Elena Paškevčiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų D korpuso COVID-19 reanimacijos poskyryje savanoriauja kelios dešimtys Vilniaus universiteto studentų. ELENA PAŠKEVIČIŪTĖ, VU Medicinos fakulteto penkto kurso studentė, apie savo savanorystę šiame korpuse kalba paprastai: „Žinojau, kad trūksta personalo, nes jame vyrauja vyresnio amžiaus žmonės, tad norėjau padėti. Turiu geras sąlygas, gyvenu atskirai nuo tėvų, galėčiau lengviau izoliuotis. O ir laiko turiu daugiau, nes veikla universitete šiuo metu nėra labai intensyvi.“ Paklausta, kokios srities gydytoja norėtų būti, Elena sako, jog turi dvi mėgstamiausias sritis: anesteziologiją-reanimatologiją ir akušeriją-ginekologiją. Vis dėlto labiau ją traukia akušerija-ginekologija. Kodėl? Gal dėl to, jog žavi mistika gydyti žmogų, kurio nematai, taip pat greitų sprendimų būtinybė. 

Elena Paškevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Elena, kada pradėjai savanoriauti Santaros klinikose? Kokia buvo pradžia?

Savanoriauti pradėjau balandžio mėnesio antroje pusėje. Medikų nuotaikos tuomet jau buvo geresnės, pradėta kalbėti apie karantino švelninimą, nes jau mažėjo pacientų, kuriems reikėjo reanimacijos pagalbos. Personalas labai jaunas, dirba rezidentai ir jauni gydytojai, atmosfera gana smagi, daugiau įtampos gal patiriame nebent bendraudami su vyresniais gydytojais. Kadangi atėjau be tokio darbo patirties, mane įdarbino slaugytojos padėjėja. Su virusu jau apsiprantama, nėra panikos, tačiau nėra ir atsipalaidavimo. Tai nauja liga, su kuria tenka kovoti, ją pažinti.

Santaros ligoninė atidarė naują reanimacijos skyrių D korpuse, kuris dėl priežasčių, susijusių su karantinu, dabar nenaudojamas. Čia atvyksta pacientai iš priėmimo, kurie neturi paneigto arba patvirtinto COVID-19 tyrimo, tačiau kuriems būtina reanimacija. Sulaukę atsakymo, mes juos siunčiame arba į reanimaciją, skirtą COVID pacientams, arba į įprastinį reanimacijos skyrių. Kitaip tariant, mes esame tokia tarpinė reanimacijos stotelė, įkurta siekiant „nesumaišyti“ pacientų ir išvengti užkrato visoje ligoninėje.

Kaip dažnai tau tenka budėti? 

Kadangi atsirado nemažai norinčiųjų eiti padėti, mes galime laisvai susidėlioti grafiką. Man tenka budėti nuo aštuonių iki šešiolikos valandų per savaitę. Studentai savanoriauja ne tik šiame skyriuje, bet taip pat ir infekcinėje ligoninėje. Mūsų reanimacijos skyriuje, toje tarpinėje stotelėje, savanoriauja apie 40 studentų iš Vilniaus universiteto. Infekcinėje ligoninėje savanoriauja dar daugiau žmonių nei pas mus. 

Ar labai sunku medikams išbūti su apsauginiais drabužiais? Kaip tu jautiesi, juos dėvėdama?

Ilgiausias budėjimas, man būnant su ta apranga, truko keturias valandas. Po dviejų valandų nugara pradeda tekėti prakaitas, nes be galo karšta, spaudžia akiniai, apsauginis skydelis spaudžia kaktą. Nėra būdų, kaip tą problemą išspręsti, kontaktas tarp odos ir plastiko erzina. Pastebėjau, kad man – gal dėl veido formos – kaukė spaudžia ir nėra lengva kvėpuoti, o ir pasitaisyti jos negali. Jei tenka budėti dvylika valandų, tačiau pacientų nėra daug arba skyriuje nėra patvirtinto atvejo, galima dažniau išeiti į vadinamąją žaliąją zoną. Raudonoje zonoje būtina dėvėti apsauginę aprangą, oranžinėje zonoje mes persirengiame. Pacientai įprastai pas mus užsilaiko apie šešias valandas – maždaug tiek laiko trunka tyrimo atsakymas, tad rotacija gana greita. Pacientų padaugėja vakarais ir naktimis, daugiau jų buvo ilgąjį savaitgalį. 

Ką galvoji apie antrąją epidemijos bangą?

