Dukart olimpinis čempionas japonas Yuzuru Hanyu atlieka trumpąją programą 2018 m. olimpinėse žaidynėse. EPA nuotrauka

2002 m. žiemą atsimenu blankiai, bet vienas prisiminimas buvo labai ryškus – Solt Leik Sičio žiemos olimpinės žaidynės. Jose šokio ant ledo kategorijoje varžėsi Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Prieš tai puikiai pasirodę „Grand Prix“ turnyro varžybų finale (užimta trečioji vieta), atrodo, turėjo pagaliau laimėti olimpinį medalį. Deja, tą kartą Jutoje, JAV, jie liko penkti. 

Kilo didelė sumaištis, buvo rašomos peticijos teisėjams, piktinamasi sprendimu. Galiausiai nieko nepešta, nors daugeliui buvo aišku, kad teisėjų įvertinimas nebuvo teisingas, o veikiau iš anksto sutartas stipresnių, turtingesnių ir įtakingesnių dailiojo čiuožimo federacijų. Tolesnėje šio sporto istorijoje netrūko dar daugiau skandalų: papirkti teisėjai, sunkiai suvokiami vienų, o ne kitų čiuožėjų laimėjimai, sudėtingų techninių elementų nuvertinimas. 

Dailusis čiuožimas visuomet buvo subjektyvus sportas (juk jį pirmiausia vertina žmonės, t. y. teisėjai). Panašiai kaip ir futbolo varžybose teisėjo sprendimai gali nulemti vieną, o ne kitą varžybų įvykių eigą, taip ir dailusis čiuožimas visuomet susiduria su „žmogiškuoju“ faktoriumi: teisėjų, vertinančių sportą, klaidomis, šališkumu ar polinkiu į vienus, o ne kitus sportininkus ir, žinoma, piktavališkumu.

Lietuvoje šis sportas po truputį praranda savo populiarumą (tiesa, būtent 2019–2020 metų sezonas buvo intensyviai transliuojamas tiek LRT televizijoje, tiek LRT.lt portale): nesunku suprasti, kodėl taip pasikeitė mūsų žiūrovų pomėgiai. Visų pirma pirminis lietuvių potraukis šiam sportui atėjo iš artumo Rusijos kultūrai. SSRS laikotarpiu visa Sąjunga buvo įsitraukusi į dailiojo čiuožimo „mašiną“: treniruojami sportininkai, vykdomos įvairios varžybos, televizijos transliavo Europos ir Pasaulio čempionatus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šis sportas kurį laiką judėjo inertiškai: minėtieji M. Drobiazko ir P. Vanagas vis dar buvo „anos mokyklos“ produktas. Galiausiai – netekus ryškių lietuviškų žvaigždžių sporte sumenko ir lietuvių susidomėjimas, TV transliacijų kiekis ir aistra. 

Pietų Korėjos dailiojo čiuožimo viltis Young You: viena iš keletos merginų, savo programoje atliekančių trigubą akselį. EPA nuotrauka

Drįsčiau teigti, kad veltui. Šiuolaikinis dailusis čiuožimas yra vienas greičiausiai besivystančių sportų: nuolatinė techninė sporto evoliucija (vis sudėtingesni elementai) būtent šiais metais pasiekė didžiausią piką. Galiausiai – dailusis čiuožimas (daugiausia kalbu apie moterų ir vyrų vienetų varžybas) savo pačia aukščiausia ir kokybiškiausia forma pasiekia kone tobulą meno kūrinio ir atletiškumo darną. Lyg žiūrėtumei į judančią antikinę skulptūrą. 

Sportas, fizika ir šiek tiek poezijos

Dailusis čiuožimas kartkartėmis yra laikomas banaliu sportu, kuriam pasiekti paveikaus meno kūrinio lygmenį retai kada pasiseka. Iš tiesų sporte „meninė“ dalis dažnai būna prisunkta teatrališkumo, blizgučių, kičo ir patoso. Kartu paties sporto ir jį sudarančių elementų esmė yra suderinti meno kūrinio eleganciją ir graciją su žmogaus kūno atletiškumu ir jėga. 

