Kun. Boleslovas Babrauskas, SJ (1926–2002). „Šiaurietiškų atsivėrimų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 2)

Pernai sukako 450 metų, kai Lietuvoje savo veiklą pradėjo Jėzaus draugija – jėzuitai. Lietuvos Respublikos Seimas, pažymėdamas jų nuopelnus kultūrai, švietimui ir mokslui, 2019 metus buvo paskelbęs Jėzuitų misijos Lietuvoje metais. Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Pradžioje jie veikė Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, leido knygas lietuvių kalba. Lietuvos jėzuitai padėjo pagrindus institucinio švietimo sistemai. 1570 m. įsteigė kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas.

Šie metai laikomi Vilniaus universiteto įkūrimo data. Vilniaus universitete jėzuitai įsteigė pirmąją observatoriją, jėzuitas Albertas Kojalavičius-Vijūkas XVII a. parengė ir išleido pirmąją Lietuvos istoriją, jėzuitas Konstantinas Sirvydas – pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, jėzuitas Žygimantas Liauksminas parašė pirmąjį muzikos vadovėlį. Jėzuitai taip pat išlaikė produktyviausią LDK spaustuvę, kuri gyvavo nuo XVI a. pab. iki XIX a.

Šiuo metu lietuvių jėzuitų priskaičiuojama per tris dešimtis. Šiame tekste norėtųsi pristatyti šešis kunigus jėzuitus, daugiau ar mažiau susijusius su Pasvalio kraštu. Publikacijoje panaudota medžiaga, spausdinta jėzuitų žurnale „Laiškai bičiuliams“. Už galimybę ja naudotis esame dėkingi žurnalo redaktorei Jūratei Grabytei.

Kun. Boleslovas Babrauskas, SJ (1926–2002) gimė Utenos apskrityje, neturtingų ūkininkų šeimoje, kurioje augo penki vaikai. Per vokiečių okupaciją tarnavo pas ūkininkus, vėliau įsidarbino mašinistu, dirbo Vilniaus karo aviacijos fabrike. 1955 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1960 m. balandžio 13 d. priėmė kunigystės šventimus. Pats kunigas yra pasakojęs, kad senelė visą gyvenimą meldėsi, jog kas nors iš šeimos taptų kunigu. Kad nors vienas vaikas dirbtų bažnyčiai, būtų bent „špitolninkas“, troško ir B. Babrausko tėvas.

Pirmoji kunigo B. Babrausko darbo vieta – Rokiškis, kur iki 1965 m. vikaravo. Vėliau metus buvo Čedasų klebonas, dar metus – Biržų vikaras. 1968–1974 m. – Smilgių ir Suostų, 1974–1980 m. – Krinčino klebonas. Iš čia išvyko į Kazachstaną, mat Pavolgio vokiečiai prašė katalikų kunigo. Vidurinėje Azijoje jam priklausė 21 parapija, kurių plotas buvo dvigubai didesnis už Lietuvą. Kartais tekdavo po keletą parų keliauti ir dirbti be jokio poilsio. B. Babrauskas buvo pirmas katalikų kunigas Celinograde. Čia ėmė dauginti ir platinti knygas. Pats parengė katekizmą, išvertė maldaknyges vietos gyventojams. Knygas daugindavo ir didžiules jų siuntas su pagalbininkais gabendavo į Sibiro platybes. Dėl to 1985 m. buvo priverstas palikti kraštą. Tais pačiais metais paskirtas Vadoklių klebonu, kur dirbo iki 1991 m. Vėliau po vienus metus klebonavo Biržuose ir Pabiržėje. 1993–1999 m. buvo Pakruojo parapijos klebonas, 1999–2001 m. darbavosi Žagarėje. Pablogėjus sveikatai 2001 m. birželį perkeltas į Pasvalį rezidentu. Čia gyveno iki mirties 2002 m.

