Žinia apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį.

Balandžio 29 dieną sukanka 87 metai nuo kanauninko ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 08–1933 04 29) mirties.

***

Tai šviesiausia, tyriausia ir kilniausia asmenybė atgimusios Lietuvos kultūriniame gyvenime. Asmenybė, kurią pažinojo ir akademikas, ir beraštis, prezidentas ir artojas, tikintis ir ateistas, turtingas ir beturtis, egoistas ir altruistas. Visi jį žinojo. Žinojo ir tie, kurie jo niekad nematė. Jis buvo lietuvių tautos didysis Mahatma... Ir vis dėlto jis liko iki mirties savo pragiedrulių tyruoju ir šviesiuoju Mykoliuku...

Kazimieras Skebėra

***

1932 ir 1933 metais lietuvių tauta neteko dviejų didžiausių savo kultūrinio bei tautinio renesanso figūrų – Maironio ir Vaižganto. Jie mirė vienas po kito, pamečiui, sakytum, susitarę, nors gyvi būdami kaip skirtingų temperamentų žmonės, retai kada stovėjo arti vienas kito. Jiems mirus familiariškame atsistatančios tautos ir valstybės peizaže liko plati tuštuma, nelyginant audrai du didelius medžius išvertus. Su jais mirė akinančio heroizmo epocha ir prasidėjo pilkosios kasdienybės era. Abiems jiems buvo suruoštos valstybinės laidotuvės su ordinais ant pagalvėlių, su vėliavų miškais, su visu oficialiu triukšmu ir pompa. Abiejų karstus sekė ministeriai, žvaigždėti generolai ir nesuskaitomos žmonių minios. Taigi, oficialus gedulas buvo labai panašus. Bet pati tauta reagavo ir raudojo šių didelių savo mirusiųjų skirtingai. Maironio mirtis tautoje nepadarė didelio įspūdžio. Jis pats, kaip žmogus, kaip asmuo, buvo tolimas ir gal net svetimas. Liaudis net nežinojo, kad jis tebebuvo gyvas. Kaip žmogus jis senai buvo užmirštas. Užtat jo dainos, jo poezija vis labiau šaknijosi žmonėse ir gyveno už poetą. Gal dėl to ir jo mirtis praėjo beveik nepastebėta.

Vaižganto mirtis, priešingai, sukrėtė visus. Jo raudojo maži ir dideli (rango prasme), savi ir svetimi (politine bei pasaulėžiūrine prasme), nes visi juto, kad mirė gyva legenda. Jo mirtis dezorientavo minią. Vaižgantas buvo minios žmogus, jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats yra ne kartą sakęs. Jį matė visur ir visi. Nedideliam atsistačiusios nepriklausomos Lietuvos pasaulėlyje jis buvo devynių amatų žmogus: kunigas, politikas, rašytojas ir, reikalui esant, savotiška tautos sąžinė ir balsas, šaukiantis tiesos. Nuoširdus, temperamentingas, ekscentriškas, be ypatingo intelekto, bet gabus, Vaižgantas buvo oficialus enfant terrible ir „visuomenės lepūnėlis“, kaip sako kanauninkas Mykolas Vaitkus. Visi jam buvo atlaidūs, net bažnytinė vyresnybė, su kitais tokia griežta, Vaižganto atveju stengėsi daug ko nematyti ir viešai nereaguoti. Jo atvirumas ir nuoširdumas per ilgą laiką sukūrė legendą. Toji legenda jį supančiojo ir jos primestą vaidmenį jis ištikimai atlikinėjo iki mirties. Kelio atgal nebebuvo, nes Vaižgantas buvo tapęs lyg ir kokia vieša institucija.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Juozo Tumo-Vaižganto fotografijų koliažas.

Juozas Tumas-Vaižgantas mirė įpusėjęs 64-us metus, nors tikėjo, kad gyvens 68 metus. Tiek metų išgyveno kunigo motina Barbora Tumienė, brolis Jonas ir sesuo Marijona Nakutienė. Vaižgantui pritrūko ketverių metų.