Čiuožėjai varžybose rungiasi dviejose programose: trumpojoje ir laisvojoje. Kiekvieną iš programų sudaro paties čiuožėjo ir jo trenerių pasirinkti elementai, t. y. įvairūs šuoliai, choreografija, sukiniai, jau pačiuose elementuose, o ypač šuoliuose, galima pastebėti įtampą ir dermę tarp meno kūrinio lengvumo ir čiuožėjo fizinio pasirengimo. 

Aliona Kostornaja. Šešiolikmetė rusė savo trumpojoje ir laisvojoje programoje atliekanti trigubą akselį. Šiais metais ši sportininkė laimėjo tiek Europos čempionatą, tiek „Grand Prix“ turnyro varžybų finalą. EPA nuotrauka

Trigubas akselis – vienas sudėtingiausių šuolių dailiojo čiuožimo istorijoje. Nors varžantis vyrams šis šuolis yra įprasta programos dalis, tačiau moterų varžybose akselis – labai retas elementas. Iki 2018–2019 metų olimpinio sezono buvo tik trys moterys, kurios šį šuolį įtraukdavo į savo varžybų programą: japonės Midori Ito ir Mao Asada, taip pat dabar jau liūdnai pagarsėjusi amerikietė Tonya Harding. 

Visų pirma akselis skiriasi nuo visų kitų dailiojo čiuožimo šuolių tuo, kad čiuožėjas jį pradeda atsispirdamas nuo pačiūžos geležtės išorinės dalies ir čiuoždamas ne nugara, o krūtine į priekį. Daugelis kitų dailiojo čiuožimo šuolių, pavyzdžiui, tulupas (angl. toe loop jump) šuolio jėgos ir greičio semiasi ne tik iš žmogaus kūno, bet taip pat atsispiria nuo ledo kitos kojos pirštais, t. y. pačiūžos priekiu.

Įsivaizduokite save atsispiriant nuo žemės viena koja (pirštų galais) ir visu kūnu pakylant į orą (kliaujatės ne tik savo kojos raumenų stiprumu, bet ir viso kūno jėga), apsisukant tris su puse karto, o tuomet nusileidžiant ant kitos kojos. Jūsų įsibėgėjęs kūnas pasiekia įspūdingą greitį, tris su puse karto apsisuka aplink save ir tuomet nusileidžia. Sūkio jėga ir greitis atsimuša į žemę. Tai dailiojo čiuožimo profesionalai daro ant ledo.

Kartais galvojama, kad „jėga“ ir „elegancija“ yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos. Juk elegancija mūsų galvose dažnai suponuoja „moterišką“ trapumą, silpnybę, tačiau dailiojo čiuožimo, o ypač trigubo akselio atžvilgiu, „jėga“ ir „elegancija“ nėra viena kitai priešingos, o veikiau viena kitą papildančios sąvokos. 

Tačiau elegancija, išbaigtumas, grakštumas ir atletiškumas nėra vien tik paskiro šuolio dailiajame čiuožime elementai. Tokių pačių charakteristikų dažniausiai reikalaujama ir iš visos čiuožėjo programos. Šįkart paranku būtų pasitelkti konkretų pavyzdį – 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse aukso medalį laimėjusio japono Yuzuru Hanyu trumpąją programą pagal Chopino „Pirmąją baladę“. 

Hanyu, skirtingai nei nemaža dalis kitų šokėjų, nesistengia savo programomis pasakoti kokios nors itin aiškiai apibrėžtos, žodžiais išreikštos istorijos: jis retai kada kuria personažus, o veikiau pakyla „virš“ konkretumo į abstraktybę. Pavyzdžiui, olimpinė vicečempionė, dukart pasaulio čempionė rusė Jevgenija Medvedeva savo programose dažnai pasakoja kokį nors „įvykį“, pasirenka kokią „istoriją“ ar realų (o kartais išgalvotą) personažą: kad ir Aną Kareniną. 

