Virtualaus forumo „Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės“ dalyviai.

„Mano ir visų didžiųjų scenos menų didysis klausimas šiuo metu yra toks: paaiškinkite, kodėl pasodinti du šimtus žmonių į lėktuvą ir leisti jiems perdirbinėti orą kelias valandas galima, kodėl sukviesti žmones į bažnyčią ir skaityti jiems pamokslą galima, ir kodėl negalima surinkti žmonių į simfoninės muzikos koncertą, operą ar dramos teatro spektaklį? Šiandien mes, menininkai, jaučiamės pamiršti, palikti, nes, atrodo, kiekvienai kitai organizacijai yra planas, kada kas bus atidaryta, o mes iš viso nieko nežinome“, – retorinį klausimą apie miglotą daugelio kultūrininkų ateitį virtualiame forume iškėlė „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė. Balandžio 30-ąją diskusiją „Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės“ inicijavo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.   

Koronaviruso pandemijos metu pastarąjį mėnesį Lietuvos kultūros sektorius patyrė kolapsą: uždarytos teatrų, koncertų ir parodų salės, uždrausti publikos susibūrimai sujaukė ir valstybinių, ir nepriklausomo sektoriaus kultūros įstaigų veiklos planus. Vis dėlto kartu paskatino ir kuo greičiau, kūrybingiau pasitelkti naujas menines raiškos formas ir perorientuoti kultūrinę veiklą karantino režimo metu. Kokios skirtingų kultūros lyderių patirtys, dėl ko jie labiausiai būgštauja, kam ryžosi, kokių ne tik nuostolių, bet ir atradimų krizė jiems atnešė? 

Operos solistas Merūnas Vitulskis, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir operos solistė Ieva Prudnikovaitė. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

D. Ibelhauptaitė: nereikia bijoti kviesti žmones į renginius

Režisierė D. Ibelhauptaitė siūlo visus kultūros žmones susijungti bendrai didelei akcijai. „Gal Katedros aikštėje ar kitame dideliame plote kas du metrus išdėlioti kryžiukus ir pakviesti į tas vietas atsistoti kiekvieną Lietuvos aktorių, šokėją, menininką, bet kurios kultūros institucijos darbuotoją, kurie dabar sustabdyti nežinioje?“ – forume svarstė režisierė. 

„Vilnius City Opera“ situacija šiuo metu, pasak jos – kritinė: atidėti aštuoni spektakliai, į kuriuos kone visi bilietai buvo parduoti, ir pinigų pirkėjams grąžinimo atveju D. Ibelhauptaitės operos teatrui grėstų bankrotas. Ne išeitis, jos nuomone, ir rodyti operas virtualiai internetu ar per televiziją. 

„Aš esu už kokybę. Vertinu visus muzikantus, kurie groja iš savo namų, – teigė „Vilnius City Opera“ įkūrėja. – Tačiau tokia ir kokybė, kai groji arba dainuoji iš namų. Taip, tai miela, bet superprofesionalų kokybės čia nėra. Dėl to mes galvodami apie ateitį kai kuriuos dalykus skaitmeninsime, bet kursime juos vien tik internetui, o ne bandysime savo senus spektaklius perkelti į šį formatą.“

Taip pat režisierė D. Ibelhauptaitė sakė ieškosianti galimybių „Vilnius City Opera“ operas „Pikų dama“ ir „Faustas“ parodyti publikai vasarą lauke. „Absoliučiai bet kokiomis sąlygomis: miške, lauke, kieme, oro uoste, bet kur, bet mes turime turėti gyvą garsą“, – ryžtingai tvirtino ji. Priežastis, kodėl režisierė nėra linkusi laukti iki rudens, kai kultūros įstaigų durys greičiausiai bus atidarytos ir žiūrovai bus pakviesti vidun, yra tikimybė, kad ir tuomet žmonėms bus liepiama laikytis saugaus atstumo vienam nuo kito – vadinasi, sėdėti kas antroje–trečioje kėdėje. 

„Tai irgi būtų katastrofa. Nes tuomet bilieto kaina turėtų išaugti dvigubai, o mūsų žmonių mokumas nėra toks, kad tai būtų galima daryti“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad vis dėlto nereikia bijoti būti tiems pirmiesiems, kurie pakvies žmones į kultūros renginius, užtikrindami saugumą, o ne vilkins jų atidėjimą neribotą laiką. 

