Vandos Padimanskaitės / Bernardinai.lt iliustracija

Tęsiame rubriką „Klausk „Bernardinų“, kurią pradėjome praeitą savaitę. Jei Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domimės – kviečiame rašyti elektroninio pašto adresu simonas.bendzius@bernardinai.lt. Labai laukiame Jūsų laiškų!

O šįkart trumpai panagrinėsime įdomią ir slėpiningą sritį.

Irena Janavičienė: „Laba diena, [kyla klausimas] klausant ar skaitant Evangelijos ištraukų po Velykų, kur prisikėlęs Jėzus pasirodo savo mokiniams, ir jie Jo neatpažįsta. Neįtikėtina, kad tiek daug laiko buvę kartu, vaikščioję ir valgę, apaštalai negali atpažinti savo Mokytojo. Kodėl, kas pasikeitė?“

Katalikų teologas doc. dr. Artūras Lukaševičius.

Asmeninio archyvo nuotrauka

VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas dr. Artūras Lukaševičius

„Geras klausimas. Iš pradžių vertėtų pasakyti esminį dalyką – Jėzus tikrai prisikelia su fiziniu kūnu, Viešpats nenustoja būti ir materialus. Evangelijos tą aiškiai akcentuoja – skaitome, kad Jėzus valgo kartu su mokiniais, Jį galima paliesti, apaštalas Tomas net įkiša pirštus į Jo žaizdas. Lukas taip pat rašo, jog apaštalai, tarp jų pasirodžius Jėzui, „tarėsi matą dvasią“, tačiau Jis jiems atsakė: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 39).

Tačiau, nors Jėzus Kristus ir išlieka tas pats, Jo kūnas po prisikėlimo jau yra kitoks. Ką tai reiškia? Pirmiausia palyginkime Jėzaus prikėlimą su Lozoriaus prikėlimu iš mirties. Tai yra „skirtingos kokybės“ stebuklai. Lozorius buvo sugrąžintas į šį gyvenimą, kažkiek metų dar pagyveno, bet galiausiai vis tiek turėjo mirti eilinio žmogaus mirtimi. Tuo metu Jėzaus prisikėlimas jau yra „kokybiškai kitoks“ – nes Jis daugiau niekada nebemirs.

Ši tikrovė mums yra labai neįprasta, tad, kalbėdami apie tą naująjį Jėzaus kūną, patenkame į slėpinio erdvę. Slėpinys yra tai, ką mes kažkiek suprantame (kas mums šiek tiek parodoma), bet ne iki galo. Daug kas taip ir lieka neaišku. Tai nereiškia, jog Dievas slapukauja – tiesiog mūsų fizinės ir dvasinės „akys“ yra nepakankamai įžvalgios ir toliaregės. Kažkas būna panašaus, kai matome prieblandoje einantį žmogų, tačiau neįžvelgiame jo veido bruožų, negalime atpažinti, koks tai konkretus žmogus.

Taigi prisikėlusiojo Jėzaus būsena patenka į tą slėpinio erdvę. Materialusis jo kūnas jau yra kitoks – tą geriausiai matome iš scenos, kai Jėzus ateina pas mokinius pro užrakintas duris (žr. Jn 20, 19). Matome, kad Jėzus tartum jau priklauso kitokiems „išmatavimams“, kurių mes iki tol dar nebuvom pažinę, kurie viršija mūsų pojūčius ir proto gebėjimus.

Tą „kitoniškumą“ katalikų teologija bando nusakyti tokiais žodžiais, kaip, pavyzdžiui, „išaukštintas“, „perkeistas“, „prisikėlęs“, kartais – „sudvasintas“ kūnas. Iš to slėpiningumo ir kyla tai, kad iš pradžių mokiniai Jėzaus neatpažįsta – pradedant nuo Marijos Magdalietės, tęsiant Emauso mokiniais ir baigiant žvejojančiais apaštalais.

Vaidotas Žukas „Prisikėlęs Kristus“ (fragmentas). 1995 m., freska, 200 x 200 cm. Šv. Bonifaco koplyčia, Lauterbachas, Vokietija.

Asmeninio V. Žuko archyvo nuotrauka

O kas nutiko, kad visi jie galų gale suprato su jais esant Jėzų? Šis klausimas atveria plačias erdves dvasinei teologijai – tačiau, bandydami atsakyti, paprastą žmogišką pavyzdį galėtume paimti iš knygų, filmų ar mūsų pačių gyvenimiškos patirties. Tarkim, mes visą gyvenimą buvome šalia kokio nors žmogaus, kurį matėme kaip paprastą savanaudį. Bet staiga netikėtas įvykis atskleidė to žmogaus tikruosius motyvus, kurių mes iki šiol nematėme. Sakoma, kad tokiomis akimirkomis mums „atsiveria akys“.

Apie tokią patirtį turbūt galėtume papasakoti daugelis iš mūsų. Pati realybė nepasikeitė – ji visada buvo tokia pat. Tačiau mūsų gebėjimas ją adekvačiai priimti ir suvokti buvo nepilnas, netinkamas. Nebuvome pajėgūs suprasti, kas vyksta prieš mus.

Panašiai galėjo nutikti ir Jėzaus mokiniams – jie iš pradžių Mokytojo nepažino, tačiau paskui vienu ar kitu būdu jiems „atsivėrė akys“.

Beje, net ir apie šį slėpiningą naująjį Kristaus kūną mes turėtume kalbėti su tam tikru „rezervu“. Kodėl? Prisiminkime, ką prisikėlęs Jėzus pasakė Marijai Magdalietei: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą“ (Jn 20, 17). Iš to galime manyti, jog Jėzaus kūno „laukia“ dar nauji, dar didingesni pokyčiai danguje. Bet čia mes jau įžengiame į dar didesnį slėpinį.“