Dukart pasaulio čempionė ir olimpinė vicečempionė Jevgenija Medvedeva po 2018 m. sezono pakeitė trenerį: iš rusės Eteri Tutberidzės perėjo į kanadiečio Briano Orserio komandą. Manoma, kad ji taip pasielgė norėdama išsaugoti savo karjerą: Tutberidzės komandoje daugelis sportininkių buvo pernelyg stiprios. Šiuo metu Medvedeva savo programoje neturi pačių sudėtingiausių elementų, tačiau toliau rungiasi „Grand Prix“ varžybose. Nuotraukoje ji atlieka savo ilgąją programą pagal filmo „Geišos išpažintis“ garso takelį. EPA nuotrauka

Y. Hanyu programos kitokios, atrodo, kad jam rūpi muzikalumas, šokio plastiškumas, tikslumas, gracija, elegancija ir gebėjimas suderinti sudėtingos, atletinės meistrystės reikalaujančius elementus. Verbalizuota istorija ar „mintis“ šiam šokėjui rūpi kur kas mažiau. Būtent tokia jo „pozicija“ ar „prieiga“ prie programos ir atsiskleidžia minėtoje Pjongčango olimpinių žaidynių trumpojoje programoje. 

Kiekvienas Chopino baladės klavišo judesys čiuožėjo programoje yra apgalvotas ir turi atitikmenį jo rankų judesiuose, pačiūžos kryptyje, netgi „sportiškiausi“ programos elementai, t. y. keturgubi šuoliai, papildo lenkų kompozitoriaus sukurtą muziką. Tokių įspūdingų programų šiame sporte pasitaiko retai, tačiau jų itin verta laukti. Panašių mažų stebuklų ant ledo anksčiau kurdavo ir jau karjerą baigusi italė Carolina Kostner ar Pietų Korėjos čiuožėja Yuna Kim. 

Menas vs. atletiškumas

Po didžiausių sporte įvykusių skandalų Tarptautinė čiuožimo sąjunga (angl. International Skating Union (ISU)) nusprendė surasti kiek įmanoma objektyvesnį čiuožėjų vertinimo būdą. Pavyzdžiui, tam, kad galima būtų išvengti didelio teisėjų (ne)palankumo čiuožėjams, visi patys didžiausi ir patys mažiausi jų skiriami įvertinimai už vieną ar kitą šokio elementą nebūna įtraukiami į bendrą „įskaitą“. Taip stengiamasi bent iš dalies sumažinti šališkumą. 

Amerikietis Jasonas Brownas, laikomas vienu geriausių čiuožėjų pasaulyje, tačiau vis dar retai kada atliekantis keturgubus šuolius varžybose. EPA nuotrauka

Dar vienas svarbus dalykas – kiekvienas iš programos elementų turi savo pamatinę vertę (angl. base value), kurią čiuožėjas, įtraukęs elementą į programą, užsidirba. Vėliau prie pamatinės vertės prisideda ir papildomi balai už elemento atlikimo kokybę (prastai atliktas elementas balus gali atimti). Techniškai sudėtingesni elementai turi didesnę pamatinę vertę nei tie, kurie laikomi paprastesniais. 

Šie pokyčiai buvo itin reikalingi dėl jau minėtų skandalų vertinime, bet taip pat pakeitė ir patį sportą. „Lengviau ir objektyviau“ įvertinami sportiniai elementai šiuo metu dailiajame čiuožime laikomi svarbesniais, t. y. daugiau įvairių šuolių mokantis atletas dažniausiai ir laimi varžybas, o tai sudarė sąlygas pačiam sportui tobulėti. 

Kai kurie baiminasi, jog tokiu atveju šiek tiek „nukenčia“ meninė programų vertė, tačiau, matyt, idealiu atveju galima būtų galvoti apie daugiau ar mažiau panašiai techniškai pasiruošusius čiuožėjus, kuriuos ir išskirtų talentingesnė kūrinio interpretacija. Tiesa, tokiu atveju galimas sugrįžimas ir prie subjektyvesnių vertinimų: juk meninius elementus gerokai sunkiau „išversti“ į aiškius balus ar skaičius, daugiau vietos atsiranda interpretacijai. 

Kaita sporte: kuo šie metai tokie svarbūs? 

Per pastaruosius keletą metų dailiojo čiuožimo varžybos pasikeitė neatpažįstamai. Itin didelių pokyčių patyrė vyrų ir moterų vienetų varžybos: techniniai elementai, t. y. veikiau sportinė, o ne meninė dailiojo čiuožimo dalis vystėsi labai sparčiai. Kitaip tariant, keli individualūs čiuožėjai, o ir pasikeitusi programų vertinimo struktūra ir sistema, didesnį dėmesį pradėjo skirti sudėtingiems techniniams elementams, pavyzdžiui, keturgubiems šuoliams.

