Artūras ir Jolita Svirbutai.

„Tomas Mareckas photography“ nuotrauka

Jolita ir Artūras Svirbutai – sutuoktiniai, šiemet švenčiantys 15 metų šeimyninio gyvenimo sukaktį (virtualūs plojimai). Jie abu dirba Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre (toliau – VAŠC). Artūras yra sužadėtinių programos koordinatorius, veda užsiėmimus, skaito paskaitas. Jolita šioje įstaigoje dirba administracinį darbą ir kartkartėmis taip pat per kursus kalba sužadėtiniams.

„Šių kursų esmė – išmokti ieškoti bendro kelio. Reikia susėsti, kalbėtis ir vis tiek rasti tą bendrą sprendimą – per ašaras, pykčius, nesusikalbėjimą. Bet, kai sprendimą randi, tada ateina džiaugsmas“, – sako Jolita.

Nors Lietuvoje tęsiasi karantinas, sužadėtinių kursai nenutrūkę – tad lektoriai pasakoja, kuo tai gali būti naudinga – tiek praktikuojančiam katalikui, tiek ir su Bažnyčia menkai susijusiam žmogui.

O daugiausia kalbamės apie užsiėmimus mažose grupėse. Tuoj sužinosit, kodėl.

Kas gyvenime svarbiau?

Jūsų gyvenime taip jau nutiks, kad su savo antrąja puse nuspręsit tuoktis bažnyčioje – reikės prieš tai lankyti minėtus sužadėtinių kursus, kurie vyksta įvairiose Lietuvos parapijose. VAŠC, apie kurį kalbame, galima pasirinkti iš dviejų formatų. Pirmasis – tai vadinamosios srautinės paskaitos: tradicinis variantas, kai kalba lektorius, o visi kiti sėdi ir klausosi. Kitas formatas – darbas mažose (iki 10 porų) grupėse: žmonės susirenka, klausosi lektoriaus, bet ir patys kalbasi, dalijasi savo patirtimi, sprendžia užduotis. Apie temas ir kitą reikalingą informaciją – čia.

Šiandien visoje Lietuvoje besirengiančios santuokai poros daugiausia ir lanko susitikimus mažose grupėse. Kalbant apie Vilnių, čia, be VAŠC, dar yra 7 parapijos, kuriose tokie užsiėmimai vyksta. Kaip sako J. Svirbutienė, sostinėje labai daug porų renkasi darbą grupelėse, tačiau tokį formatą dėl įvairių priežasčių renkasi ne visi: „Žmonės kartais skambina, klausia: Mano sužadėtinis nekalbantis, nenorės eiti į grupelę ir apie save pasakoti – ką daryti? Tada patariam – jūs savo sužadėtinį pažįstat geriausiai, vis tiek bendraujate poroje, tad, jei nenorit garsiai apie save dalintis, galite rinktis srautines paskaitas. Nes ir ten, ir ten, nagrinėjamos tos pačios 8 temos.“

Jolita ir Artūras Svirbutai.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Vis dėlto VAŠČ atstovai sako, kad, jei tik yra galimybė, patartina užsirašyti į užsiėmimus mažoje grupėje – nes gyvas bendravimas gali labiau padėti porai vienam kitą pažinti. „Tai galioja ne vien sužadėtinių kursams, bet ir visur kitur, – sako A. Svirbutas. – Po paprastų paskaitų būna sunkiau įsiminti informaciją ir ją pritaikyti kasdienybėje. O susitikimai grupelėje jau yra orientuoti į gyvenimišką patirtį.“

Kaip tai vyksta? Tokiuose susitikimuose yra pagrindinis kalbėtojas (grupelės vadovas), kuris, be kita ko, poroms užduoda klausimų, įvairių užduočių. Taip pat šie žmonės gauna namų darbų, kuriuos pildo pratybų sąsiuvinyje.

Pavyzdžiui, keletas pratimų apie keblesnes situacijas: kai susituoksite – pas kieno tėvelius viešėsite per Kalėdas ar Velykas? Kur atostogausite? Kokios jūsų religinės praktikos? Kas poroje labiau mėgsta ginčytis? Kokia jūsų (ir jūsų antrosios pusės) meilės kalba?

