Duccio di Buoninsegna. „Gundymas ant kalno“ (fragmentas), 1308–1311 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kassavaitinė rubrika „Klausk „Bernardinų“ pamažu įsibėgėja. Dėkojame už Jūsų elektroninius laiškus ir kviečiame rašyti ir toliau, adresu simonas.bendzius@bernardinai.lt. Jei Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domitės – pasistengsime atsakyti!

Praeitą kartą panagrinėjome išties slėpiningą klausimą – kodėl mokiniai neatpažino Jėzaus po Jo prisikėlimo. Šįkart tema – ne ką lengvesnė, tačiau svarbi kiekvienam tikinčiajam: kas gi įvyko tarp Dievo ir šėtono tais senais senais laikais, dar prieš žmogaus sukūrimą?

 ***

Edmundas Jucaitis: „Dvasiniame pasaulyje arba danguje kažkas su kažkuo susipyko, kažkas su kažkuo kažko nepasidalino, kažkieno ambicijos paėmė viršų (turiu galvoje Dievo ir Liuciferio konfliktą), o kalčiausias lieka tai paprastas žmogus. Kad jo protėviai – dar išvis neaišku, ar tikri, ar tik simboliniai, Adomas ir Ieva, – dargi nepažindami, kas bloga, kas gera, ne taip pasirinko, ne to paklausė, ne tą „obuolį“ suvalgė.

Klausimas: ar tos dvasinio pasaulio būtybės išvis jaučia savo asmeninę atsakomybę dėl to, kas įvyko? Ar stengiasi tai kažkaip atitaisyti, ar tik baksnoja pirštu viena į kitą, kad anas kaltas? Beje, mes visiškai nežinome kitos pusės – Liuciferio argumentų (nors gal ir gerai, nes jis „melo tėvas“). Ir ar su tuo nėra susijusi Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis?

Dabar apie pasakymą, kad pasaulio pabaigoje šėtono galybė bus sutramdyta. Iš vienos pusės, tai suteikia vilties, o iš kitos – gali reikšti ir ironišką: „Laukit, laukit.“ Ir ar tai nereiškia to, kad viskas jau buvo seniausiai nuspręsta, visi scenarijai seniai surašyti (gal dar prieš pasaulio sukūrimą), kad tai viskas yra tik spektaklis, kurį mes vis dar priimame už gryną pinigą?“

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Į klausimą atsako Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras kun. Robertas Urbonavičius: „Kadais teko skaityti knygą, kuri, atrodo, vadinosi „Senovės Graikijos mitai ir legendos“. Joje buvo surinkti visi pasakojimai apie Olimpo dievus ir pusdievius bei jų santykius su mirtingaisiais. Šie pasakojimai, stebinantys savo išmone, atskleidė tiesą, kad žmonės, kalbėdami apie anapusybę, jai taiko šiapusybės kriterijus.

Žmonija visada bandė paaiškinti visa ko pradžią ir tikslą, blogio ir kančios atsiradimo priežastis – taip gimė įvairūs mitai bei pasakojimai.

Krikščionybės išskirtinumas yra tas, kad nebe žmogus stengiasi rasti atsakymą į šiuos klausimus, bet Dievas pateikia paaiškinimus. Evangelistas Jonas šitai glaustai pasako: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Jėzus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, yra vienintelis patikimas šaltinis, iš kurio galime sužinoti apie Dievą, koks Jis yra. Kristuje randami atsakymai į tuos didžiuosius klausimus, į kuriuos žmonija bandė atsakyti kurdama mitus.

Tad, ieškodami atsakymo į kokį nors klausimą, mes turime naudotis trimis raktais:

1. Ką apie tai kalba Šventasis Raštas?

2. Ką apie tai kalba Bažnyčios tėvai, didieji teologai, popiežiai?

3. Ką apie tai liudija tikinčiosios liaudies pamaldumas (sensus fidei)?

Juan de Flandes. „Kristaus gundymas“ (fragmentas), 15001504 m. Wikipedia.org nuotrauka

Tad, kalbėdami apie pirmąjį konfliktą Danguje, mes turime pripažinti, kad tai yra slėpinys, kuris mums sunkiai suvokiamas – ir tai daug nuolankiau, nei kurti įvairius žmogiškus paaiškinimus. Tačiau, turėdami minėtuosius tris raktus, vis dėlto galime kalbėti apie tai, kas yra tikra:

1. Dievas blogio nesukūrė. Jis atsirado kaip maišto prieš Dievą pasekmė;

2. Maišto priežastis buvo sukurtosios dvasinės būtybės noras vykdyti savo, o ne Kūrėjo valią (puikybės nuodėmė). Galbūt šiai būtybei nepatiko tai, kad Dievas apreiškė, jog sukurs žmogų;

3. Maištaudama ši būtybė paskui save patraukė kitas, ir taip blogis (gėrio trūkumas) prasiskverbė į kūriniją;

4. Ši būtybė, vadinama velniu, šėtonu, klasta į maištą įtraukė ir žmoniją (ką ir reiškia Adomas ir Ieva) – ši pasirinko mieliau vykdyti savo, o ne Dievo valią;

5. Puolę angelai nejaučia jokios atsakomybės ir nesigaili sukėlę maištą ir blogį. Bažnyčios Tradicija teigia, jog dvasinės būtybės dalykus pažįsta pilnai, visiškai (savybė, kurios neturime mes, žmonės). Tad jų pasirinkimas sukilti prieš Dievą yra neatšaukiamas – t. y. tos dvasinės būtybės puikiai žinojo, ką renkasi, kokios pasekmės laukia. Tačiau vis vien jos sąmoningai pasirinko maištą;

6. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8) – Kristus savo kryžiumi (tobulu paklusnumu) nugalėjo velnią ir išvadavo žmoniją iš jos vergijos;

7. Piktasis jau nugalėtas, bet jis stengiasi, kol dar tęsiasi žmonijos istorija, kuo daugiau sielų atitraukti nuo Dievo ir taip jas pražudyti;

8. Mūsų likimas nėra iš anksto nulemtas – kadangi iš Dievo esame gavę laisvos valios ir gebėjimo pasirinkti dovaną, mes galime apsispręsti, po kieno vėliava stovėsime. Kiekviename iš mūsų turės įvykti Kristaus arba nuodėmės triumfas.