Tikrasis Vaižganto fizinis palūžimas prasidėjo 1932 metų rudenį. Apie tai jis rašo ir Klimams į Paryžių, guodžiasi jį aplankiusiems pažįstamiems bei bičiuliams. Tų metų gruodžio 19 dieną laiške Bronei Klimienei (savo sesers Severijos dukrai) rašo: „Pas mus vis drėgna + 3–4°, tai ir rodytis ore nepatogu. Aš vis sirginėju savo senatvės ligomis, bet atrodau neblogiausia, net ir moterys tebesišaipo.“

1933 metų sausio 17-ąją Vaižgantas buvo paguldytas į Valstybinę ligoninę dabartinėje Kuzmos gatvėje, esančią priešais Vytautinę bažnyčią: „Šiandien pasibaigė visi bandymai, ir rezultatas paaiškėjo: anemija pernicioza – piktoji anemija, kaip a. a. mano seselei, o Tavo motinai Severijai. Prasideda kuracija žaliomis jeknomis ir kitaip maistingai. Bado dykai, negi imsiu, mokėsiu, kiek ir kiti, dar daugiau. Dr. Kuzma sako dabar esą priemonių kovai su anemija“, – rašo Bronei sausio 21-ąją. Po trijų dienų – vėl trumpas laiškutis Klimams: „Mano anemija geros nuotaikos neduoda, o rentgenoskopija per 2–3 dienas užmušė apetitą, kurs taip stebimo poną inžinierių Kazį (giminaitis, gyvenęs pas Vaižgantą). Tai buvo diena! Kopūstų bliūdą sutačijau.“

Dar po keturių dienų, sausio 28-ąją, vėl rašo Bronei: „Nu, o aš pats tapau visai nebegražus. Rudenį kad buvau skaistaveidis, tai rekordą ėmiau tarp jauniklių. Būdavo, nusiprausi ir žydi. O tai – kaip tik ir būta įsigalinčios anemijos. Dabar esu nuo ryto iki vakaro baltas, tik lūpos parausta, kai esti geriau. Greičiausia esu nusidirbęs per 1928–32 metus. Daug knygų išleidžiau, daugely visuomeninių organizacijų dirbau, o pradžios anemijos būta iš seno. Anemija – tai mažėjimas maitinančių, raudonųjų kraujo dalelių. Iš 5 milijonų man belikta 2 mil. 700 000, vadinas, tik pusė. O hemoglobinų – tik 62 %. Dabar medicina daugina kraują jeknų vitaminais, gaunamais iš žalių. Mėginau valgyti žalią kvošeliną su cibuliais – nesiduoda; tai geriu išspaudas su buljonu – labai gardu, kaip juka. Be to, man daro injekcijas iš tų pat jeknų preparato „Campolon“. Buvau pradėjęs nebepaeiti – širdis nebedirbo ar dirbo kreivai, sopančiai, ir nuo sausio 17 atsidūriau dr. Kuzmos ir prof. Buinevičiaus globoje. Gydo gana sutartinai.“

Ir vasario 13-osios laiškutis; jau iš savo buto: „Mintu žaliomis jeknomis; jų gi preparatą ir į raumenis trieškia. Jau dešims kartų dūrė rūron, kad nei pasėdėti nebegaliu. Aš gydytis visai nemoku. Ligi tik pagerėja, tuoj elgiuos kaip ir visai sveikas ir vėl pablogėju.“