Pasak pašnekovų, jei žmonės nuoširdžiai ir „sąžiningai“ sprendžia tas užduotis, apie tai kalbasi – tada geriau pažįsta save bei kitą ir formuojasi įgūdžius, reikalingus santuokai.

„Grupelėse aptariama daug dalykų, pradedant nuo paprasčiausios psichologijos, baigiant klausimais, kas yra Bažnyčia ir sakramentai. Pats pirmasis susitikimas būna apie gyvenimo prioritetus. Sėdi visi, prakaituoja – kokiam žmogui 28 metai, o jis tik gal antrą kartą gyvenime bando sau įvardyti, kas jam yra svarbiausia... – pasakoja Artūras. – Antra užduoties dalis – susėsti ir susirašyti abiejų prioritetus. Susitarti, kas jiems abiem yra svarbiausia. Ne kartą susidūriau su reakcijomis: čia nesąmonė, neįmanoma, viskas gyvenime yra svarbu – ir tas, ir anas... Bet juk taip nebūna. Galų gale pradedi galvoti, kas svarbiau – šeštadienį važiuoti žvejoti ar nuvežti dukrą į šokių konkursą.“

Subalansuota ir nekatalikams

Labai įdomus vienas dalykas. Nors VAŠC yra katalikiška institucija ir per kursus sužadėtiniams nemažai kalbama apie Bažnyčią – į paskaitas ar grupeles ateina nebūtinai praktikuojantys katalikai. Netgi atvirkščiai: pašnekovai sako, kad katalikų, negyvenusių kartu iki santuokos, būna mažuma. O daugiausiai ateina porų, kurios kartu gyvena jau ne vienus metus. Vieni, gyvendami civilinėje santuokoje, nusprendžia susituokti bažnyčioje; kiti išvis nebuvo susituokę; treti netgi galvoja apie civilinę santuoką, o ne bažnytinę. Ir vis tiek lanko bažnytinės organizacijos kursus. Kodėl? Kas juos čia patraukia?

Jolita ir Artūras Svirbutai pirmiausia atkreipia dėmesį į visuomenėje išaugusį sąmoningumą – poros vis daugiau dėmesio skiria tarpusavio santykiams gerinti. Poros domisi šia tema, ieško informacijos. Atsiranda nuoširdus noras stengtis vienam dėl kito. Tada žmonės iš draugų išgirsta gerų atsiliepimų apie sužadėtinių kursus – ir susidomi. „Negaliu kalbėti už visą Lietuvą, bet vilniečiai skaito psichologinius straipsnius, žiūri laidas, klausosi tinklalaidžių. Telefonu, kai registruojasi į grupeles, tie žmonės sako: norim kažko giliau. Gyvo bendravimo, grįžtamojo ryšio“, – pasakoja Jolita.

Markas Gungoras.

Jutubo stopkadras

Tuo metu Artūras cituoja garsųjį JAV pastorių Marką Gungorą: fizikos dėsniai galioja visiems – nesvarbu, kokio esi tikėjimo ar kultūros. Lygiai taip pat yra ir su bendro gyvenimo kartu dėsniais. Todėl pravartu juos išmanyti – tiek katalikui, tiek ir ateistui: „Kiekviena pora nugyvena tuos pačius etapus, susiduria su tais pačiais iššūkiais, turi susigyventi buityje, susitarti dėl vertybių, vaikų, tėvų, uošvių, visuomeninės veiklos – tai yra universalu. Tie žmonės, kurie jau daug metų gyvena kartu, atsineša savo patirtį – sėkmingą ir nelabai – ir apie tai kalbamės. O tie, kurie tokios patirties neturi, gali pamatyti, kas jų laukia ateityje.“

„Kai vedu seminarą ar skaitau paskaitas sutuoktiniams, kartais sulaukiu klasikinės lietuviškos reakcijos: tai kad nieko naujo nesužinojom. Tada nekukliai klausiu: na gerai, jeigu jau taip viską puikiai žinai – tai kodėl tavo gyvenimas nėra toks puikus ir nuostabus? Čia ir yra bėda, kad žmonės iš gautų žinių nesugeba išsiugdyti įgūdžių. Taip būna visose srityse, bet ypač tarpusavio santykiuose – žmonės žino, bet visiškai nieko nedaro“, – teigia Artūras.  

