Rašytoja Undinė Radzevičiūtė. Vlado Braziūno nuotrauka

Knygos recenzija perpublikuojama iš „Naujojo Židinio-Aidų“ antrojo 2020 m. žurnalo numerio

Undinė Radzevičiūtė, Grožio ir blogio biblioteka: Romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos biblioteka, 2020, 199 p., 2000 egz. Dailininkas Zigmantas Butautis

Undinė Radzevičiūtė – viena įdomiausių ir originaliausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių. Nebus per daug pasakyta, kad kritikai ir skaitytojai su nekantrumu laukia jos knygų. Laukti tikrai yra ko – itin saviti siužetai, nepaprasti pasauliai ir veikėjų charakteriai, aštrios ironijos smeigutės ir aktualios svarstomos problemos. Tikrai nenuvilia ir naujausia autorės knyga Grožio ir blogio biblioteka.

Po tirštos Viduramžių atmosferos ankstesniame romane Kraujas mėlynas ar Cingų dinastijos Žuvyse ir drakonuose, Radzevičiūtė Grožio ir blogio bibliotekoje pasirenka vaizduoti Veimaro respublikos Berlyną. Chronotopas šiame romane yra nepaprastai svarbus ir reikalingas tiek atmosferai, tiek pagrindiniams charakteriams kurti. Galima sakyti, kad Berlynas kūrinyje yra kontrastų miestas – nuo begėdiškumo ir slaptų vakarėlių iki poreikio palaikyti sprūstančią ordnung, klasifikuojant... prostitutes, nuo dekadanso iki nusikaltimo, nuo naujai persvarstomų grožio ir blogio sąvokų iki unikalios pagrindinio veikėjo bibliotekos. Slapti užkaboriai, kuriuose slepiasi nakties tamsa bei geismai, ir mėginimas dienomis palaikyti menamą tvarką ir sterilumą. Beje, nors, kaip minėta, pasakojimas vystosi daugiausia Veimaro respublikos Berlyne, bylojami dalykai – meno ribos, grožio samprata ir Dievo mirtis – aktualūs ir mūsų gyvenamame erdvėlaikyje. Dėl savo universalumo Grožio ir blogio biblioteka ne tik pasakoja apie praeities epochos dekadansą, bet ir suaktualina dabarties pasaulio tendencijas.

Įdomūs visi pasirinkti kūrinio veikėjai, įkūnijantys savitą žiūrą į gyvenamąjį pasaulį – nuo bet kokio technologinio progreso vengiančios namų tarnaitės froilen Bertos iki vaistininko, kurio sukurti paslaptingi milteliai tiesiog lengvina egzistenciją dekadansiškame Berlyne, nuo melancholiškojo Paulo Altmano, kuris tatuiruoja savo vidines žaizdas išorėje, iki nebylio Mauso, ne savo valia nusižengiančio po Dievo mirties validumą praradusiam Dekalogui. Pagrindinis veikėjas Walteris Schultzas (beje, pasirodęs jau novelių rinkinyje Baden Badeno nebus) – intelektualus ir ekscentriškas nemenko turto paveldėtojas, nepaprastų knygų kolekcionierius, hipochondrikas, kelis dešimtmečius besirengiantis mirti. Romano protagonistas įkūnija dekadanso žmogaus paveikslą, žmogaus, kuris kvestionuoja grožio, gėrio, bjaurumo ir blogio ribas, kintančią prasmės sąvoką, o jo smalsumą gyventi keičia vis plūstelinti melancholija.

Walteris nekentė naujo pasaulio ne dėl garvežio ir ne dėl geležinkelio. Ne todėl, kad tas pasaulis judėjo į priekį, ūžė ir gaudė, o todėl, kad jame dauginosi daiktai. Todėl, kad jie dauginosi pramoniniu būdu, visi tiksliai pagal pavyzdį, išstumdami daiktus, padarytus rankomis. [...] Walteris nekentė naujo pasaulio, atmetusio retą, unikalų daiktą, kaip nevertingą senieną. O žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą. Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai. (p. 82)

Naujo pasaulio ir naujo žmogaus gimimas bei prisitaikymas egzistuoti pakitusiomis sąlygomis – svarbi romano tema. Taip pat – vertybių krizė, ne kaip tiesiog abstrakti bendrinė sąvoka, o kaip į veikėjų vidinį pasaulį įtraukiama naujo pasaulio duotybė, su kuria reikia nustatyti asmeninį santykį. Walterio prisitaikymas gyventi naujajame pasaulyje – tai savotiškas maištas, užklausiant ir peržengiant tradicines moralės ribas, nes, anot protagonisto, drąsa peržengti ribą yra viena svarbiausių kūrėjo savybių. Pirmas veikėjo uždavinys – surasti ribą. Ir Walteris tikrai ieško, vedinas subtilios aistros natūralia oda įrištoms knygoms. Kūno piešiniai, kūno žemėlapiai su unikaliomis istorijomis, adatos ir raižomos odos susilietimas, nes istorijas pasakoti kartais geriausia būtent šiuo būdu. Palaiminga kūrybos akto kančia ir išvirkščio grožio gimimas, naujajame pasaulyje įgalintas ir... Dievo mirties. Ar žmogus gali prisiimti demiurgo funkciją, ar naujame pasaulyje apskritai galima kurti taip, it Dievas vis dar būtų? O gal Dievo mirtis, romane simbolizuojama nuplėštų Jo įsakymų iliustracijų, leidžia dar labiau praplėsti kūrybos skalę? Kiek nusikaltimų vardan aistros ir meno (arba aistros menui) slepia naktinis Veimaro respublikos Berlynas? Kokia kūryba naujajame pasaulyje yra iš tiesų veiksni (peršasi atsakymas, kad atsispyrusi nuo geriausių praeities pavyzdžių ir išrašyta kūnu bei krauju)? Kokius rubikonus gali peržengti žmogus, vedinas aistros neįprastam grožiui? Kokie įstatymai nustoja galios, kai sužydi visos piktybės gėlės? Kiek niekšystės galima sugerti, į nusikaltimą įtraukiant aklai tavimi pasitikintį „šunelį“? Jei yra nusikaltimas, ar būtinai turi būti bausmė? Šmėkšteli Žano Batisto Grenujo šešėlis – skirtingos prieigos ir charakteriai, tačiau tos pačios vardan estetinio malonumo peržengiamos ribos.