Nuo tų laikų žinomas Vaižganto posakis: „Reikia heroizmo sirgti.“ Lygiai mėnuo prieš mirtį, Vaižgantas rašo savo dukterėčiai: „Labai pavasaringa, o aš vienas Šv. Luko ligoninėje. Tai ir ateina galvon visokios problemos rišti. Man per paskutinį mėnesį (kovą) dingo 6 kilogramai, o medikai tik juokiasi; girdi, tuda im i daroga; apseisime ir be jų. O iš viso, kiek esu turėjęs Micaičiuose, nebepriskaitau 17 kilo arba viso a. a. buvusio „pūdo“. Turėč būt be galo laimingas, sugrįžęs į jaunystės dienas, kada svėriau 65 kilogramus; tiek, kiek dera liliputiškam mano aukščiui (Vaižganto ūgis buvo 1,65 cm).“

Tuo metu Vaižgantas jau sirgo ir chronišku bronchitu, labai kosėdavo, dusdavo. „Būč jau ir nebekosėjęs, kad nebūt gripas nutvėręs. Nebetikiu į cudaunumą ir antigripino. Bronchitis mane priėdė iki 65 kilogramų ir dar žemiau. Kelinės nebesilaiko, o savas kailis padribo, kad bjauru bepažiūrėti kitąsyk į veidą...“ Tai paskutinis savo ligos paminėjimas, paskutiniame laiške Klimams į Paryžių – balandžio 10 dieną.

Alfas Pakėnas

***

Žinia apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį.

Kaune staiga pasklido kalbos, jog a. a. kan. J. Tumas buvęs gydomas ne nuo tos ligos, kuria sirgęs, o gydytojai nesugebėjo nustatyti tikro diagnozo. Pasirodo, kad šį dalyką iškėlė medicinos fakulteto prof. Žilinskas. Balzamuojant kanauninko kūną, viduriai buvo išimti. Plaučiai pateko anatomikumo prof. daktarui Žilinskui. Rodėsi, kad viskas tuo ir pasibaigs.

Bet šiomis dienomis įvyko medicinos draugijos posėdis. Į jį atvyko prof. Žilinskas, kartu atsinešdamas ir velionies plaučius. Čia jis pradėjo įrodinėti, kad tyrinėdamas plaučius radęs nemaža drumsto vandens, atseit, pūlių. Iš to jis padaręs išvadą, kad kan. Juozas Tumas sirgęs ne plaučių uždegimu, bet pleuritu. Dėl to pradėjęs kaltinti daktarus Petriką, Bergmaną ir kitus, kurie ligonį gydę.

Šitoks kaltinimas sukėlė milžinišką skandalą. Prof. Žilinską smarkiai užpuolė daktarai Kuzma, Gudavičius ir kiti. Tačiau prof. Žilinskas pasilikęs prie savo nuomonės. Iš to kaip tik ir kilo tos garsios kalbos ir spėliojimai.

Dėl šio įvykio mes teiravomės pas keletą žinomų medicinos profesorių. Daktaras G. mums pareiškė, kad prof. Žilinsko pareiškimas esąs visai nepamatuotas ir grynai prasimanytas. Kitas profesorius pareiškė, kad velionies išgelbėti nebebuvę jokios vilties. Jis sirgęs anemija, dėl kurios protarpiais vyksta priepuoliai. Kan. Tumą du priepuoliai jau buvo ištikę. O trečio priepuolio negali pakelti joks organizmas. Mirtis buvo aiški.

Trečias labai kompetentingas žmogus, daktaras, išreiškė baisų pasipiktinimą. Pasak jo, labai gaila, kad tokio garbingo žmogaus mirties proga prof. Žilinskas norįs išnaudoti savo asmeniškų sąskaitų su daktaru Petriku suvedimui. Kanauninkas sirgęs plaučių uždegimu. Ir viskas. Nuo tos ligos ir mirė.

„10 Centų“ dienraštis, 1933 m. gegužės 10 d.