Jolita priduria, kad dėl to ir yra gerai susiburti mažose grupėse – nes taip galima mokytis vieniems iš kitų. „Pavyzdžiui, vyresnieji kartais atsineša į grupelę savo kūdikį. Jaunimui būna sveika pamatyti, kaip tėtis turi laikyti vaikelį, jį nešioti, vystyti... Vyresnieji taip pat pasidalina, kad meilė nėra vien pasimatymai, bet ir pasiaukojimas, kad santuokoje reikia daug atleidimo. O jaunimas rodo užsidegimo pavyzdį – jie nebijo pasakyti, kad tuokiasi ne iš kažkokių pragmatinių paskatų, o tiesiog dėl to, jog vienas kitą myli.“

Tėvai, uošvienė ir Bažnyčia

Pamenu, kai su būsima žmona prieš 10 metų lankėme srautines paskaitas Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre, viena lektorė priminė, jog Bažnyčia pasisako už susilaikymą nuo lytinių santykių prieš santuoką. Tada dauguma salės griausmingai pratrūko: „Ha-ha-ha-ha!“ Arba Šeimų universitetas: lankėme reguliarius užsiėmimus šeimų grupelėse, kiekvieną savaitę dalinomės įspūdžiais pagal pateiktas temas. Viskas vyko labai sklandžiai ir draugiškai, išskyrus paskutinę temą – religiją šeimoje. Buvo nemažai įtampos ir užsilikusių nuoskaudų dėl Bažnyčios.  

VAŠC atstovai sutinka, kad religija ir jos praktikavimas – viena jautriausių aptariamų temų. „Teko apie viską kalbėti – nuo Kryžiaus žygių iki raganų deginimo, – šypsosi A. Svirbutas. – Tada žiūri, kad suplanuotas laikas kitoms potemėms tik op, ir dingo. Bet tuo ir pasižymi darbas grupelėse – viskas gyva, dinamiška. Tad kartais tenka pristabdyti medžiagos dėstymą ir skirti dėmesio klausimams, kurių kyla poroms.“

Artūras Svirbutas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Svirbutai pasakoja, jog nuo pat pirmųjų užsiėmimų bando pašalinti įtampą, rodyti, kad kiekvienas lankytojas yra savas ir laukiamas – nesvarbu, kokie to žmogaus įsitikinimai. Taip pat sutuoktiniai kalbėdami pasitelkia humorą, pasakoja istorijas apie (ne)sėkmingus nutikimus iš savo pačių kasdienybės. Šitaip pamažu gimsta tarpusavio santykis, ir poros, kurios iš pradžių nelinkusios atvirauti, dalintis apie savo gyvenimą, galiausiai prabyla.

„Todėl klausimai apie tikėjimą paruošti jau pačioje kurso pabaigoje, nes žmonės jau būna „atitirpę, daugiau ar mažiau vienas kitą pažįsta, žino, kokių reakcijų sulauks, nujaučia, kiek galima klausti ar net provokuoti. Ir pabaigoje jau šneka atvirai. – sako Artūras. – Kita vertus, ateina žmonių, kurie išvis nekalba. Jie pratyli vieną susitikimą, antrą, trečią... ir tada, septinto susitikimo metu, ištaria vieną sakinį – ir tu jam esi dėkingas už tai. O kartais tas vienas sakinys gali būti daug prasmingesnis už nuolatinį kalbėjimą.“

Pasak sutuoktinių, kita visada aktuali tema – tai santykiai su savo bei antrosios pusės tėvais. Ne viskas tuose santykiuose pavyksta, kiekviena karta į dalykus žiūri skirtingai – be to, kai kurie žmonės į užsiėmimus atsineša liūdnų patirčių iš vaikystės. Tad čia poroms kyla daug klausimų, kaip elgtis.

Dar viena diskusijų kelianti tema – laisvalaikio derinimas tarpusavyje. „Visada poroms kyla klausimas – ar laisvalaikį leisti kartu ar atskirai? Jaunesni žmonės žiūri į mane ir laukia, į kurią pusę dabar ta lėkštutė nusvirs – ar reikia būti visada kartu? Ar galiu važiuoti į medžioklę, o žmoną palikti namie su vaikais? Irgi tenka padėti jiems šiuo klausimu“, – šypsosi Jolita.

