EPA nuotrauka

Pradėjus antrą karantino mėnesį tikriausiai natūralu, kad ėmėme ilgėtis jo pabaigos, taip pat vis dažniau pagalvojame, kas bus po karantino, kaip grįšime į įprastą gyvenimą, ką darysime kitaip, kokias karantino patirtis ar įpročius vertėtų išsaugoti.

Man, praktikuojančiai katalikei, taip pat svarbi ir Bažnyčios patirtis karantino metu. Turime pakankamai laiko apmąstyti, kokia Bažnyčia tapo, kai nebuvo galima eiti į Mišias, kai bendruomeninės maldos ir kitos praktikos persikėlė į interneto erdvę. Lygiai tiek pat svarbus klausimas, o kaip aš išgyvenu, patiriu bendruomenės gyvenimą, socialinį kontaktą, kai fizinis yra labai apribotas. Tikintieji sunkiu metu neretai save guodžia mintimi, kad kiekviena, net ir skausminga bei sunkia, patirtimi Dievas kažko moko. Tad ir kyla klausimas, kokias pamokas Bažnyčia, tai yra mes, tikinčiųjų bendruomenė, turėtume išmokti?

Pritariu manantiesiems, jog tai labai platūs ir gana nekonkretūs klausimai. Ir vis dėlto uždaviau juos keliems savo bičiuliams, tikėdamasi, kad pokalbiuose su žmonėmis, kartu su manimi išgyvenusiais tą patį karantiną ir pasikeitusį bendruomenės gyvenimą, išryškės konkretūs pasiūlymai ir idėjos. Atleiskite man šį kartą, nekalbinti draugai, bet tebūnie šie pokalbiai tik pradžia susitikimų ir pasidalinimų, kuriuose skleisis draugiškesnė, artimesnė ir atviresnė Bažnyčia. Tad rašykite savo svarstymus socialiniuose tinkluose, siųskite laiškus ir žinutes. Bažnyčia yra mūsų visų, mes visi ją ir kuriame.

O šį mūsų bendruomenės pokalbį pradeda pedagogė sesuo Viktorija Vaidogaitė CC, publicistė, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir vertėjas, poetas Tomas Taškauskas.

Ses. Viktorija Vaidogaitė CC. Nuotrauka iš feisbuko.

Ses. Viktorija

Man atrodo, kad apibendrinti ir suvokti, kas nutiko, kas pasikeitė ir ką galėjome išmokti, galima tada, kai fenomenas pasibaigia. Karantino fenomenas tęsiasi. Nors jau dabar matome, kad išmokome Eucharistijos bendrystės ir brolių, sesių Komunijos nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko. Taip pat supratome, kad Bažnyčios gyvenime per trumpą laiką gali įvykti pokyčių. Man atrodo, kad vyko įsiklausymo vienų į kitus procesas: tikintieji kalbėjo ganytojams, ganytojai klausėsi ir bandė atliepti esamą situaciją. Kas išmanė, priėmė Komuniją per patarnavimą artimui. Vyko įvairių organizuotos savanorystės iniciatyvų, taip pat ir tylių meilės bei patarnavimo gestų. 

Bet karantinas tęsiasi, Dievas dar mus moko. Manau, kad suvienyti bendro rūpesčio ir baimių susitelkėme, tačiau pamažu apima nuovargis, kai esame priversti pamatyti kiekvienas savo trapumą, varganumą, priklausomumą nuo artimojo sąmoningumo. Taip pat atsiskleidžia, kad turime nepaprastai daug vidinės jėgos pokyčiui, jei tikrai patikime jo būtinumu.

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Gabrielė

Aš labai didžiuojuosi Bažnyčia šiuo laikotarpiu. Gerai, kad be jokių atsikalbinėjimų, kaip ir visi kiti, laikėmės karantino ir taikome visas saugumo priemones. Tiesą pasakius, labai greitai buvo reaguojama, nepaisant prieštaravimų ar pasipiktinimo. Manau, tai yra labai gerai. 

