Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Vilniaus naktinio gyvenimo trikampis, pulsuojantis cigarečių dūmais ir entuziastingais, bent kiek tikresnio artumo ieškančiais žmonių riksmais; apgirtusios sąmonės, spaudžiančios iš akimirkos malonumą; kavinių stalai, nusėti nešiojamų kompiuterių kontūrais, klavišų garsais, lūpdažiais ant plastikinių kavos puodelių; studentų prikimštos auditorijos ir kiek daugiau oro gūsio išlaikę universiteto kiemai; draugų ir artimųjų akys, balsai, bendravimo ir situacijos gyvumas; tolimesnės nei tik namai-parduotuvė ar trumpas pasivaikščiojimas Neries pakrante judesio trajektorijos; kvėpavimas lauke be kaukės; ir bobutės pietūs jos virtuvėje.

Beveik visą karantino laikotarpį jaučiau kaltę dėl to, kad šių dalykų ilgiuosi. Atrodo, kad tai, ką kartu išgyvenome keletą pastarųjų savaičių, tikrai „neprilygsta“ tam, ką patyrė žmonės Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo metu ar ką patiria tie, kurių gyvenimai tiesiog objektyviai sudėtingesni nei mano. 

Tam, kad numalšinčiau ilgesį, o dar tiksliau: racionalumu nugalėčiau jausmą ir įtikinčiau save, kad „kitiems buvo blogiau“, skaičiau įvairiausias knygas apie „blogesnius“ laikus. Pavyzdžiui, Stefano Zweigo „Vakarykštį pasaulį“, kuriame jis atsimena savo palaimingą jaunystę saugumo kupinoje prieškario Europoje ir sudužusį „kasdieniškumą“ tada, kai pasaulį neatpažįstamai pakeitė abu pasauliniai karai – Antrojo pokyčio Zweigas neištvėrė; skaičiau ir Ellen Hinsey pokalbius su Tomu Venclova, kuris, atrodo, išgyveno kur kas didesnę dvasinę nelaisvę nei tokie žmonės kaip aš ir jūs, saugiai užsidarę jaukiuose namuose. Paprašyti „tiesiog“ pasėdėti. 

Kaltę vis didino ir mintys apie tuos, kurie šiomis akimirkomis ilgisi ne kasdienio miesto ir sodraus gyvenimo patirčių, o elementaraus fizinio saugumo: moterys, negalinčios pabėgti nuo smurtaujančių vyrų, žmonės, kiekvieną dieną turintys eiti į darbą tam, kad kiti jaustųsi saugūs ir laimingi ar vaikai, kuriems vienintelis būdas „išeiti“ iš sau įprastos, skaudžios aplinkos buvo kartais nueiti į nevirtualią mokyklą. 

Vis galvojau apie tuos, kuriems visa tai, ką ketinau aprašyti galvodama apie savo ilgesį, gali pasirodyti ne tik kad svetima, bet ir visiškai nepasiekiama, niekada nepatirta, nesuvokiama. Juk karantinas ir saviizoliacija kaip problema ar trikdis iškyla tik tokiems kaip aš ir panašiems į mane: išsilavinimu, pajamomis, saugiu gyvenimu, privilegijomis.

Tik neseniai supratau, kad karantinas labiausiai iš manęs atėmė ne laisvę judėti ar patirti, o pasitikėjimą ir prasmę mano kasdienybe ir dalykais, kurie visuomet buvo įprasti, teikdavo džiaugsmą, apibrėždavo tapatybę.

Pavyzdžiui, rašymas ir bandymas suprasti supantį pasaulį tapo visiškai beprasmiškas. Kiekvienas bandymas save įtikinti, kad tai dalykai, kuriuos mėgstu (gal šiek tiek ir moku) daryti, neveikė: „kiti juk kenčia labiau“. Neatremiamas argumentas. Bet lygiai taip pat nesinorėjo pasiduoti troškuliui, veik instinktui numalšinti šį skausmą ir ilgesį. Padėti jį į stalčių, pamiršti, „nuleisti juokais“ tarsi tai būtų ilgesys, visiškai nevertas išgyventi: nesvarbus ir per menkas.

Tokios abejonės ir klausimai, regis, užklysdavo ir anksčiau, ne tik per karantiną: sunkiai įsivaizduočiau gyvenimą, kuriame pamirštu paklausti, o kodėl? Kokia to prasmė? Bet pačios karantino situacijos ištįsimas laike, atrodo, tokią savijautą ir abejones tik aštrina, daro kur kas sudėtingesnį pajudėjimą iš josios į kiek malonesnę būseną: saugumą ir įprastumą.

Vis svarstau, kaip apibūdinti skausmą, kuris nėra toks pat, kurį jaučiame mirus artimam žmogui, praradus mylimąjį, netekus darbo ar kokio nors aiškiai materialiai apibrėžto daikto. Ką reiškia gedėti įprasto ir mums visiems pažįstamo pasaulio? Ką reiškia suprasti, kad toks pasaulis, prie kurio esame pripratę, slysta mums iš rankų? Kaip jį apskritai paversti nors kiek „legitimiu“, t. y. vertu „išjausti“?

