Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Karantinas tęsiasi, todėl mūsų susitikimai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus incijuotame Kalbos klube keliasi į virtualią erdvę ir netrukus juos bus galima stebėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „YouTube“ kanale.

Kalbinė begalybė atspindi viską, kas vyksta realiame pasaulyje, išoriniame ir / arba vidiniame. Kalba nuostabi tuo, kad joje galime surasti absoliučiai bet kokią koreliaciją su mus supančia tikrove ir mumis pačiais – mūsų vertybėmis ir jausmais. Semantika yra takiausia pasaulį atspindinti medžiaga, kuriai suteikiamos įvairiausios formos – realaus gyvenimo kontekstai. Ankstesniame pokalbyje kalbėjomės apie žodžius kaukes. Ši koreliacija buvo kalbinis išdykavimas – smagi šiuo metu žmonių nešiojamų kaukių ir mįslėse vartojamų žodžių pavadinimo sąsaja per tos pačios reikšmės žodį.

Kita šių dienų aktualija – emocinė visuomenės sveikata. Psichologai ragina paleisti emocijas, kurių prisikaupė dėl socialinės distancijos. Kaip išreiškiami jausmai? Jausmams išreikšti kalbose turime specialius žodžius – jaustukus.

Kuo gali būti įdomūs jaustukai? Ach ir och? Na, pirmiausia jaustukams priklauso ne tik garsažodžiai. Susikaupusias emocijas išliejame ir žodžiais, kurių kilmė – sociokultūrinė. O Dieve!, velnias!, šūdas! – tai taip pat jaustukai, kuriais išliejami (o ir paleidžiami) jausmai. Dar daugiau – sudėtiniams jaustukams priskiriami ir keiksmai – frazės, tam tikros formulės. Jie vadinami formuliniais keiksmais. Šių keiksmų kilmė taip pat sociokultūrinė, dažnai skaidri. Per juos galime atpažinti tikėjimus, tradicijas, papročius, iš kurių formuliniai keiksmai yra kilę. Lietuviški autentiški keiksmai dažniausiai yra formuliniai prakeiksmai, grasinimai ir blogio palinkėjimai: Kad tave devyni perkūnai užmuštų!, Kad tave velniai paimtų!, Tegu jį perkūnėlis! Kad aš tau duosiu, tai velnias bezdės!, Rauk tave devynios tokią raganą!

Ragana yra ir tradicinis lietuviškas plūstamasis keiksmažodis. Tradiciškai supykę lietuviai vieni kitus dar išvadindavo (išvadina?) velniais, gyvatėmis, žalčiais, rupūžėmis: Eik tu, gyvatės išnara! Tu gyvate raudonoji! Žalty tu raudonasis, išnara velnių, ar ilgai tu muno kraujį gersi! Rupūžė kerpamoji! (Visi pavyzdžiai iš „Lietuvių kalbos žodyno”).

Kada pavadinimas rupūžė, velnias, žaltys ir pan. tampa jaustuku? Jį transformuoja intonacija ir tarimas. Pasak vieno žymiausių lietuvių fonologų Alekso Girdenio, keiksmažodžiai visada tariami ir kita intonacija nei paprasti žodžiai, ir neįprastai pailginant arba sutrumpinant garsus. Pavyzdžiui, keiksmažodį rupūžės tarsime maždaug taip: rruppūžes.

Garsažodžiai lingvistų vadinami pirminės kilmės jaustukais. Žodžiai pavadinimai, pavirtę į jaustukus – antrinės kilmės. Visose pasaulio kalbose dalis jaustukų yra garsažodžiai, o dalis – susijusi su sociokultūrine patirtimi.

Jaustukų pasaulis kalboje yra gerokai įvairesnis, sudėtingesnis ir įdomesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jausmų kalbinė išraiška turi ir panašumų įvairiose kalbose, ir sociokultūrinių bei istorinių skirtumų, kurių analizė gali daug pasakyti apie tos kalbos vartotojų gyvenimo būdą, vertybes, prioritetus, ryšius su savais ir svetimais, santykius su savo kūnais ir jausmais.