Puiku yra tai, kad daugiau tikinčiųjų sužinojo apie internetą bei feisbuką. Labai gerai, kad interneto erdvėje atsiranda daugiau veidų, daugiau žmonių, tikriausiai reikėtų sakyti – bendruomenių. Nes tai nėra vienintelis klebonas, yra daugiau žmonių, kurie sureagavo, pasirūpino techniniu įgyvendinimu transliuojant Mišias ir prisiėmė atsakomybę. Man atrodo, labai puiku, kad tiek daug žmonių priėmė tą iššūkį ir pabandė, pasistengė.

Taip pat džiaugiuosi, kad klebonai pagaliau sužinos apie savo banko sąskaitas ir gal išmoks jomis naudotis. Aš tikiuosi, jei tokie smulkūs Bažnyčios vienetai kaip parapijos pradės naudotis bankais ir sąskaitomis, gal tokiu būdu jie bus priversti ir apskaitą susitvarkyti, atsiras parapijose finansinė tvarka. Esu visiškai tikra, kad apgaudinėjama labai mažai, bet yra labai daug žmonių, kurie neturi laiko, nesupranta, nemoka ar vyskupai nepriverčia susitvarkyti. Bet jei kas sekmadienį po truputį per metus įmeti 1000 eurų, darosi įdomu, kur tie pinigai išleidžiami, tačiau nėra jokių, net apytikslių, ataskaitų. Man atrodo, dėl to daug žmonių atsargiau žiūri į savo aukas, tada jie geriau tiesiogiai perveda pinigų  labdaros organizacijoms, kuriose apskaita skaidresnė ir kur savo noru yra teikiamos visokios ataskaitos, nei parapijai. Gerai, kad šiuo laikotarpiu  buvo viešai ir gana dalykiškai kalbama apie pinigus, dar nėra buvę, kad taip laisvai apie tai kalbėtume. Tai jau savaime yra lūžis.

Perėjus į interneto erdvę, suaktyvėjo asmeninė sielovada, dvasinė pagalba. Ne tik kunigai ir vienuoliai, bet ir pasauliečiai – psichologai, sielovadininkai – siūlėsi bendrauti, padėti. Tai yra labai svarbi tarnystė, ji bus svarbi ir po karantino. Normaliam dvasiniam gyvenimui asmeninis dėmesys būtinas. Galimybė asmeniškai su kažkuo kalbėtis, išsiaiškinti savo klausimus, savo dvasinio gyvenimo padėtį yra labai svarbi. Dvasinis gyvenimas tampa daug kokybiškesnis, kai ne tik dalyvauji liturgijoje ir klausai, kad ir gero, bet visiems skirto pamokslo, bet ir kalbiesi apie tikėjimą su kitais. Reikėtų nepamesti šios tarnystės, šiek tiek palaikyti, padėti, kad ir toliau vyktų dvasinis palydėjimas, kad tokia praktika pasidarytų labiau įprasta ir normaliais laikais. Tai būtų didžiulis laimėjimas. 

Na, dar reikėtų pridėti – atraskime moteris Bažnyčioje, visų pirma seseris vienuoles, kurios labai entuziastingai šioje tarnystėje dalyvavo. Jas reikia labai branginti. Kunigų trūksta, bet moterų irgi reikia. Tokiuose pokalbiuose, tokiuose santykiuose yra svarbu su kuo, vyru ar moterimi, bendrauji. Reikėtų neleisti klerikalizmui, blogiems papročiams to uždusinti.

Tomas Taškauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Tomas

Pagrindinė karantino pamoka yra kvietimas visapusiškai atsinaujinti. Pirmiausia kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas atnaujinti dėkingumą už tai, ką turime ir ką taip ilgai laikėme savaime suprantamais dalykais. Socialinio pasninko patirtis parodė, kaip mums reikia kitų žmonių, bendravimo, gyvų susitikimų su namiškiais, draugais, kolegomis, su kitais tikinčiaisiais. Mums visiems karantino laikas turėtų išlikti kaip ypatingas paskatinimas domėtis kitais, kitų poreikiais, paskambinant į kaimynų duris ir tiesiog paklausiant: gal galiu tau kuo padėti? Tikiu, kad atskirties patirtis tikintiesiems įkvėps stipresnį dėkingumą už sakramentus – įkūnytus Dievo artumo ir meilės ženklus – ir atnaujins mūsų užsidegimą švęsti tikėjimą, ypač per Eucharistiją ir išpažintį. Manau, kad karantino patirtis gali paskatinti mūsų tikėjimo bendruomenes tapti atviresnes, labiau domėtis vieniems kitais, garsiau kviesti, šilčiau priimti.