Kunigas jėzuitas Vytautas Merkys prisimena, kad jau pirmaisiais metais Kauno kunigų seminarijoje B. Babrauskas išsiskyrė iš kitų seminaristų, o visą gyvenimą energingai remontavo bažnyčias. Prisiminimuose V. Merkys rašo: „Dar prieš įstodamas į seminariją, labai aktyviai dalyvavo remontuojant Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią, o ypač – atstatant kuriją. Iš šio laikotarpio liko gražus, Boleslovą gerai apibūdinantis prisiminimas. Ekskavatorius ardo griuvėsius. Talkininkams kraunant nuolaužas, iš ekskavatoriaus kaušo pabyra auksinės monetos. Talkininkai puola jų rinkti. Atokiau ramiai stovi Boleslovas. Kai viena moneta atrieda prie jo kojų, ramiai paspiria, kad kiti pasiimtų... Po keliolikos metų – pirmosios Boleslovo Mišios Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Per Mišias viena ašaromis apsipylusi moteriškė staiga sušunka: „Tas pats! Tas pats!“ Vėliau susirinkusiems verkdama ir papasakojo tą nutikimą su auksine moneta.

Su t. Boleslovu teko pasimatyti jau pačiomis paskutinėmis jo gyvenimo dienomis Kauno onkologijos ligoninėje. Nors ir ligos naikinamas, buvo kupinas energijos ir gražiausių planų: „Važiuosiu į Pasvalį, ten būtinai reikia kunigams padėti, nes bus daug žmonių. Po atlaidų Panevėžyje vadovausiu sesučių rekolekcijoms. Va, matote, aš jau sveikas! (Atlieka keletą fizinių pratimų.) Tad rytoj išvažiuoju. Nėra čia ko tinginiauti!“

O po kelių dienų pranešimas: tėvas Boleslovas mirė. Laidosime rytoj Petrašiūnų kapinėse. Gyvenimo ironija! Visą gyvenimą t. Boleslovas buvo lyg gyvsidabris – greitas, judrus. Ir jo laidotuvės – žaibiškos. Beveik niekas nesuspėjo į jas atvažiuoti...“

Kun. Ladislovas Baliūnas, SJ (1952–2018). „Šiaurietiškų atsivėrimų“ archyvo nuotrauka

Kun. Ladislovas Baliūnas, SJ (1952–2018) gimė Pasvalio rajono Dvareliškių kaime. Šeimoje augo dar trys broliai ir dvi seserys. Brolis Feliksas tapo kunigu, sesuo Onutė – Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vienuole. L. Baliūnas taip pat troško būti kunigu, septynis kartus bandė stoti į kunigų seminariją. Kurį laiką Kaune dirbo ugniagesiu. 

Kadangi artimai bendravo su jėzuitais P. Masilioniu, B. Babrausku, J. Danyla, J. Boruta, J. Lauriūnu, 1978 m. buvo priimtas į pogrindžio kunigų seminariją. Studijavo globojamas kraštiečio jėzuito Antano Šeškevičiaus. Į Kauno kunigų seminariją priimtas 1981 m. Kadangi buvo įsitraukęs į pogrindyje veikusį Eucharistijos bičiulių sąjūdį, jį budriai stebėjo sovietinis saugumas.

Apie kunigo tarnystės pradžią ir tolesnę veiklą rašo: „Pirmuosius kunigystės žingsnius žengiau kartu su Atgimimu, Lietuvos prisikėlimu. Augęs sovietinėje gūdumoje, staiga pasijunti kaip kalnų paukštis, paleistas iš narvo. Žmonių sugrįžimas į bažnyčią, sudužusių gyvenimų lipdymas, tėvų ir protėvių tradicijų atgaivinimas – visa tai mane džiugino. Virš klebonijos Šv. Antano atlaidų dieną iškelta pirmoji tuo metu tautiška, dabar jau valstybinė vėliava. Tai buvo nauja, bet taip miela gražiame Dievo kampelyje, Gegužinėje (Kaišiadorių r.). Daug naujo buvo ir neseniai susikūrusioje Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje, anuomet aptarnautoje jėzuitų. Vėliau – Biržai, evangelikų reformatų centras. Čia reikėjo daugiau supratingumo, pastangų ieškoti, kas mus, krikščionis, vienija. O kiek nuoširdaus tikėjimo teko patirti vėliau Kairių (Šiaulių r.) ir Kurų (Radviliškio r.) parapijose! Žmonės nuoširdžiai rūpinosi savo bažnyčia.  Šių parapijų šventėse jutau, kad jie švenčia iš širdies, nuoširdžiai dėkodami Dievui. Teatlygina Viešpats savo dosniąja sauja.“