Viena įdomiausių romano priešstatų – pagrindinio herojaus ir jo sesers Lottos dialogai – labai įdomiai plėtojama pažiūrų priešprieša (Radzevičiūtės mėgstamas motyvas). Regėtųsi, skirtingos motinos išaugino veik diametraliai skirtingus charakterius. Walteris – ieško­tojas, gyvenimo filosofas, atradėjas ir kvestionuotojas, drįstantis peržengti visuomenės nustatytas ribas bei vyraujančias normas ir ieškantis autentiškos būties prieigų. Lotta – tvarkos, pažangos ir taisyklių šalininkė, norinti nubausti visas gyvenimo teatro ir kino prostitutes, viliokes, nepaliekančias šansų normalioms ir tvarkingoms moterims:

Aš norėčiau, kad būtų daugiau tvarkos ir visiems būtų aiškios gyvenimo taisyklės. Ir kad tų taisyklių visi laikytųsi, Kad būtų vienas visiems aiškus gyvenimo modelis ir aiškiai nubrėžta riba tarp to, kas yra gerai, ir to, kas yra blogai. Kad aiškiai būtų pasakyta: Anita Berber prostitutė, o prostitutės, transvestitai, valkatos, Magnusas Hirschfeldas ir jo homikai yra blogai! Ir tie, kas elgiasi blogai, būtų nubausti. Geriausia – kur nors uždaryti. Į rezervatą. Kad būtų aiškiai, centralizuotai apibrėžtos kultūros ir moralės normos. Ir visi joms paklustų. (p. 90)

Toji Lottos geidžiama ordnung, nusitęsianti iki Trečiojo Reicho gimimo, labai daug pasako apie skirtingomis akimis veikėjų matomą pasaulį, skirtį tarp autentiškos ir masinės būties.

Per sesers ir brolio dialogus išryškėja ir skirtinga grožio samprata, ir santykis su bjaurumo estetika, kvestionuojama meno funkcija ir menininko galios bei atsakomybės. Taip pat užklausiama, ar malonumas gali būti gyvenimo tikslas ir pasidaro smalsu, ar, pavyzdžiui, vertinant pagal Kierkegaard’o gyvenimo tipų skalę, Walteriui priskirtume estetinį egzistavimo būdą?

Protagonistas labai taikliai užklausia apie grožio ir gėrio bei grožio ir blogio santykį. Jis tiki grožio deformacijomis, vadinamu „nesveiku grožiu“, o Lotta tai vadina „liguistu bjaurumu“. Walteris žino, kad „grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo“, net ir, o gal ypač – blogiu (p. 108). Grožio ir gėrio sąvokų netapatumas romane gilina patį grožio suvokimą, o gyvenimo filosofija kūrinyje yra iš tiesų labai svarbi.

Walterio plėtojama bjaurumo estetika ir įvairialypis grožio suvokimas susikerta su naujojo sesers vyro Rudol-fo pažiūromis. Plati pasaulio reiškinių panaroma, meno ir menininko žiūra pastatoma prieš siaurą ir vienareikšmę masinę ir konjunktūrinę pasaulėžiūrą, ideologiją, kuri nuvertina net Cranacho paveikslą. Menas, kuris yra pajėgus veikti ir sukrėsti visą žiūrinčiojo pasaulį, priešinamas „lengvam“ ir taisyklingam kūrybiniam aktui:

Aš už grožį, simetriją, proporcijas, taisyklingumą, aukso pjūvį, – įkvėptas auksinio šampano kalbėjo Ru­dolfas. – Grožis pakylėja, įkvepia, grožis nuramina, o žiūrėjimas į bjaurų paveikslą tik ardo ir griauna žmogaus įsitikinimus ir moralę, – pasakė Rudolfas. – Grožis žmogui suteikia kilnumo. O iš visų grožio rūšių ypač man patinka triumfuojantis grožis. (p. 147)

Undinės Radzevičiūtės romanas Grožio ir blogio bib­lioteka (kaip ir daugelis ankstesnių) – itin atmosferiškas, prisotintas aprašomo laikmečio detalių, tačiau viskas čia labai gerai subalansuota, nes vis dėlto knygoje dominuoja ne aprašymai, o veikėjų dialogai ir pasaulėžiūros, gyvenimo filosofijos viražai. Čia puikiai išlaikyta dinamika ir intriga, o intertekstai į kūrinio audi­nį įsiuvami išmaniai ir subtiliai. Goebbelsas, Marlene Dietrich, Leni Riefenstahl ir Günteris Grassas – puiki kompanija, autorės surinkta tam, kad esminė knygos triada (grožis-blogis-gėris) būtų atskleista iš visų pusių. Didelių simpatijų vertas, intelektualus, gilus, kūrybiškas romanas.

Naujasis židinys