***

„Tumas jau praėjusį rudenį pradėjo sirgti, bet ilgai nenorėjo pasiduoti ir toliau dalyvavo visuomeniniame veikime. Tik štai balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Ligonį gydęs daktaras Aloyzas Petrikas susirūpino, kad ligonis ligos nebepakels, nors buvo dedamos visos pastangos jį gelbėti. Balandžio 29-os dienos rytą kanauninkas labai susilpnėjo. Tuoj atvyko gydytojai. Ligonis vis silpnėjo... Apie 13 val. naujas gydytojų konsiliumas konstatavo, kad kanauninko gyvybės niekaip nebus galima išgelbėti“, – 1933 m. gegužės 1 d. rašė dienraštis „Lietuvos aidas“.

Vytauto Didžiojo bažnyčios zakristijonas ir kanauninko Tumo reikalų vedėjas Vladas Cibulskis ligoniui perskaitė arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus paguodžiantį laišką: „Gerbiamasis ir mielasis Kanauninke! Šiandien „Lietuvos aide“ išskaičiau, kad sunkiai sergi. Nuoširdžiai reiškiu užuojautos ir meldžiu Dievą, kad saulytė, gaivindama gamtą šiltais spinduliais, ir Tamstos sveikatą sustiprintų. O jeigu Dievulis kviestų jau Tamstą pas save, meldžiu su pasitikėjimu, kad priimtų į skaičių savo ištikimųjų tarnų, kokiu Jam būti ištesėjai. Lieku su tikra pagarba ir meile Kristuje. Tavo arkivyskupas Pranciškus Karevičius.“ (Laiškas buvo rašytas balandžio 27 d. Marijampolėje.)

Apie 2 val. po pietų prasidėjo agonija. Paskutiniai kanauninko žodžiai, kuriuos jis pasakė aplankiusiai p. Marcelei Kubiliūtei – Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai, 1919–1920 metais redagavusiai „Nepriklausomą Lietuvą“, buvo: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą! Aš jau nieko nebegalėsiu padėti.“ 19 val. 40 min. kartu su gęstančia pavasario diena amžiams užgeso ir Vaižganto gyvybė. Žinia tuoj pasklido Kaune, o netrukus ir po visą Lietuvą.

Alfas Pakėnas

***

Juozas Tumas-Vaižgantas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Svetainėje žibėjo visos sietyno lempos. Po lubomis kabojo du ar trys narveliai su kanarėlėmis. Paukščiukai čiulbėjo nepaprastai garsiai, rodėsi su ypatingu įnirtimu. O greta buvo kambarys, gana silpnai apšviestas. Pažiūrėjome ir į tą kambarį. Lovoje gulėjo Vaižgantas. Išsitiesęs, rankos sudėtos ant krūtinės. Toks mažas, neįtikėtinai mažas, kad, rodėsi – čia kažkas kitas, o ne Vaižgantas. Gyvas Vaižgantas, nors iš tiesų nedidelio ūgio, man visada buvo didelis, aukštas, visur iš tolo matomas. Ir tie baltutėliai plaukai, susidarkę ant kaktos ir pagalvio, švietė kaip nimbas.

Rodėsi, įsiveržėm pas Vaižgantą, tik ką saldžiai užmigusį. Bet Vaižgantas buvo jau nebepabundantis, nebepabarantis mus už tą įžūlų įsibrovimą.

Atsirado ir namiškiai. Pabudome iš to sukaupto sustingimo, susimąsčius prie mirusiojo.

Nei Vaižganto artimieji beturėjo mums ką pasakyti, nei mes jiems. Tylėdami atsisveikinome.

Bet štai tos kanarėlės. Jos vis dar čiulbėjo, kiek tik galėjo, visu balsu, viena kitą perrėkdamos. Tik dabar, išeinant, mums pasigirdo ašaros tame čiulbesy.

Rodėsi, jos graudžiai ir skausmingai aprauda kažką patį artimiausią ir patį brangiausią. Ir jų balsai rodėsi klykiantys iš gailesčio.

Tokios raudotojos žmogų – legendą ir turėjo apraudoti.