L. Baliūnas 2005–2008 m. buvo Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios rektorius. Trejus metus darbavosi Kulautuvos parapijoje, o iki mirties buvo Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius. 

Kunigas labai brangino tėviškę. Mieliau darbuodavosi kaimiškose parapijose. Kaip sielovadininkas aplankė jėzuitų ir kitas lietuvių parapijas JAV. Mėgo fotografuoti, dažniausiai fiksuodavo gamtą, su bičiuliais dažnai kopė į kalnus, yra įveikęs ne vieną aukštikalnę. 

Apie kunigystę yra rašęs: „Kunigas. Juo žavėjausi jau ankstyvoje jaunystėje, nes gimtajame Pasvalio rajone dirbo ne vienas pavyzdingas kunigas. Pirmiausia – visų pamiltas, Kriklinių tėveliu vadintas t. Pranciškus Masilionis. Jo meilė Kristui, paprastumas, pasiaukojantis darbas traukė visus. Nors niekada neragino tapti kunigais, jo pavyzdys man ir anksčiau už mane kunigystę pasirinkusiam broliui Feliksui buvo lemiamas. Džiugino ir kiti jėzuitai – Krinčino kunigas t. Boleslovas Babrauskas bei vėliau sutiktas kraštietis t. Antanas Šeškevičius ir daugelis kitų. Šie kunigai buvo tarsi švyturiai, vedę į kunigystę. Konkrečiau pašaukimą apibūdinti sunku. Įsitraukęs į Eucharistijos bičiulių sąjūdį supratau, kad reikia kažkaip gelbėti Lietuvos jaunimą...“

Kun. Algis Baniulis, SJ. „Šiaurietiškų atsivėrimų“ archyvo nuotrauka

Kraštietis kunigas jėzuitas Algis Baniulis, SJ kilęs iš devynių vaikų šeimos. Jis nuo 2014 metų darbuojasi už Atlanto – vadovauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijai Lemonte, šiame poste pakeitęs į Vilnių sugrįžusį kun. Antaną Saulaitį, SJ.

Likimas A. Baniulį suvedė su kraštiečiu kunigu jėzuitu, poetu P. Masilioniu. Apie tai A. Baniulis rašo: „Vaikystėje į mano gimtąją Krinčino parapiją vadovauti rekolekcijoms kunigai atvykdavo arkliais. Juos reikėdavo kur nors palikti. O t. Pranciškus Masilionis turbūt specialiai prašydavosi pas gausias šeimas, kad su jomis pabendrautų ir dvasiškai sustiprintų. Kartą jis užsuko ir į mūsų namus. Taip užsimezgė pirmoji pažintis. Vėliau, nors gyveno už 25 km, Saločiuose, mūsų sode paprašė laikyti bites, o aš, būdamas 11–12 metų, tapau jo pagalbininku.“

Apie kunigystę A. Baniulis svajojo nuo mažens, nors mokykloje nuolat buvo baramas, kad lanko bažnyčią. Pradėjus mokytis tuometėje Pasvalio vidurinėje mokykloje pasivijo raštas iš Krinčino, kad yra labai religingas ir daro įtaką kitiems: „Net mokyklos sienlaikraštyje buvau nupaišytas kaip vienuolis pranciškonas – susijuosęs virve, su tonzūra ir net su aureole... Kai atsisakiau stoti į komjaunimą, iš mokyklos pašalino. Ilgai teko kovoti už teisę mokytis toliau. Auklėtojas prasitarė, kad neleis baigti vidurinės, nes greičiausiai stosiu į Kunigų seminariją ir mokyklai užtrauksiu gėdą. Galiausiai baigęs 9 klases persikėliau į Kauną. Mokiausi S. Nėries vidurinėje mokykloje, kur visuomenės mokslą dėstė švietimo inspektorius Joffė. Jį, matyt, pasiekė charakteristika iš Pasvalio. Persekiojo mane, kaip sugebėjo, turėjau net Švietimo skyriuje pagalbos ieškoti...“

Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia tapo pirmąja kunigo darbo vieta. Po septynerių metų buvo perkeltas į šio miesto katedrą, dar po ketverių metų – į Pakruojį, kur pavyko pastatyti kleboniją.

1988 m. tapo Kauno kunigų seminarijos prefektu, vėliau vicerektoriumi ir rektoriumi, po nepriklausomybės atkūrimo – ir Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi, ir Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektoriumi, ir jėzuitų namų vyresniuoju... Reikėjo prikelti šią bažnyčią. A. Baniulis rašo: „Paminklosaugininkai sakė, kad bažnyčią prikelsime geriausiu atveju per 10 metų. O aš mąsčiau, kad kitąmet jau gerai būtų į ją įėjus. Prireikė poros metų, nes statybos ir valymo darbų buvo begalė – pirma reikėjo išgriauti bažnyčioje įrengtą pirtį, tualetus, išvežti šiukšles. Pro bažnyčios stogą matėsi dangus, nes palėpėje buvo įrengta šaudykla.

Teko kviesti talkas. Kol žmonės dirba, aš bėgte į seminariją paskaitų. Skubėdamas atgal į statybas ar į gimnaziją, Rotušės aikštėje bijodavau ką nors susitikti – neturėjau nė minutės laiko. Grįžęs greitomis tepdavau sumuštinius talkininkams. Žmonės noriai padėdavo, už ką jiems esu dėkingas.“

Vėliau provincijolas A. Baniulį paskyrė į Klaipėdą vadovauti Šv. Juozapo Darbininko parapijai ir rūpintis naujos bažnyčios statyba. Klaipėdos universitetas paprašė dėstyti. Jėzuitams nusprendus išvykti iš Klaipėdos, A. Baniulis paskirtas į Vilnių, čia buvo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios rektoriumi, rūpinosi Šv. Kazimiero bažnyčios remontu, paskui ėjo šios bažnyčios rektoriaus pareigas.

„Kunigo darbo iškart nesimato. Statybininkas padėjo plytą, ir namas jau paaugo, o kunigo darbo vaisiai kartais pasirodo negreitai. Džiugiausia buvo, kai teko žmones burti, jų tikėjimą žadinti ir juos pačius drąsinti“, – sako A. Baniulis.

Kun. Stasys Kazėnas, SJ. „Šiaurietiškų atsivėrimų“ archyvo nuotrauka

Kun. Stasys Kazėnas, SJ gimė Krinčino parapijoje. 1975 m. baigė tuometę Pasvalio vidurinę mokyklą, 1983 m. įšventintas kunigu. Vikaravo Anykščiuose, Panevėžyje. 1989–1990 m. tarnavo Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonu. 1989 m. perėmė bažnyčiai grąžintą Troškūnų vienuolyną ir pradėjo šio istorinio komplekso rekonstrukciją. Tais pačiais metais S. Kazėnas atrado dar XVIII a. pab. čia paslėptą ir nuo to laiko dingusiu laikytą paveikslą „Madona su kūdikiu“, nutapytą 1560 m. Atgimimo metais S. Kazėnas dalyvavo ekspedicijose į lietuvių tremties vietas Sibire, buvo pirmosios ekspedicijos į Tit-Arų salą (1989 m.) kapelionas. 1990 m. pabaigoje paskirtas jėzuitams grąžintos Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1996 m. Tais metais perkeltas į Biržus, vėliau darbavosi Kaune. 2006–2010 m. buvo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios rektorius, Vilniaus akademinės sielovados centro vadovas, 2010–2011 m. – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, 2011–2014 m. – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas. Nuo 2014 m. iki šių metų vasaros darbavosi Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.