Viena žymiausių konceptualiosios semantikos tyrėjų A. Wierzbicka yra pastebėjusi, kad jaustukas su „Dievo“ vardu būdingas visoms krikščioniškoms kultūroms, bet jo semantika (ar tiksliau reikėtų sakyti – konotacija, t. y. jausmai, perduodami šiuo jaustuku) skiriasi.

Lingvistas antropologas F. Ameka jaustukų kilmės dvejopumą yra parodęs per gyvenimišką pasakojimą apie vizitą pas odontologą. Mums šis pavyzdys – gera iliustracija, atskleidžianti, kad jaustukai yra ir universalūs skirtingose kalbose, ir unikalūs tuo pačiu metu. Vertimui parinkti mūsų manymu tinkamiausi atitikmenys:

Pacientas: Be careful with that needle! („Būkit atsargus su šia adata!“)

Dentist: Hell! I’m sorry. („Velnias! Atsiprašau.“)

Patient: Ouch! („Ai!“)

Dentist: Oops. („Oi!“)

Patient: Shit! Get the bloody thing out of my cheek! („Šūdas! Ištraukite tą prakeiktą daiktą iš mano žando!“)

Taigi, jausmų raiška pasaulio kalbose turi skirtumų, kurie yra susiję su istorijos ir gyvenimo būdo suformuotais tautos pasaulėvokos ypatumais ir kalbos fonotaktinėmis savybėmis. Viena žymiausių konceptualiosios semantikos tyrėjų A. Wierzbicka yra pastebėjusi, kad jaustukas su Dievo vardu būdingas visoms krikščioniškoms kultūroms, bet jo semantika (ar tiksliau reikėtų sakyti – konotacija, t. y. jausmai, perduodami šiuo jaustuku) skiriasi. Ji teigia, kad angliški jaustukai God!, Christ!, Jesus! išreiškia pyktį, lenkiški Bože!, Chryste! labiau reiškia išgąstį, vokiškas Mein Gott! rodo nemalonų nustebimą, prancūzų Mon Dieu! susijęs su melancholiška refleksija. A. Wierzbicka mano, kad jaustukų skirtumai gali būti siejami su tautos religingumo ypatumais.

Na, o žvalgomoji jaustukų vartojimo lietuvių tarmėse analizė parodė, kad „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“ duomenimis aukštaičių tarmėje dažniausiai pasitaiko antrinės kilmės jaustukų su Dievo ir šventųjų vardais: Kai kad pasiuvo, o Jackau. O andarokas – linais apimetė, vilnom ataudė ir ėjo bažnyčion su ta bliuska, mylėk Die. O Jėzau, kaip aš verkiau (Rokiškis). Negaliu valgyt tų blynų ai, Dieve tu mano (Jurgeliškės). Dainuodavom, skambėdavo, mylėk Dieve, kaimas (Verksnionys).

Žemaičiuose dažniausiai vartojami rupūžė ir velnias: Su spragilais, i vis tiek, rupūžė, nugalėjo. Caras, rupūžė, tą bažnyčią uždaryti (Kražiai). O aš į vieną tuščią aulį (avilį – J. Z.) įsilindau, ir dabar, velnio tu nelabo, ateit tą naktį bičių vogti. I, velnio, ateit vilkas (Sausgalviai).

Kas ten žino, ar ne todėl žemaičiai ir pasikrikštijo paskutiniai Europoje? Žinoma, tai tik impulsyvi žaisminga prielaida, su mokslu vargu ar susijusi. Bet ji nėra lengvabūdiška, o tikslinga, nes rodo, kiek erdvės pažvelgti į kalbą iš istorinės tautos gyvenimo būdo perspektyvos mums duoda, rodos, tokia nereikšminga leksikos periferija kaip jaustukai.

Verta pagalvoti ir apie tai, kad perėmę kitos kalbos ir kilmės jausmus reiškiančius žodžius – neatmeskime – nejučia galime perimti ir kitos tautos gyvenimo būdą, vertybes, prioritetus, ryšius su savais ir svetimais, santykius su savo kūnais ir jausmais.

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Daugiau skaitykite:

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (II)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (III)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (IV). Spalvoti žodžiai

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (V). Žodžiai kaukės