Bruno Martins/Unsplash.com nuotrauka

Taip, apie senus. Net ne apie senjorus ar senolius. Jeigu yra jaunų, tai turi būti ir senų. Puikus lietuviškas žodis. Seni, senatvė, senimas, senti, pasenti. Dabar, koronaviruso akivaizdoje, tai skamba kaip niekad tikrai, lietuviškai. Net ir tiems, kurie dar nežino, ką reiškia būti senam. Stop: dabar būti senam dar vadinama būti rizikos grupėje.

Nuolat kartojama, kad koronavirusas pavojingiausias seniems ir sunkiai sergantiesiems. Girdime pranešimų apie nuo viruso mirštančius žmones. Dažniausiai tai seni. Tai didina seniems žmonėms ir šiaip būdingą nesaugumo jausmą. Jie prašomi neiti iš namų. Jiems draudžiama, nerekomenduojama. Jiems šiandien kaip niekad priskiriamas išimtinai pasyvus vaidmuo vien jaunystę, sėkmę, galią pripažįstančioje visuomenėje. Vien ko verti per TV rodomi senų žmonių veidai už stiklo.

Seni žmonės išgyvena, kad jie negali įprastai bendrauti su vaikais, anūkais, negali padėti jaunesniems, jiems sunku prašyti pagalbos ir ją priimti. Dažnai jaučiasi  mažai vertingi, našta vaikams, kitiems, kurie jais dabar rūpinasi. Jaučiasi vieniši, nustumti į užribį. Ypač sunku tiems, kurie visą gyvenimą buvo aktyvūs, rūpinosi kitais. Jiems sunku nusistatyti savo atsakomybės ribas, jaustis svarbiems, reikalingiems kitiems. Sunku atrasti naują prisitaikymo gyventi pandemijos metu būdą. Turime įsiklausyti į jų žodžius. Rūpinimasis senaisiais, neįgaliaisiais rodo visuomenės brandą.

Senam žmogui pirmoje vietoje yra šeima ir vaikai. Svarbu ramybė ir poilsis, saugumas, gera sveikata, darbas pagal jėgas, užimtumas bei reikalingumas žmonėms.

Senatvė psichologine prasme nėra poilsiavimas, pasyvumas, gyvenimas be jokių rūpesčių. Ir senatvėje žmogus sprendžia svarbias psichologinio vystymosi užduotis. Jis mokosi prisitaikyti prie mažėjančio fizinio pajėgumo ir silpnėjančios sveikatos, prie sumažėjusių pajamų (pakankamos pajamos užtikrina saugumą). Turi išmokti gyventi po vyro ar žmonos mirties, pritapti prie savo amžiaus žmonių, turėti savo psichologinę erdvę. Jis mokosi prisitaikyti prie naujų socialinių vaidmenų (senelių, prosenelių, našlių). Senas žmogus patiria daug artimų žmonių, bendraamžių netekčių, išgyvena daug gedulo. Svarbu susigyventi su visu ankstesniu savo gyvenimu, įprasminti jį. Tai leidžia jaustis ramiau, pasiruošti artėjančiai mirčiai.

Senatvė yra viso ankstesnio gyvenimo natūrali tąsa. Amžina jaunystė, nesenstanti senatvė priklauso populiarių žurnalų sričiai. Senatvė ateina. Nuo to, kaip senas žmogus žiūri į savo ankstesnį gyvenimą, priklauso jo savijauta senatvėje: nuo nusivylimo iki gyvenimo pilnatvės. Ar gali būti didesnė išmintis: rūpintis savo gyvenimu žinant, kad jo liko labai nedaug? Arba niekada nesijausti vienam, nes kartu yra viso gyvenimo prisiminimai.

Seni žmonės šiandien labai reikalingi ne tik būdami pasyvūs. Jie turi savo vidinių užduočių. Lygiai taip, kaip jų turi vaikai, jaunuoliai. Jie jas tyliai sprendžia.

Padėkokime jiems už visa, ką jie padarė per savo gyvenimą. Be jų indėlio neturėtume to, ką turime šiandien. Padėkokime jiems, kad laikosi karantino taisyklių. Tai labai svarbus jų indėlis. Pasakykime, koks mums svarbus jų buvimas, rami laikysena gyvenimo pabaigoje. Nebijokime pasikalbėti su jais apie artėjančią mirtį, išgirskime jų prašymus, pageidavimus, baimes. Priimkime tai kaip dovaną mums, jaunesniems. Ačiū už jų išmintį ir patirtį. Jie mus moko, stiprina.

Paprašykime papasakoti svarbias šeimos istorijas, pasidalinti prisiminimais. Pavartykime kartu užmirštą nuotraukų albumą. Paprašykime patarimų, kaip tai buvo daroma sunkiais laikais seniau. Paprašykime pagalbos. Paprašykime maldų. Leiskime jiems aktyviai dalyvauti.

Dėkokime seniems.

Teksto autorė Regina Morkūnienė yra medicinos psichologė, dirbanti ligoninėje, gerai žinanti vyresnio amžiaus žmonių problemas ir rūpesčius