„Meno raktu“ apdovanota „Operomanijos“ prodiuserė, festivalio „Naujosios operos akcija“ organizatorė Ana Ablamonova (kairėje) ir „Teksto raktu“ apdovanota operos teatro ir scenos menų kritikė Rima Jūraitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

A. Ablamonova: scenos menų srityje virtualybės – daugeliu atvejų „chaltūra“

Dėl valdžios atstovų požiūrio kultūrą laikyti paskutinėje vietoje režisierei D. Ibelhauptaitei paantrino „Operomanijos“, šiuolaikinės operos festivalio NOA ir LMTA Meno centro vadovė, prodiuserė Ana Ablamonova. 

„Manau, ši situacija yra visiškai neordinari, nes nieko negalime padaryti. Esame priversti suktis iš padėties, bet jeigu visi menininkai, kūrėjai žinotų, kas jų laukia, esu tikra – pasirinktų kitą profesiją ir nežaistų su visomis tomis virtualybėmis, kurios daugeliu atvejų scenos menų srityje yra chaltūra. Bandymas kurti kažkokį virtualų scenos menų organizacijų gyvenimą yra tarsi gyvybės palaikymas, bet realiai scenos menai yra gyvas menininkų susitikimas su žiūrovais“, – nuomonę pareiškė „Operomanijos“, besirūpinančios šiuolaikinės operos sklaida, vadovė. 

Jos teigimu, yra daug niuansų, kurių neįmanoma perteikti virtualia realybe arba renginio lauke metu vienam žmogui skiriant dešimties kvadratinių metrų plotą. Tai, kad karantino aplinkybėmis, anot A. Ablamonovos, nėra galimybės parodyti net tokį paprastą spektaklį kaip garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“, kurį vienu metu pasivaikščiodami po senamiestį gali patirti visai nedidukė grupelė žmonių, yra valdžios, priimančios tam tikrus sprendimus, požiūrio klausimas. 

„Kodėl galime skristi, kodėl galime eiti į bažnyčią? Jeigu bažnyčioje gali vykti Mišios, tikriausiai galėtų atsirasti ir koncertai? Tai iš esmės požiūrio klausimas“, – svarstė virtualaus forumo dalyvė. 

Nepriklausoma organizacija „Operomanija“, A. Ablamonovos tikinimu, kaip ir daugelis kitų panašių, turėjo atšaukti daug renginių, kai kuriuos perkelti, grąžinti pinigus už bilietus, atšaukti tarptautines gastroles. Žinoma, virtualioje erdvėje buvo išbandyta ir archyvinių spektaklių transliacija, tačiau monetizuoti virtualųjį turinį, pasak „Operomanijos“ vadovės, yra sudėtinga, ypač kai vyrauja transliuojamų internete spektaklių perteklius. 

„Išbandėme įvairius formatus ir galiausiai susitelkėme į įvairių leidybinių projektų darbus, – užsiminė A. Ablamonova. – Nežinios labai daug, bet nesinori švaistyti savo kūrybinės energijos įvairioms transliacijoms arba dalykams, kurie nėra pagrindinė mūsų organizacijos esmė. Internete pasirodė įvairių drive-in spektaklių pavyzdžių. Galbūt kinui tai priimtiniau, bet scenos menams tai nėra tinkamas formatas, arba bent jau nesinori turimus kūrinius perkelti į jį, nes tai pakenktų jų kokybei. Be to, gaila kūrėjų, kurie būtų priversti atsidurti tokiame kontekste.“ 

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė, Lietuvos šokio centro direktorė Gintarė Masteikaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

G. Masteikaitė: nevyriausybininkai turi balsą ir kuria didelę pridėtinę vertę

Lietuvos šokio informacijos centro direktorė ir festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė pritarė nuomonei ir dėl virtualių scenos menų, ir dėl valdžios požiūrio į kultūros sektorių. „Vienoje situacijoje yra organizacijos, kurios turi biudžetus, planus, paramas. O kitos sėdi laive, kuriame jokių tokių pajamų nėra. Ir pastarosios yra didžiulėje nežinioje“, – kalbėjo ji. 

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė teigė nenorinti apgaudinėti savo žiūrovų ir jiems už pinigus teikti nevertingą patirtį. Jos nuomone, scenos menų laukas unikalus kuriamu gyvu santykiu su žiūrovais. 