Augustinas Gricius

***

Balandžio 30-osios rytą Vaižganto kūnas buvo balzamuotas ir pašarvotas Klimų viloje Vaižganto gatvėje, didžiajame kambaryje, kur Juozas Tumas buvo įsikūręs senatvei ir praleido paskutinius du savo gyvenimo mėnesius. Velionį lankė daugybė žmonių, tarp jų ir Respublikos prezidentas A. Smetona su žmona, ministras pirmininkas J. Tūbelis. Gegužės 1-ąją gražiai dekoruotu automobiliu Vaižganto palaikai buvo atlydėti į Vytauto bažnyčią. Visas liūdnas eisenos kelias buvo nubarstytas eglių šakomis. Grojo keli orkestrai. Daugybė žmonių lydėjo savo mylimą Vaižgantą į paskutinę kelionę: vyriausybės nariai, Vytauto Didžiojo universiteto ir Žemės Ūkio akademijos profesūra, studentai, žurnalistai, rašytojai, įvairios studentų organizacijos, gimnazijos ir paprasti kauniečiai. Eisena nusitęsė kelis kilometrus – nuo Parodos kalno iki universiteto, vėliau teatro rūmų, Prezidentūros. Iki pat Vytautinės bažnyčios.

Alfas Pakėnas

***

Laidojo Vaižgantą kaip karalių. Atrodė, ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva sugarmėjo į Kauną – nusilenkti, atiduoti paskutinę pagarbą šitam ne tik dideliam rašytojui ir „Pragiedrulių“ autoriui, Lietuvos atgimimo pionieriui, bet ir šitai titaniškai asmenybei, kokių daugiau Lietuvoje nėra. Visos Kauno gatvės buvo užtvenktos žmonėmis. Seni, jauni, maži motinoms ant rankų, šauliai, kariuomenė ir ypač universiteto studentija, kuri velionį begaliniai mylėjo. Net žydai tame gedule dalyvavo... Ir taip iki Vytauto bažnyčios, šviesios atminties Vaižganto Citadelės. Grojant Gedulo muzikai, daug kas verkė. Jautė, ko neteko...

Kazimieras Skebėra

***

Ankstų gegužės 2-osios rytą Vytauto bažnyčioje pranciškonai atlaikė gedulingas pamaldas, skirtas Vaižgantui. Po to karstas buvo perneštas į Baziliką. Čia arkivyskupas Juozapas Skvireckas aukojo šv. Mišias, kanauninkas Pranciškus Penkauskas pasakė pamokslą. Jaudinančią atsisveikinimo kalbą tarė Prezidentas Antanas Smetona. Pamaldose ir laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Karstas su J. Tumo-Vaižganto palaikais buvo laikinai padėtas Bazilikos kriptoje šalia Maironio ir kitų žymių Bažnyčios dignitorių sarkofagų.

Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“, kurį kadaise teko redaguoti Vaižgantui, 1934 metais, praėjus metams po rašytojo ir kanauninko mirties, buvo rašoma, kad „Vaižganto laidotuvių komiteto rūpesčiu kan. Tumas bus palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kurios rektorium buvo ilgus metus ir kurią buvo taip pamilęs. Dabar kairėje bažnyčios apsidėje, prie šv. Pranciškaus altoriaus, sienoje daroma kripta, į kurią kanauninko karstas bus perkeltas“.

Tų pačių metų žurnale „Akademikas“ vienas iš populiarios jaunimo korporacijos „Jaunoji Lietuva“ narių, pasakodamas apie Vaižganto išsikraustymą iš Aleksoto gatvės į Žaliakalnį, rašo: „Paskutinį kartą mūsų kanauninką aplankiau prieš porą mėnesių Bazilikos rūsyje. Dieve tu mano, kaip nejauku Jam ten gulėti: apdulkėjęs, rūbai sujaukti, karsto viršus sulankstytas.

– Kodėl gi nesutvarkot, neapšvarinat? – užklausiau zakristijoną, kuris mane lydėjo.

