Koronavirusas Graikijoje.

EPA nuotrauka

Tebūna drąsios jūsų širdys (plg. Jn 14, 1), tada neišsigąs jos neišvengiamų išbandymų, kurių ramus priėmimas ir kantrus ištvėrimas yra besąlygiškas Jėzumi pasitikėjimo įrodymas. Ne tuomet esame palaiminti, kai skylėtoje dvasinio drungnumo valtyje plaukiame pasroviui, perdėm pasikliaudami savimi, bet kai tarp Jo ir Dievo dedame lygybės ženklą ir sakome: „Viešpatie, Tu esi drąsos įsikūnijimas mano gyvenime. Beatodairiškai pasitikiu Tavimi, nes Tu savuoju prisikėlimu iš numirusių sutraiškei mirties slibino viešpatystės galvą. Ko būčiau vertas, jei silpnumo valandą į širdį įsileisčiau nors mikroskopinę abejonę dėl Tavo pasakytų žodžių, neišvengiamai bei tobulai išsipildančių: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: Einu jums vietos paruošti!? (Jn 14, 2). 

Tai – būsimoji tikrovė, realesnė už praeinančią dabartinę. Tačiau nuo dabarties įprasminimo pastangų tiesiogiai priklauso mūsų amžinoji lemtis. Nostalgiškas ilgėjimasis praeityje buvusių malonių prisiminimų arba geresnių lūkesčių puoselėjimas ateityje, kurios žemėje galime ir nebesulaukti, yra apgailėtinas nesugebėjimas čia ir dabar be jokios išimties visus dalykus vertinti Kristaus perkeičiančioje tikėjimo šviesoje. Bet koks mėginimas negrįžtamai praėjusiai dienai ar neapibrėžtai ateinančiai rytdienai teikti pirmumo statusą – ignoruoti dabartį, kurioje yra Dievas, besirūpinantis mūsų rytojumi (plg. Mt 6, 34). Nors Esantysis yra amžinoji dabartis, bet, kadangi esame ribotos būtybės, Jis su mumis ir mumyse esti tik nepakartojamoje gyvenamojo laiko valandėlėje. Pasak vieno teologo, „netekdami dabarties, netenkame Dievo, nebesame ten, kur tikrai verda mūsų gyvenimas“. 

Jėzus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Čia svarbiausias žodis „kelias“, kuris reiškia ir mūsų gyvenimo kelionę, kai prie mūsų kaip kadaise prie Emauso mokinių ateina Kristus, kuris dieviškos tiesos žodžiais beldžiasi į širdis, kviesdamas apmąstyti tai, ką iš Jo išgirdome, ir keisti savo gyvenimą. Taigi ištikimybe grindžiamas sekimas Kristumi – naujais kūriniais Jame tapimas (žr. 2 Kor 5, 17), neįsivaizduojamas be nuolatinio atsinaujinimo „savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 23). Ar įmanoma Kristuje augti, kasdien neapmąstant Jo žodžių? Ar gali žmogus visiškai sutarti su savimi ir atmesti pagundas, kaip savo ištikimybės Jam liudijimą, jei jo protas džius dėl gyvojo vandens stygiaus, o širdį bus užvaldęs ne Dievas, o apgaulingo pasaulio dvasia? Ar jau esame pasirengę su Jėzumi būti ten (Jn 14, 3), iš kur Jis atėjo pas mus, jei Šventojo Rašto tiesomis tarsi iš tolo gėrimės, bet jos dar nėra įleidusios šaknų į mūsų sąmonę ir dėl to kasdienybėje kartais darome nepateisinamus kompromisus su savo sąžine? 

Dievo žodis mus įspėja apie pavojų savo darbus bei užsiėmimus, kurių rezultatus dažnai iš karto matome, imti labiau vertinti nei patį Neregimąjį. Kai Patmos saloje apaštalas Jonas patyrė regėjimą, girdėjo Viešpaties žodžius, raginančius Efezo bendriją grįžti prie tikėjimo ištakų. „Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. (...) Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų...“ (Apr 2, 2–5). Dievas yra šventai pavydus (žr. Iš 20, 5), nes kai pastebi, jog Jo garbintojai pernelyg susižavi savo triūso vaisiais, žino, kad tada jie kūrinius ir save labiau myli nei Aukščiausiąjį. Čia atsivertimo esmė – suvokimas, kad visu savo gyvenimu ir darbais esame pašaukti garbinti Dievą, kaskart maldingo bendravimo būdu artėjant prie Jo. O bet koks netvarkingas prieraišumas prie darbo ir kitų dalykų, kurie užima Dievo vietą ir vagia laiką, skirtą Jam, yra kelias į beprasmybę...  

Dominikonas Žanas Mari Giojetas (Jean Marie Gueullette) rašė: „Kiek žmonių yra prisirišę prie savo katinų, namų ir vienokių ar kitokių religinės praktikos formų. Katinas, namas ar maldingumas nėra blogi dalykai, (...) tačiau jeigu jie užima pirmąją vietą, kuri turėtų priklausyti Dievui, jie gali mums kliudyti.“ Stebėkime save, kaip elgėmės per karantiną, kuris ypač tuos, kurie neteko darbo – pragyvenimo šaltinio – ėmė savaip varginti... Kai būname namuose vieni, atsiverskime Bibliją ir sakykime mus matančiam bei viską apie mus žinančiam Dievui: „Viešpatie, savyje jaučiu tam tikrą nerimą dėl šeimos bei ateities. Netrukus skaitysiu Tavo žodį, skirtą man. Kai apmąstysiu tai, ką skaičiau, sugrąžink man vidinę ramybę ir atnaujink pasitikėjimą Tavimi...“ Paskui nurimę įsiklausykime, žinodami, kad labiausiai Jis esti ir veikia maldingos tylos atkarpėlėse. 

Tegul karantinas tampa nauja augančios artumos su Viešpačiu galimybe.