„Nesakau, kad nėra sėkmingų scenos darbų, perkeltų į virtualią erdvę. Kaip tik karantino metu vyko nuostabus festivalis, kuris rodė šiuolaikinio šokio spektaklius, sukurtus būtent kamerai. Tai nėra dokumentinė ar archyvinė medžiaga, kurią dabar labai dažnai matome on-line erdvėse. Tai darbas, sukurtas pasitelkiant daug kamerų, investicijų, kurį žiūrėti gražu, patogu, kuriam žiūrovas jau paruoštas ir kurio visai kitoks estetinis suvokimas“, – svarstė G. Masteikaitė. 

Kalbėdama, kodėl nuspręsta festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ perkelti į rudenį, ji tvirtino, kad tokioje situacijoje scenos menų srityje galimi du keliai – arba tokius festivalius kaip „Naujasis Baltijos šokis“ atšaukti, arba perkelti į kitus metus.

„Mes esame vienas tų retų scenos menų festivalių, perkeltų į vėlesnę datą, beje, labai pavojingą laikotarpį – lapkričio pabaigą–gruodžio pradžią, – antrosios pandemijos bangos galimą grėsmę įžvelgė G. Masteikaitė. – Derinimas dėl naujų datų turėjo įvykti per dvi–tris savaites. Tai tikrai didelis iššūkis, nes festivalio organizavimas – visų metų, kartais net pusantrų ar dvejų, darbas. Iki dabar pavyko išsaugoti 80 proc. programos, bet dar negaliu patvirtinti, ar toks procentas išliks lapkričio pabaigoje, nes nežinome, kokia bus tuo metu situacija, esame tiesiogiai priklausomi nuo padėties Europoje – ar kils antra pandemijos banga. Tačiau psichologiškai esame pasiruošę, kad, jeigu negalėsime parodyti didžiosios dalies ar visos užsienio programos, ją keisime vietos produkcija, bandydami dirbti su Baltijos regionu.“ 

Lietuvos šokio informacijos centro direktorė pranešė, kad sutaupytas lėšas jos kuruojamas sektorius skirs ties išgyvenimo riba atsidūrusiems jo atostovams. O gera naujiena pandemijos metu, pasak jos – atsiradęs didelis menininkų solidarumas: „Krizės, nuosmukiai yra tas laikas, kai galime daryti pokyčius. Ir jie gali būti labai reikšmingi. Esu viena iš iniciatyvinės grupės, nevyriausybinio sektoriaus organizacijų susibūrimo narių. Mes neturime juridinio statuso, bet aktyviai kalbamės su valdžia ir bandome išguiti požiūrį, kad nevyriausybininkai niekam nepriklauso. Esame svarbūs, mūsų yra daugiau nei 500 organizacijų, mes turime balsą ir kuriame tikrai didelę pridėtinę vertę. Reikia pasigirti, kad 2019 metais Lietuva visame pasaulyje skambėjo vien dėl nevyriausybininkų valios ir įdirbio.“ 

Festivalio „Kino pavasaris“ vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

A. Ramaška: reikia ieškoti kūrybiškų būdų, kaip atkreipti į save dėmesį

Valstybės prioritetai kultūrai niekada nebuvo dosnūs ir teigiami. Taip mano festivalio „Kino pavasaris“, kuris šiemet dėl karantino surengtas virtualioje erdvėje, vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška. Anot jo, nelabai kas per pastaruosius metus tepasikeitė. Tikėtis čia stebuklo neverta, dėl to būtina ieškoti įvairių išgyvenimo būdų. 

„Į skaitmeninimą reikėtų žiūrėti labai kritiškai, nes žmonės turi bullshito detektorių ir iškart supranta, kas yra kas. Tiesiog sukelti į internetą turinį – joks menas. Kita vertus, drįsčiau paprieštarauti damoms – manau, ir scenos menai gali atrasti naujų formų, ir niekas negali ginčyti, kad tai nebus tas pats, kas tikra opera tinkamoje aplinkoje su tinkama akustika. Reikia ieškoti kūrybiškų būdų, kaip atkreipti į save dėmesį“, – mintimis dalijosi A. Ramaška, kartu su kūrybine festivalio komanda šiomis dienomis visuomenei pasiūlęs „Kino pavasario“ autokino seansus Vilniaus oro uosto perone. Filmai rodomi dideliame, kokybiškame ekrane žiurovams juos stebint savo automobiliuose.