– Na, mat, neilgai jis čia gulės. Jam ruošiama kripta Vytauto bažnyčioje. Išleisdami nuprausim, rūbus pervilksim,- paaiškino žmogysta, įleidus mus į rūsį.“

Alfas Pakėnas

***

Tautietis pasispaudė, pasimugino ir vienu kitu šuoliu atsidūrė ties manimi.

– Sveikas. Ir tamsta atvykai, – prakugždėjo jis man ir paspaudė ranką.

– Sveikas. Atvykau. Neatvykt negalėjau: matai, tamsta, visas Kaunas ir pusė provincijos.

– Taigi, taigi – visas Kaunas ir pusė provincijos. Iš tikrųjų, tokių laidotuvių Lietuva dar nematė.

– Vargu kada ir bepamatys, – atsidusau aš ir apsidairiau: visur minių minios, kariuomenės, šaulių, moksleivių špaleriai, visur galvos, galvos, o viršum galvų karstas plaukia ir organizacijų vėliavos plevėsuoja. Vienos jų dar tebesiplaiksto Vytauto kalne, o kitos kažin kur jau Laisvės alėjos galą siekia. Gaudžia bažnyčių varpai, orkestras, choras, o per nugarą šiurpuliai bėgioja tik bėgioja, ir ne tai norisi verkti, ne tai kam pasiskųsti.

– Tai ir nebėr mūsų Vaižgantėlio, – paspaudė man ranką kitas pažįstamas ir atsidusęs pridėjo: – O būtų dar pagyvenęs.

– Nebėr, Dieve duok jam dangų, – atsidusau ir aš ir paguodžiau pažįstamą: – Žinoma, kad būtų dar pagyvenęs, jei ne toji nelaboji giltinė...

– Kad ir visa Lietuva suplauktų, vis vien dabar velionies nebeprikeltų, – dūsauja mano pažįstamas ir pusbalsiu galvoja: tai buvo žmogus- dvasios aristokratas, elgesio demokratas. Ir kunigas, ir pasaulietis, ir inteligentas, ir kaimietis su visomis sveikomis lietuvio kaimiečio teigiamybėmis. Ar buvo jam žmogus, kurį jis pasmerktų, kurio nepateisintų, apie kurį blogai atsilieptų. Nors niekam nepataikavo, bet visus prie savęs patraukė. Visuomet žmonių išsiilgęs, visuomet su žmonėmis. Visus mylėjo ir nė vieno ypatingai... Keletas tokių žmonių Lietuvos istorijoj atskirą erą sudarytų. Ir Dievulis jį apdovanojo, ir žmonės jam nepašykštėjo, ir net drėbtelėjo... O atėjo mirties valanda – ir mirk, ir keliauk ten, iš kur niekas nebesugrįžta. Nei prastas, nei mokytas...

– Visi ten būsime, visi, – guodžiau savo pažįstamą, pats persiėmęs jo susigraudinimu.

– Taigi, kad būsime. Būsime tai būsime, bet ką mes paliksime čia, ir ką nusinešime parodyt ten! Kad nors vieną tūkstantinę dalelę jo nuopelnų...

– O ar teisybė, negirdėjai tamsta, kad paskutiniai velionies žodžiai buvę – „gelbėkit Lietuvą!“ – kugždėjo užpakaly manęs du nepažįstami piliečiai.

Antanas Vienuolis

***

Žinia apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį.

Jis tada buvo dar stiprus ir kupinas sveikatos. Tik prieš pat mirtį, sako, jam atmintis sušlubavusi buvo. Ir jo sveikata iro greitai, beveik pastebimai.

Prieš pat mirtį man teko su juo kalbėtis kaip tik toje pačioje menininkų kavinėje: jis dar iš tolo gana gražiai atrodė, bet iš arti kažkada buvusi graži ir lygi veido oda jau buvo kaip rūpus ir blogai suspaustas popieris. Šviežią ir skaistų veido rausvumą jau nustelbė gelsvai pilka spalva. Jo veide jau buvo aiškus mirties šešėlis. Žvilgsnis pavargęs ir išgesęs.