Filosofai tokias vos akimirką trunkančias „išmetimo iš kasdienybės“ patirtis (o karantinas tikrai mus išjudino iš kasdienybės) apibūdindavo kaip galinčias suteikti galimybę suvokti, kad kai kuriuos dalykus savo kasdienybėje priimame kaip savaime suprantamus. Pavyzdžiui, kalant plaktuku vinį, plaktukas lūžta. Mažą akimirką mūsų sąmonė pasitraukia iš „savaime suprantamos“ trajektorijos ir būdrauja, pastebi kasdienybės įtrūkį, plaktuko „laikinumą“, jo „nepatogumą“ tokio, kai jis praranda savo funkciją. 

Kartais atrodo, kad visas karantino laikotarpis veikia kaip nepertraukiamas būdravimas: nuolatinis suvokimas, kad patys praradome dalį sau teisėtai priklausančios prasmės ir savo „funkcijos“. Savame kūne ar „vaidmenyje“ jautiesi nesaugiai, netvirtai, kažkaip tiesiog su priešdėliu „ne“. 

Šis ilgalaikis „išmetimas“ iš kasdienybės keičia savaime suprantamus judesius, rutinas, trajektorijas. Mums įprasto pasaulio stiklas, saugantis nuo įtemptai būdraujančios sąmonės, sutrūkęs daugybėje vietų. Nesaugu ne tik dėl sunkiai prognozuojamos pasaulio judėjimo krypties, bet dar ir dėl to, kad kiekvienas judesys reikalauja atidesnio žvilgsnio. 

Atrodytų, filosofo svajonė: apmąstyti kiekvieną kasdienybės detalę, gyventi sąmoningai, bet ši svajonė, kaip dažnai būna išsipildžiusioms svajonėms, nėra jau tokia maloni. Savo miesto jaukumą keičia svetimumas. Paprastas kavos puodelio pirkimas kitoks. Atrodo, tas pats malonus pardavėjas vienoje iš kavinių, ta pati šypsena, ta pati kava, tačiau užeiti į kavinę po vieną, saugotis prisilietimo, nuolat ieškoti grėsmės jaukia kasdienybės įprastumą. 

Sąmonė, atrodo, dabar įvilkta į sandarų skafandrą, kuriame įmanoma gyventi ir judėti, bet jis toks atitolęs nuo to, kas buvo visiškai įprasta, kad pagrįstai ilgiuosi… tiesiog kasdienybės. 

Oficialiai karantinas greitai baigsis, daugelis pačių griežčiausių reikalavimų po truputį dingsta, pasaulis grįžta į „normalumą“ ir „įprastumą“. Vakarykštis pasaulis, t. y. toks pasaulis, prie kurio buvome įpratę, vis dar gyvas, bruzdantis mano galvoje. Vaizduotė įkaista nuolat sukdama man įprastas detales: koncertai, šurmulys, draugai, kelionės, naktinis Vilnius, universitetas, tingiai geriama kava, įsirašykite dalyką, kurio jūs labiausiai pasiilgote ir kuris jums simbolizuoja vakarykščio pasaulio artumą, jo saugų kiautą.

Šiuos vaizdinius kelias savaites saugojome sąmonėje, vis grįždavome prie jų jaukumo kaip paguodos, o bandymas vakarykštį pasaulį paleisti ir pamiršti išprovokuodavo liūdesį. Jis vis gulinėdavo leisgyvis ant mūsų sofų, prisėsdavo šalia išgerti rytinės kavos, kad pasikeltų sau nuotaiką, kosčiojo naktimis kitame kambaryje, šmėkliškai vaidenosi, kai atsitraukę nuo darbų svajodavome apie jo sugrįžimą. Tikimės, kad dabar, „viskam pasibaigus“, jis grįš su trenksmu: vaizduotę kaitinusios detalės smogs tikrovės sodrumu. 

Negaliu pasakyti, kaip bus iš tiesų: prognozuoti ateitį šiuo metu pasidarė beveik neįmanoma. Galima braižyti tik paskirus scenarijus ir jiems ruoštis. Ir tai dar viena pasaulio, kurį po truputį prarandame, detalė: jis mums buvo aiškus, numatomas, pažabotas, pasiduodantis mūsų įgeidžiams. Arba bent šiek tiek jautėmės esantys jo šeimininkai, galintys jį pažaboti.

Ir jeigu vakarykštis pasaulis pagaliau grįš ne šmėklos mūsų vaizduotėje pavidalu, o kaip reali, kiekvieno patiriama tikrovė, tai patiriantysis, t.y. žmogus, visuomet savyje išsaugos tą bendrą patirtį: kad tas pasaulis, kokį pažįstame, prie kokio esame įpratę, gali kiekvieną akimirką pasikeisti, išnykti, pareikalauti iš mūsų elgtis pagal visiškai kitokius dėsnius. 

Ir šis jausmas nėra labai malonus.