Taip pat, jo teigimu, dabartinę situaciją reikėtų išnaudoti Lietuvos kultūros sektoriaus edukavimui, vadovų lyderių ugdymui, mokymuisi vieniems iš kitų, o ne laukimui, kol kažkas kažką duos iš viršaus. Vienybė šiuo metu labai reikalinga, nes dalijantis patirtimi ir ugdant vieniems kitus užaugs naujų lyderių – galbūt dėl to keisis ir kultūros situacija. 

„Mano akimis žvelgiant, yra daug iniciatyvų, kurios stringa, arba organizacijų, kuriose yra labai gerų specialistų, bet kurioms trūksta žinių, vadybos, netgi elementaraus finansinio raštingumo kultūros darbuotojams. Jiems reikia pamokas vesti, kad galėtų išgyventi, čia yra didelių spragų“, – tvirtino „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius.

Prisimindamas sprendimą šių metų festivalį dėl koronaviruso pandemijos perkelti į virtualiąją erdvę, A. Ramaška kalbėjo, kad „Kino pavasario“ organizatoriai negalėjo sau leisti prabangos jį atšaukti. Žinoma, finansinių nuostolių patirta, bet išsaugota 85 proc. darbuotojų, parodyta 69 proc. planuotos programos, sugebėta išlaviruoti ir nepatirti finansinio fiasko. Kita vertus, anot jo, festivalio filmų žiūrėjimas namuose per kompiuterį, projektorių ar televizorių niekada neatstos tikros patirties būnant kino teatre festivalio metu, todėl toks „Kino pavasaris“, koks įvyko šiemet, tebuvo alternatyva mėginant prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos. 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

J. Sakalauskas: išgyvena tas, kas greitas, aktyvus, gyvybingas, atviras, kūrybingas

„Visi esame kultūrininkai. Arba jautrūs menui, su menu kuriantys savo valstybę, identitetą, arba ne. Manau, statyti dirbtines sienas yra netoliaregiška ir netgi pavojinga Lietuvai, – kalbėjo virtualiojo forumo iniciatorius, Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, ragindamas šiuo atveju neskirstyti kultūros lauko į vyriausybinį ir nevyriausybinį. – Tikras kultūrininkas kovoja už geresnę kultūrą. Aišku, yra problemų sistemoje, įstatymuose, bendroje tvarkoje. Biudžetinėje įstaigoje gali būti koks tik nori, bet kartais elgiesi taip, kaip patvirtinta įvairiais nutarimais, kuriuos labai sunku pakeisti ir kurie yra tik lašas visų nutarimų jūroje. Natūralu, kad su tuo netgi sunku kreiptis į valdžią: mums tai atrodo svarbiausi dalykai, bet bendrai valstybėje – nedideli.“ 

J. Sakalauskas siūlo išmokti šią kol kas brangiausią XXI amžiaus pamoką ir daryti tai rengiant mokymus savo kolektyvams, išnaudojant nuotolinio bendravimo privalumus, kuriant strateginius dalykus, stiprinant rinkodaros, komunikacijos, vadybos gebėjimus. 

„Tik vienybė mums leis šią krizę išnaudoti ne kaip nuostolį, – tvirtino jis. – Krizėms pasiruošti sunku. Įmanoma tik būti lankstesniems, greitesniems, stipresniems. Krizės ir yra krizės dėl to, kad smogia netikėtu vektoriumi į netikėtą vietą netikėtu laiku. Tas, kas greitas, aktyvus, gyvybingas, atviras, kūrybingas, išgyvena ir geriau pasiruošia pokriziniam laikotarpiui nei tas, kuris šių savybių neturi. Atrodė, operos teatre viskas tik gerėja, žiūrovų – rekordinis skaičius, valstybė atsigręžė į mus, padėjo, išbridome iš didelių problemų, judėjome į priekį. Ir pačiu piko momentu įvyko viruso protrūkis ir smogė labai stipriai. Visko tikėjomės, bet tik ne to. Bet tai įvyko. Tai krizės pamoka.“ 

Virtualiame forume „Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės“ taip pat dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas. Renginį moderavo aktorius ir žurnalistas Ridas Jasiulionis. Forumo įrašą galite pasižiūrėti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro feisbuko paskyroje.