Jolita Svirbutienė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tiesa, pašnekovė priduria, kad nei ji, nei jos vyras negali atsakyti į visus klausimus. Nėra taip, kad visi susėda, gauna gatavus atsakymus ir juos paskui sėkmingai taiko visą likusį gyvenimą: „Man atrodo, kad visų šių kursų esmė – išmokti ieškoti bendro kelio. Kai žmonės sako, kad va, diskutavom, susipykom, bet paskui šiaip taip radom bendrą sprendimą – tada matau, kad kursai pasiteisino. Sakau tiems žmonėms – vienas iš tikslų ir yra, kad jūs mokotės, jog reikia susėsti, kalbėtis ir vis tiek rasti tą bendrą sprendimą – per ašaras, pykčius, nesusikalbėjimą. Bet, kai sprendimą randi, tada ateina džiaugsmas.“

Nuotoliniai užsiėmimai – geriau negu nieko

Į Lietuvą atsėlinęs koronavirusas ir įvestas karantinas pakeitė daugelio mūsų darbo būdą – ne išimtis ir Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras. Šiuo metu pasirengimas santuokai vyksta nuotoliniu būdu. Jei pora pasirenka srautines paskaitas – peržiūri jų įrašus, taip pat gauna keletą užduočių, pratimų. O kurso pabaigoje pora turi išspręsti nedidelį testą apie Santuokos sakramentą. Tai padarę, jie galiausiai gauna kurso baigimo pažymėjimą.

Na, o tie, kurie pasirinko darbą mažose grupėse, su lektoriumi ir kitomis poromis bendrauja nuotoliniu būdu – per „Zoom“ programėlę. A. Svirbutas teigia, kad užsiėmimų kokybė dėl to kažkiek nukentėjo – nes nėra tokio gyvo bendravimo, dalinimosi; žmonės prieš kompiuterio ekraną nebūna tokie atviri, kaip susitikę su kitais akis į akį. „Iš kitos pusės, atsiranda anonimiškumas, – sako pašnekovas. – Jie gali išsiųsti žinutę, užduodami klausimą tik man, o ne visai grupelei. Kita vertus, ir per gyvus susitikimus, per pertrauką ar po paskaitos, žmonės prie manęs atskirai prieina... Žodžiu, tai ne taip gerai, kaip galėtų būti – bet geriau negu visai nieko.“

Asociatyvi Pixabay.com nuotrauka

Pasak Artūro, teoriškai būtų galima viską stabdyti ir palaukti karantino pabaigos – tačiau tada kiltų praktinių problemų. Pavyzdžiui, jeigu daugelis norės tuoktis rudenį, o nebus jokių kursų – paskui VAŠC tiesiog fiziškai nespėtų parengti visų norinčiųjų. Kitas dalykas, yra porų, kurios nelaukia geresnio laiko – ir planuoja tuoktis gegužę ar birželį. Net ir šį šeštadienį jau įvyks viena santuoka.

„Kelios poros man parašė: viską suprantam, bet vis tiek norim susituokti. Nueisim su liudininkais, o balių padarysim rudenį arba žiemą. Man tai irgi siejasi su visuomenėje padidėjusiu sąmoningumu. Anksčiau toks sprendimas būtų buvęs neįmanomas... Aišku, yra dalis porų, kurios nukelia santuoką vėlesniam laikui ar į kitus metus. Bet yra ir tokių, kurios sako: čia gi ne balius svarbiausia“, – džiaugiasi Jolita.

Leiskim Dievui veikti

Pokalbio metu pašnekovai ne kartą užsiminė apie darbo mažose grupėse naudą. Ar nebūtų geriau, jei kito formato – „įprastų“ srautinių paskaitų VAŠC apskritai atsisakytų? Juk ne paslaptis, kad didžioji dauguma žmonių bažnyčioje tuokiasi ne dėl tikėjimo, o dėl to, kad „taip reikia“ ar dėl gražių nuotraukų. Žmonėms su tokiu, sakykim, atsainesniu požiūriu, atrodo viskas labai lengva: pasirenkam srautines paskaitas, visas jas ramiai „atklausom“ – ir viskas. Niekas nekvaršins galvos klausimais apie tikėjimą, ir pan.

Tad gal vertėtų palikti tik darbą grupelėse – ir, ugdant sąmoningumą, apsaugoti žmones nuo galimo Santuokos sakramento „nuvalkiojimo“ ar net skyrybų ateityje?