Per karantino laikotarpį ne viena parapija džiaugėsi internetu transliuojamų Mišių peržiūromis. Tačiau popiežius per vienų transliuojamų Mišių homiliją perspėjo, kad nuotolinės Mišios ir dvasinė Komunija tik rodo, jog Bažnyčia išgyvena sunkų metą, bet tikroji Bažnyčia – tai žmonės ir sakramentai. Kaip, jau pripratus prie patogių Mišių transliacijų, vėl sugrįžti į bažnyčias? Kas mums padėtų?

Ses. Viktorija

Peržiūrų skaičius džiugina, bet jis galbūt atskleidžia kelis dalykus. Galbūt žmonės turi laiko stebėti transliaciją, nes neturi alternatyvios veiklos, gal prieš Velykas paprastai prisimena Bažnyčios liturgiją ir gausiau dalyvauja, todėl tą patį stebime internete, gali būti, kad žmonės išgyvena sukrėtimą ir bando kabintis už tikėjimo elementų. Būtų įdomu atlikti tyrimą ir iš tiesų sužinoti, kodėl transliacijos buvo populiarios. Žinoma, galbūt vienas tikintis žmogus sekmadienį stebėjo transliaciją ne tik savo parapijos puslapyje, bet ir kitos parapijos feisbuke. Taip pat verta prisiminti, kad ne visos bažnyčios transliavo pamaldas, todėl stebinčiųjų skaičius viršijo transliuojančios parapijos įprastą Mišių dalyvių skaičių. Tikrai būtų labai įdomu atlikti šio reiškinio tyrimą. Bet bendruomenė yra ne žiūrovų sambūris, o Mišios nėra tik dvasingas renginys užsimiršimui ir nerimui malšinti. Todėl norimas efektas – transliacijų žiūrovai kiekvieno sekmadienio liturgijoje – gali būti didesnio susitelkimo, pastangų ir pokyčio pareikalaujantis dalykas nei karantinas.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Gabrielė

Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad kataliko gyvenimas yra vientisas. Nėra taip, kad esu katalikas, kai į Mišias einu arba žiūriu internetu, klausau per radiją. Turiu nuolat būti katalikas. Svarbus klausimas, ar yra kur nors katalikų bendruomenė, kuri leistų palaikyti savo katalikišką tapatybę. Jei ją turi ir randi būdų nelikti vienišas, gali dalyvauti Mišiose ir internetu, kodėl ne… Visokių situacijų būna. Bet jei jauti, kad Mišios internetu yra būdas užsidaryti, tada tai kenkia. Katalikų Bažnyčia yra bendruomenė. Tai nėra savam kampelyje sulindusių pavienių žmonių telkinys, tai yra bendruomenė, ir katalikas turi gyventi bendruomenėje. O gyventi bendruomenėje reiškia gyventi su žmonėmis, kurie nebūtinai yra tavo draugai, kurie gali tau kuo nors nepatikti. Bendruomenė susidaro iš visokių žmonių, ir turi mokytis juos priimti, su jais gyventi. 

Koronavirusas Ispanijoje. Dėl paskelbto karantino kunigas aukoja Mišias tuščioje bažnyčioje.

EPA nuotrauka

Tomas

Ši priverstinė gavėnia buvo kvietimas atnaujinti savo vidinį gyvenimą, praturtinti savo santykius su Dievu. Manau, kad nemažai tikinčiųjų bendruomenės daliai šios savaitės tapo proga atrasti dvasinę Komuniją ir dvasinę išpažintį, kurios moko nuolat melstis, suvokti nuolatinį Dievo artumą, gilinti draugystę su Jėzumi Kristumi. O Bažnyčios atsinaujinimas pirmiausia reiškia ne išorinius pokyčius, naujas veiklas ar naujas institucijas – tikėjimas atnaujinamas atnaujinant savo ištikimybę Dievui. Žinoma, būtų labai gerai, jei įvairios parapijos ir toliau sudarytų galimybes virtualiai dalyvauti Mišiose. Bet svarbiausia – atnaujinti gyvą asmeninį santykį su Dievu.