogių klausimų nei nuoširdus susirūpinimas.

Absurdiškiausia tai, kad jausmingoms reakcijoms („ministre, prisiimkite atsakomybę už moterų kančias“ ir pan.) nebuvo jokios priežasties. Iš tikrųjų abortai tebebuvo atliekami kaip ir anksčiau – tik keletas klinikų atsisakė jų kaip karantino metu nebūtinos paslaugos. Paskelbus pandemiją, socialiniuose tinkluose pradėjo plisti amerikietiškas juokelis: jei organizacija „Planuota tėvystė“ (angl. „Planned Parenthood“), pagrindinė abortų paslaugos teikėja JAV,  dėl karantino neveiktų dvi savaites, koronavirusas išgelbėtų daugiau gyvybių, nei pražudytų. Bet Lietuva į pliusą neišeis. Nežinia, kiek įprastinę statistiką pakoreguos karantinas, bet tikėtina, jog nesmarkiai.

Tad kodėl supyko lietuviškasis „mob“? Ministras paprasčiausiai garsiai pagalvojo, ko negalima galvoti. Tuo požiūriu Verygos situacija šiek tiek priminė Timo Farrono, buvusio Jungtinės Karalystės liberalų demokratų partijos pirmininko, protestanto, kuris dalyvavimą vienoje televizijos laidoje, kur buvo paklaustas, ar homoseksualių asmenų seksą laiko nuodėme. Svarbu pabrėžti, kad T. Farronas 2013 metais balsavo už tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą. Bet taip priremtas prie sienos jis neturėjo, ką atsakyti – jo ištartas „taip“ buvo sąžiningas. Galite įsivaizduoti kilusią audrą. T. Farronas, net ir išsižadėjęs šių savo žodžių, buvo priverstas atsistatydinti. Reikėjo tik vienos frazės – ir nesvarbu, kad klaviatūros karių armija gali net nesuprasti, ką reiškia „nuodėmė“. Užtenka, kad mintis neįsipaišo į jų ideologinę schemutę. Už tokius dalykus baudžiama be gailesčio.

Timas Farronas.

EPA nuotrauka

A. Verygos atvejis rodo, kad mūsiškė gėdintojų ir pasmerkėjų kariauna dar ne tokia stipri, kad per keletą dienų išverstų iš kėdės ministrą. Bet tai nereiškia, kad jie nepasistengs tokie tapti. Iš tikrųjų po sveikatos apsaugos ministro pasisakymo jie dominavo viešojoje erdvėje ir ne tik socialiniuose tinkluose.

Geriausias to pavyzdys – nacionalinis transliuotojas, net pagal savo įprastinius standartus šioje situacijoje pasirodęs prastai. Seniau LRT  bent apsimesdavo, kad laidos tokiomis temomis daromos nešališkai. Iš vienos pusės, pasikviesdavo ekspertų, kurie šiaip be rašymo ir kalbėjimo apie negimusių vaikų žudymą bei kitas žmogaus teises nelabai ką beveikia, iš kitos pusės – politikų, kurie, jei pasisekdavo, tarp kitų darbų dar spėdavo ką nors trumpai pasiruošti. Atrodo, tas spektaklis baigėsi. Pirmadienį LRT portalo vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius Lietuvos radijo laidoje apie A. Verygą ir abortus karantino metu kalbino sveikatos apsaugos ministro patarėją (kuri greitai atsiprašė dėl nesusipratimo) ir tris, dėl liberalių pažiūrų žinomus, skirtingų institutų, asociacijų bei centrų atstovus. Kas nesiklausė laidos, gali ir nesiklausyti – viso to esmę jus jau šimtą kartų girdėjote kitur, o jei negirdėjote, tikrai dar ne kartą išgirsite.

Nors gal tai ir ne visai tiesa – bent jau aš, tiesą sakant, laidoje išgirdau šį tą naujo. Keisčiausia, kad ir tokiame ideologizuotame kalbėjime keistu būdu prasimuša specifiniu žargonu dangstomos moralinės dilemos. Tiksliau, yra didžiulis skirtumas tarp žodyno, vartojamo kalbant skirtingomis temomis – kalbant apie abortus vartojama daug teisinių ir techninių terminų („reprodukcinės teisės“, „nėštumo nutraukimas“ ir pan.), kurie kalbėseną padaro nekasdienišką ir dėl to keistai emociškai neįtraukiančią. Kai kalba pasisuka apie, pavyzdžiui, tėvo galimybę karantino metu dalyvauti gimdyme, kalbėsena iškart tampa jautresnė ir netgi piktinamasi techniniu požiūriu į moters kūną. Nors moralinė problematika yra užmaskuojama techniška terminologija, paradoksaliai pati leksika išduoda čia esant moralinę problematiką. Maskuotė išduoda, kad yra ką maskuoti – nuo kitų ar nuo savęs.

Didžiausia problema ta, kad žiniasklaida šiuo ir kitais aštriais moraliniais klausimais tampa vienos labai ribotos nuomonės retransliuotoja. Ir tai ne koks nors asmeninis tinklaraštis ar komercinė televizija – tai nacionalinis transliuotojas, kurio laidose pagal įstatymą „turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai“.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Galbūt geriausias atsakymas būtų pasijuokti iš tokiais atvejais vaidinamų spektaklų. Turiu omenyje eskpertus, viešuosius intelektualus ir influencerius, rimtais veidais aiškinančius, kad demokratija pavojuje, kad moterys Lietuvoje negerbiamos, išreiškiančius pasibaisėjimą valdžios ar ko nors kito tamsumu ir sužaidžiančius kitus nuspėjamus, tokiomis progomis įprastus kalbinius žaidimus. O jei jų drama – iš tikrųjų komedija? Tiesa ta, kad tose kalbose mažai rimtų argumentų – daugiau situacijos dramatizavimo, įkyraus moralizavimo, oponentų gėdinimo ir tiesiog profesionalaus žongliravimo eurožargonu. Linksmiausia, kad tie patys liberalieji ir progresyvieji kovotojai prieš kažką ten, entuziastingai dorojantys savo oponentus, pasidrabstę žiniasklaidoje ir feisbuke, vėliau rašo straipsnelius apie toleranciją ir save įsivaizduoja kaip taikos nešėjus.

Tai, ką rašau – ne patyčios iš žmonių, o iš jų susikurtų dramatinių vaidmenų. Tikri žmonės retai būna tokie primityvūs, o už kaukių slepiasi daugiaplaniai gyvenimai. Visgi neprivalome nuolankiai leisti šiems dramas sau kuriantiems personažams užvaldyti viešųjų diskusijų erdvės, švietimo ir kitų mūsų gyvenimo sričių – pirmiausia pasijuokdami iš jų viešo gėdinimo kampanijų.