Artūras Svirbutas turi kitokią nuomonę ir kviečia mus nebūti „katalikais teroristais“, kurie kalba, kad nominalių katalikų apskritai nereikėtų tuokti bažnyčioje. „Man, iš šono žvelgiant, atrodo, kad kažkur dingsta Dievo malonė. Jam tokiu atveju sakom: Tu gal čia nesikišk, vis tiek su tais ar anais žmonėmis – jau be šansų, Tau nieko nepavyks... Aš manau, kad jei pora atėjo į paskaitas – tai jau yra didelis žingsnis. Drįsiu pasakyti, kad per mūsų paskaitas kalba, mano nuomone, geriausi savo sričių specialistai – psichologai, kunigai, teologai. Jau vien tai yra nuostabi patirtis atėjusiems.“

VAŠC direktorius, psichologas Algirdas Petronis.

Evgenios Levin nuotrauka

Jolita pritaria, kad VAŠC sulaukia labai gerų atsiliepimų ne tik iš lankiusiųjų mažas grupes, bet ir iš tų, kurie buvo pasirinkę srautines paskaitas. Jiems ypač patinka kunigai Ričardas Doveika, Bernardas Verbickas OP ar psichologas Algirdas Petronis. Pasak pašnekovės, tos paskaitos žmones sujaudina ir „sujudina“ – nes paskatina vėliau poroje kalbėtis temomis, kurių anksčiau jie nebūdavo lietę – tikėjimas, Jėzus, sakramentai ir t. t.

Srautinių paskaitų neatsisakoma ir dėl to, kad Vilnius yra vis dėlto didelis miestas – tad visų sužadėtinių suskirstyti grupelėmis nepavyktų. Be to, kaip jau minėta, ne visi renkasi darbą mažoje grupėje.

A. Svirbutas pamini dar vieną priežastį. Tuoktis rengiasi ir įvairios garsenybės – sportininkai, akademikai, verslininkai, aktoriai, mokslininkai ar popžvaigždės. Dalis jų tiesiog nenori eiti į grupeles – nes tada visas dėmesys atitektų ne lektoriui ar pristatomai temai, o būtent jiems: „Esu turėjęs tokių žmonių grupelėje. Būdavo taip, kad visi tylėdavo tol, kol pirmiausia pakalbėdavo žvaigždės, o jau tada jau ir kitiems „galima“...“

Pasak J. Svirbutienės, nors ji su vyru kaip įmanydama stengiasi, kad užsiėmimai grupelėse būtų kokybiški, iš anksto negalime nuspręsti, kuri pora gyvens santuokoje iki galo, o kuri – ne. Lygiai taip pat nežinome, kas įkris atėjusiam žmogui į širdį. „Yra žmonių, kurie paliudijo, kaip jiems visam gyvenimui įstrigo pavyzdys apie gėlės laistymą. Lektorius parodė į nuvytusią gėlę, kuri stovi salės kampe, ir sako: jeigu nedirbsit su santykiais, jums bus kaip su šita gėle. Žmonės, pas mus atėję po 20 metų, pasakoja, kad jiems šis pavyzdys labai įstrigo, ir jiedu iki šiol stengiasi vienas dėl kito“, – šypsosi Jolita.

Jolita ir Artūras Svirbutai.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Pašnekovė viliasi, kad tiek paskaitos, tiek užsiėmimai grupelėse pasiteisina: „Va ir dabar gavau atsiliepimą internetu: ačiū, dabar mes taip laukiam santuokos! Per tuos kursus dar labiau įtvirtinom savo norą vienas kitaip pasakyti „taip“. Tokių laiškų sulaukiam dažnai. Tad gal pasiekiame tas širdis?“

„O yra buvę ir tokių, kurie, atsiimdami pažymėjimą, sakė: na, mes dar pagalvosim... – sako Artūras. – Iš kitos pusės, tai irgi yra įrodymas, jog kursai praėjo ne veltui. Yra gerai, jei žmonės neskuba, dar nori rimtai apgalvoti.“

Šį straipsnį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš šeimos gerovės projekto „Sužadėtinių rengimas šeimos gyvenimui ir sutuoktinių palaikymo vystymas“, 2020 m.