Stengdamasis savo akyse nuslėpti tai, ką mačiau, prakalbinau sakydamas, kad jis labai gražiai atrodo, ir be didelių įžangų paklausiau: „Kanauninke, ar nepasiankstinote apleisti savo bažnytėlę ir parapiją? Nuėjau sekmadienį ir bažnyčios nepažinau: gieda jauni kunigėliai lig šiol negirdėtus „in eksčelsis“ ir „dženitori dženitokve“. Jis kiek pagalvojo ir tarė: „o ne! tai geri ir puikūs kunigėliai... galop, jų ta bažnytėlė ir buvo. Džiaugiuos jiems ją perleidęs... bet kai pagalvoju... o jei aš pagysiu, ką aš tada veiksiu? Taip visą gyvenimą maišiausi tarp žmonių, taip aš prie jų pripratau, kad man emerito duona būtų tikrai karti ir sunki. O aš dar, kaip matai, stiprus. Daktarai mane drąsina ir gydo. Iš pradžių man buvo sunku priprasti prie žalių veršiukų kepenų, bet aš jau jas dabar kaip duoną valgau. Ir valgau, ir noriu... o apetitas, panie, kaip klieriko!“

Mačiau, kad jis, kaip kiekvienas, gyventi norėjo ir troško. Norėjo ir troško instinktu, kaip tasai, kuriam nedaug jau beliko gyventi. Jis man tęsė savo monologą: „Gyvenu dabar kalne, ir gyvenu kaip vyskupas! Turiu ramų ir gražų butą. Turiu asmenišką koplytėlę namuose. Tai ko gi man dar gali trūkti? Tik gyvenk ir dirbk.“

Tą vakarą jis buvo labai kalbus, be to, jausmingas, pakilus ir šiaip nuostabiai mielas. Tai buvo ar ne paskutinis jo dar gyvo nusileidimas pakalnėn. Netrukus jis atgulė ir mirė. Mačiau jau jį tik pašarvotą. Sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad jis galėjo mirti lygiai taip pat kaip ir kiti. Karste jo veidas jau buvo mirusio veidas: paaštrėjusiais bruožais, ypač smakro ir nosies. Oda nugeltus kaip pergamentas. Ir veido išraiška jau buvo ne ta: nuolankus ir kuklus, lyg truputį sumišęs ar prasikaltęs, bet vis tiek neapsakomai malonus ir mielas.

Man rodos, kad du dalykus mes gebame: tai marint ir kelt šermenis, o taip pat ir pagerbt dar pilnai neatšalusį lavoną. Tumas savo atvirumu daugeliui buvo rakštis po nagu. Bet laidojo gražiai, ir juo aukštesnė kategorija, juo arčiau Tumo lavono skverbėsi, ir mus rašytojus, jo profesijos draugus ir bičiulius, toliau eisenoje nuo jo stūmė.

Ėjome drauge su Antanu Miškiniu eisenoje ir pusbalsiu samprotavome: „Gyvo nematė ir neklausė, o dabar abiem alkūnėm iriasi prie karsto... Hamleto žodžiais tariant, kas jiems Tumas ir kas jie Tumui?“

Palydėjome jį iki pat tikslo. Dar vis buvo miela, kad štai jis, nors ir negyvas, dar su mumis. Grįžtančius namo prislėgė sunki nuotaika ir mudu tylėjova beveik iki alėjos. Miškinis galop prašneko: „Tai taip jau mes daugiau ir nematysime Tumo... bus tuščia mieste, labai tuščia...“ Atsakiau: „tai jau taip išeina“.

Jonas Kossu-Aleksandravičius 

Tekstų fragmentai pateikti iš atsiminimų knygos „Neužmirštamas Vaižgantas“, 2009 m.

Daugiau skaitykite:

Baltai pražydusiam... Vaižganto mirtis