Manau, kad ji įmanoma, bet buvo daug lietuvių ir Didžiosios Britanijos mokslininkų prognozių, kurių dauguma nepasitvirtino. Galėčiau teigti, jog ši liga yra labai nenuspėjama, mes nesame išsiaiškinę iki galo, kokia jos trajektorija ir kiek ji pavojinga. Manyčiau, mums iki šiol neblogai sekasi dėl to, kad lietuviai laikosi karantino, izoliacijos taisyklių, bet yra gal ir kitų veiksnių. Bet kokiu atveju antrosios bangos atvejui ruošiamės, turime daug apsaugos priemonių, kurių labai trūko pandemijos pradžioje. 

Kokios, tavo nuomone, buvo padarytos klaidos prasidėjus pandemijai?

Nebuvo užtikrinta medikų apsauga, ką pamatė visuomenė iš paviešintų Kauno klinikinės ligoninės nuotraukų. Matėme vienkartinius apsauginius drabužius, sudėtus į maišus, pasiruošus juos naudoti daug kartų. Medicininę kaukę medikams tekdavo naudoti visą dieną, trūko infekcinio skysčio ne tik medicinos personalui, bet ir visuomenei. Viruso plitimo pagreitis buvo didesnis, nes buvo vėluojama su tyrimais. Dabar rezultatai labai geri. Mano nuomone, pačioje pradžioje reikėjo tirti visus, kurie turėjo simptomų, ir iškart juos izoliuoti. 

Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikos. V. Balkūno nuotrauka

Kaip vertini mūsų sveikatos apsaugos sistemą? Kas tau labiausiai kliūva joje?

Turiu daug skaudulių, susijusių su šia tema, sunku kalbėti be emocijų. Man visuomet atrodė, kad ši sistema nepalanki medikams. Gal pandemijos metu ir buvo pasakyta jiems daug gražių žodžių, tačiau įprastu metu jų trūko. Reikėtų nustoti priešinti medikus ir visuomenę, nes tai daroma labai akivaizdžiai, iškeliant vienetinius faktus ir juos labai smarkiai skleidžiant žiniasklaidoje. Sveikatos apsaugos ministerija irgi prisideda prie tos nepalankios nuomonės apie medikus skleidimo. O norėtųsi sulaukti paramos, kad ir viešos padėkos ar visuomenės švietimo apie medikų darbą. Dar viena labai opi problema, susijusi su įstatymu dėl medikų apsaugos, nes dabar bet kuris pacientas gali paduoti mediką į teismą, dėl to licencijas praranda gydytojai, kurie to nenusipelnė. Taip pat manau, kad ligoninėms yra suteikta per didelė autonomija, todėl administracija gali veikti neatsižvelgdama į gydytojo interesus. Na ir, aišku, algos, kurių dydžiu parodomas mediko darbo įvertinimas. Tad klaidos, pervargimas ir kitos negatyvios situacijos atsiranda todėl, kad daugelis medikų jaučiasi neįvertinti. 

Ar tenka pajusti mobingo apraiškų?

Taip, visu šimtu procentų. Tačiau savanoriaujant to patirti neteko, nes kiekvienoje pamainoje susiduriame vis su kitais žmonėmis. Turiu priekaištų vyresniems gydytojams, su kuriais tenka susidurti studijų, seminarų metu. Tos mobingo apraiškos kyla būtent iš jų. Suprantu, kokią mokyklą jie perėjo, su kokiomis tradicijomis jiems teko susidurti, bet gražu matyti, kad jauni gydytojai jau pamiršta tas tradicijas, stengiasi nuo jų izoliuotis. Apie tai daug esame kalbėję su kurso draugais. Tas ilgalaikis psichologinis žeminimas buvo ilgą laiką mūsų lyg ir nepastebimas, jo negalėjome įvardinti kaip mobingo, tačiau dabar, žvelgdama retrospektyviai į penkerius studijų metus, tą tikrai matau. Ir blogiausia, kad einant laikui tokie santykiai lyg ir tampa normalūs. Tai lyg lėtinė liga... 

Studentai su prof. Diana Ramašauskaite. Elena Paškevičiūtė pirma iš dešinės. Asmeninio archyvo nuotrauka

O kas tau patinka?

Man patinka dirbti su jaunais medikais, jaunoji karta labai pažangi, įkvepianti mane svajoti apie būsimą darbą. Mūsų gydytojai jau pasiekė Vakarų šalių kolegų lygį, jie diegia naujas rekomendacijas, yra atviri naujovėms. 

Ar norėtum išvykti iš Lietuvos?

Turėjau tokių minčių, netgi mokiausi užsienio kalbos. Vieną vasarą išvykau atlikti praktiką labai pažangioje Miunsterio ligoninėje, kuri yra Vokietijoje. Praleidusi joje tris savaites pamačiau, kad, nors ten yra puikios technologijos, naujausios rekomendacijos, puiki alga, bet žmonės ten kitokie. Ir aš supratau, kad negalėčiau ten gyventi ir liksiu Lietuvoje.