Kaip sako pats kunigas, gražiausia kunigystėje – tai sutikti žmonės, jų parodytas pasitikėjimas, atsivėrimas, išlietas skausmas, Dievo ilgesys ir sielų bendrystė, kai su vienu ar keletu žmonių gali tiesiog tylomis sėdėti jausdamas ramybę bei pilnatvę.

Tačiau, anot jo, kur žmonės, ten ir džiaugsmas, ir meilė, ir konfliktai, ir neapykanta. Tai paliečia ir kunigą, kai negali atliepti į žmonių poreikius dėl savo ribotumo, dėl to, kad jų yra pernelyg daug, arba dėl to, kad ko nors tiesiog nežinai, neišmanai: „Sunku žmogui pasakyti ne. Negali sakyti taip, bet kai sakai ne, neretai trūkinėja santykis. Tačiau žmonės pripažįsta, kad tam tikras griežtumas, konkretus pastebėjimas, kas negerai ar neteisinga, suteikia jiems aiškumo, nukreipia gera linkme.

Kas yra iššūkiai, nežinau. Gal didžiausias iššūkis, kad jausdamas labai didelį Dievo maloningumą, žmonių gerumą, palaikymą, atlaidumą, priėmimą neįstengiu į jį tinkamai atsiliepti, viso to pateisinti. Nežinau... Bet gyventi yra gera. Ir kunigu būti man labai patinka...“ 

Kun. Pranciškus Masilionis, SJ (1902–1980). „Šiaurietiškų atsivėrimų“ archyvo nuotrauka

Kun. Pranciškus Masilionis, SJ (1902–1980) gimė mūsų rajono Pažosų kaime, stambaus ūkininko šeimoje. Turėjo šešias seseris ir du brolius. Karas bei pokaris brolius Juozą ir Adolfą – bei dvi seseris – Viktutę ir Staselę – nubloškė į JAV, Onutę su šeima – į Krasnojarsko sritį.

1947 m. buvo įsteigta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija (Sorores Jesu Eucharistici – SJE). Ją įkūrė „meilės jūra“ vadintas P. Masilionis, šią kongregaciją globojęs iki mirties. Seserų ugdyme ir kasdieniame vienuoliniame gyvenime svarbiausias buvo ignaciškasis dvasingumas. P. Masilionio dėka seserys ir šiandien duoda visiško paklusnumo Dievo valiai, ypatingos sielų ir artimo meilės bei kitus pažadus. Kaip rašo ses. Ligita Ryliškytė, SJE, tėvo Pranciškaus seserims paliktuose puslapiuose dažnai skamba kvietimas kilti į žygį, kurio šūkis „Sielų! Sielų!“, karžygiškai siekti dorybių, nepasiduoti nei baimei, nei stagnacijai. Pokario metais Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje nuolat išgyvenant persekiojimą kongregacijos steigėjas ragino seseris semtis stiprybės iš pirmaisiais amžiais persekiojamų krikščionių, būti drąsias, kūdikiškai pasitikėti Dievu, dėkoti už patiriamus išbandymus. Renkantis darbus prisakė seserims neužsidaryti „prie krosnies“ (net ir klebonijų), bet eiti į žmones, „vis į didesnį jų būrį“, t. y. darbuotis parapijose, mokyklose, universitetuose, ligoninėse, taip pat vykti į misijas.

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve išlikę nuo 1956 m. broliams ir seserims į Ameriką rašyti P. Masilionio laiškai. Kadangi sovietinis saugumas jį ypač sekė, ilgą laiką laiškus pasirašydavo „Buvęs Jūsų mokytojas“ arba „Namiškiai“. Jei laiškuose savo nuomonę išsakydavo atviriau, jie tiesiog „paskęsdavo Atlante“ – atsidurdavo sovietinio saugumo darbuotojų stalčiuose, todėl dažniausiai rašydavo tik apie buitines smulkmenas ir namiškių bei savo sveikatą. Kadangi brolis Juozas ir sesuo Viktorija buvo gydytojai, jų prašydavo vaistų, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo įmanoma gauti.