2006 m. Turino žiemos olimpinėse žaidynėse vyrai sklandžiai įveikė 8 keturgubus šuolius. Vankuverio olimpinėse žaidynėse keturgubų šuolių buvo vos 4. Sočyje – 17, o štai Pjongčango olimpinėse žaidynėse vienas žmogus – tuo metu aštuoniolikmetis amerikietis Nathanas Chenas – savo laisvojoje programoje pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje pademonstravo net 6 keturgubus šuolius. 

Olimpine čempione rusė Alina Zagitova tapo būdama vos 15-os metų. Šiame sezone sportininkė varžėsi tik „Grand Prix“ turnyro varžybose. Prieš pat Rusijos čempionatą Alina paskelbė, kad trumpam sustabdo savo karjerą (nors daugelis mano, kad tai jau yra karjeros pabaiga), dabar jai tik 17 metų. Pagrindinė sprendimo priežastis: techninėje srityje Zagitova nebegali varžytis su kitomis jaunomis rusų sportininkėmis. Jos programoje nėra nei trigubo akselio, nei keturbugų šuolių. EPA nuotrauka

Būtent šiais metais pradėjo sparčiai keistis ir moterų sportas. Jau kurį laiką vienoje iš Rusijos treniruočių stovyklų (pagrindinė trenerė – Eteri Tutberidzė) vis atsiranda jaunų merginų (dažniausiai paauglių, kurios gana greitai baigia savo karjerą: žr. Julijos Lipnickajos ir Alinos Zagitovos atvejus), kurios kiekvienais metais pasiekia vis aukštesnį techninį lygmenį. 

Šių metų sezone trys rusės – Aliona Kostornaja, Anna Šerbakova ir Aleksandra Trusova – laimėjo viską, ką buvo galima laimėti: „Grand Prix“ turnyro pirmąsias vietas, Europos čempionatą, parodė įspūdingus rezultatus Rusijos čempionate. Matyt, būtų laimėjusios ir Pasaulio čempionatą, tačiau jis dėl COVID-19 pandemijos buvo atšauktas. Visų šių merginų pranašumas: sudėtingesnės techninės programos. Dvi iš jų savo programose turi keturgubus šuolius, o viena – puikiai įvaldė trigubą akselį. 

Dabar daugelis sportininkų dėl karantinų anksčiau pradėjo sau įprastas vasaros atostogas, t. y. nebegalėdami treniruotis čiuožyklose, jie sportuoja namie, tačiau, kaip ir daugeliui sportininkų, tai ilgainiui neatstos „tikrųjų“ treniruočių su pačiūžomis. Tad sporto „kolektyvinė“ pažanga tęsiantis karantino sąlygoms – jeigu jos, pavyzdžiui, atsinaujins ir rudenį – gali sutrikti, o tai būtų liūdnas scenarijus dailiajam čiuožimui, kuris tik visai neseniai pradėjo judėti netikėtai: žmogaus kūno galimybių plėtimo trajektorija.

Galiausiai šis sportas ir yra įdomus nuolatiniu buvimo „tarp“: tarp sporto ir meno, tarp kičo ir „rimtos kūrybos“, tarp grakštumo, elegancijos, lengvumo ir daugybės valandų sunkaus darbo, kad jį pasiektumei. Balansuojant ant pačiūžos ašmenų.

Šiek tiek rekomendacijų, jei norite susipažinti su dailiuoju čiuožimu:

Italės Carolinos Kostner paskutinę trumpąją programą karjeroje „Ne me quitte pas“ galite pasižiūrėti čia.

Tonya Harding ir pirmasis JAV dailiojo čiuožimo istorijoje atliktas trigubas akselis.

Puikus olimpinės čempionės Alinos Zagitovos pasirodymas 2018 m. žaidynėse.

Japono Yuzuru Hanyu trumpoji programa 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse. 

Jevgenijos Medvedevos ilgoji programa pagal filmo „Geišos išpažintis“ garso takelį.

Šiuo metu Tarptautinė čiuožimo sąjunga leidžia savo jutubo paskyroje leidžia žiūrėti keletą pastarųjų metų pasaulio čempionatų.