Broliams ir seserims į JAV P. Masilionis nuolat siųsdavo savo eilėraščius. Pats savo kūrybos pernelyg nevertino, yra paaiškinęs tik tiek: „Kurti miela. Tuomet pamirštu visa kita. Pasijuntu kaip namie. Ką nors rašau tik prorečiais tarp kitų reikalų.“

Kol gyveno Šiauliuose, nepailsdamas dirbo su vaikais. Vėliau, valdžios išvarytas į užkampio parapijas, nuolat važinėjo po Lietuvą burdamas kunigus, vadovaudamas kunigų ir seserų vienuolių rekolekcijoms, platindamas religinę literatūrą, skatindamas Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Paliko keliolika religinio turinio knygų, taip pat didelį pluoštą religinės poezijos. 

Kun. Antanas Šeškevičius, SJ (1914–2002). „Šiaurietiškų atsivėrimų“ archyvo nuotrauka

Kun. Antanas Šeškevičius, SJ (1914–2002) gimė Pasvalio rajono Sindriūnų kaime. Mokėsi Sindriūnų pradinėje mokykloje, vėliau Biržų gimnazijoje. 1936 m. išvyko studijuoti į Insbruką (Austrija). 1943 m. Vienoje įšventintas kunigu. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į sielovados darbą Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje. Už uolų apaštalavimą 1949 m. buvo suimtas ir nuteistas 25-erius metus kalėti. Bausmę atliko Vorkutos ir Intos lageriuose. Po Stalino mirties 1956 m. išleistas laisvėn. Grįžo į Lietuvą, bet netrukus išvyko į Altajaus kraštą darbuotis tarp vokiečių tautybės katalikų. 1958 m. nuvyko į Kirgiziją, kur trejus metus apaštalavo. Lankydavo tremtinius Aktiubinske, Čerbakte, Barnaule, Novosibirske, Volčilske ir kitose vietovėse. Už tai šešeriems metams ištremtas į Kirgizijos gilumą, vėliau perkeltas į Permės lagerį. 1968 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Dubingių parapijos administratoriumi. 1970 m. rudenį vėl nuteistas, už vaikų katechizavimą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Ją atlikęs, dėl sovietinių organų trukdymo kurį laiką negalėjo įsitraukti į sielovadą. Nuo 1975 m. dirbo Gargždų parapijos vikaru, aptarnavo Mikoliškių parapiją. Čia taip pat organizavo pogrindinės kunigų seminarijos veiklą. 1989 m. išvyko dirbti į Naująją Akmenę, kur rūpinosi bažnyčios statyba, vėliau perkeltas į Eigirdžius. Atkūrus Telšių kunigų seminariją pakviestas dirbti dėstytoju. 1992 m. paskirtas Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaru. 2000 m. pavasarį atvyko gydytis į Kauną, kuriame gyveno iki mirties.

Lagerio dienoraštyje apie Pasvalį kunigas A. Šeškevičius rašė: „Turėjau gerą motiną, kuri mus, vaikus, mokė prieš kryželį suklaupus melstis. Švenčiausiąjį garbint, kai pamatai bažnyčios bokštą. Jauna pradinės mokyklos mokytoja Sindriūnuose aiškino: „Vaikeliai, vakare apgailėkit nuodėmes.“ Tai vykdžiau ir vykdau. Vis norėjau būti kunigu. Pasvalyje per giedamas Mišias galvojau, kad ir aš taip giedosiu. Iš Pasvalio gimnazijos 1930 m. persikėliau į Biržus, nes ten buvo lotynų kalba, reikalinga kunigui. Per vasarą, ganydamas avis, išmokau dvejų metų kursą ir išlaikiau egzaminus.“

A. Šeškevičius parašė knygas seserų vienuolių bei kunigų rekolekcijoms, taip pat septynis dvasinio dienoraščio tomus „Mąstymų mintys“.

logo