Leon Logothetis „Gerumo dienoraštis“. Vilnius: VAGA, 2015 m. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė.

Romane pasakojama vieno žmogaus kelionė aplink Žemės rutulį, ieškant geranoriškumo. Kiekvienas kūrinio skyrius papasakoja skaitytojui nepaprastą istoriją, individo istoriją, atskleisdamas visas gyvenimo detales, atvirai, nuoširdžiai, be tarpininkų, siekiama skaitančiajam parodyti tai, ką regėjo pats knygos autorius. Ir tai jam puikiai pavyksta. Kūrinyje akivaizdi kelionės tema, kitų ir savo gerumo paieškos, tikėjimo žmonėmis motyvas, nenusileidžiantis stereotipams, išankstinėms aplinkinių nuostatoms.

Romano autorius pasakoja pirmu asmeniu, kiekvienas skyrius pradedamas įžymaus asmens citata, kuri apipavidalina skyriaus pagrindinę mintį. Įžangoje ir epiloge kartais apčiuopiamas autoriaus monologas, taip pat ir dėstymo dalyje, tačiau nesuteikia pačiam kūriniui didelės reikšmės, vien tik pridedamos dalies, kadangi dažnai yra pasikartojančios frazės, pridedančios netikro blizgesio prie visos istorijos. Iki kaulų smegenų smingančios banalios klišės iš pradžių neteikia galimybės atkreipti dėmesio į jas, vėliau pradeda badyti akis, erzina iki pat kūrinio pabaigos. Tačiau bendras kūrinio paveikslas ryškėja pamažu, lyg dėliotum dėlionės detales. Skirtingų šalių gamtos apipavidalinimas iki smulkmenų, istorijos prieskoniai, žmonių asmeninės istorijos, kartais gniaužiančios širdį, kartais pripildančios sielą šiluma, jaukumu, geranoriškumu iki gelmių, verčia pasiimti šį kūrinį į rankas ir patogiai įsitaisyti fotelyje, prie židinio.

Leonas Logothetis – pašėlęs nuotykių ieškotojas, keliautojas, knygos „Gerumo dienoraštis“ autorius, daug metų dirbęs biržos makleriu Londone, jautėsi tarsi ne savo kailyje, todėl persikėlė gyventi į Los Andželą, kur susikūrė naują gyvenimą. Įsidarbino televizijoje, įsikurdino kartu su mylima mergina, įsigijo šunį, tačiau jam vis dar kažko trūko iki pilnos laimės. Leonas, vaikščiodamas po Holivudo bulvarą ir pamatęs benamį su plakatu: „Geriausias vaistas yra gerumas“, nusprendžia su 1978 metų gamybos geltonuoju motociklu apkeliauti pasaulį, neturėdamas nei pinigų, nei degalų, nei maisto, tačiau bandydamas išgyventi iš žmonių geranoriškumo – žmonėms, kurie suteikdavo pastogę, maisto ir pilną baką degalų, atsilygindavo geru darbu, dovanodamas dovanas, kurios išpildydavo žmonių svajones. Kartu su „nematoma“ filmavimo komanda Leonas pradeda savo kelionę Los Andžele, palikdamas merginą, karjerą, draugus, artimus žmones, vien tam, kad įsitikintų, kad geriausia valiuta yra gerumas. Ar jis bėga nuo kažko? Galbūt. Galbūt nuo ilgalaikių įsipareigojimų savo gyvenimo meilei Linai, nuo monotoniško gyvenimo būdo, o galbūt bėga pats nuo savęs, Leonas ir sau užduoda tokius klausimus. Leonas su komanda keliauja per JAV, Europą, Indiją, Kambodžą, Vietnamą, kol galiausiai grįžta namo.

„Gerumo dienoraštis“ panašus į Eglės Gerulaitytės „Bastūnės liudijimus“. Abu kūrinius sieja ta pati tematika – kelionė, ieškant savęs. Eglė motociklu naršo Pietų Ameriką, o Leon – Šiaurės Ameriką. Skiriasi autorių rašymo stilius: „Gerumo dienoraštyje“ galima pastebėti ryškų subjektyvumą, autorius atsiskleidžia, nevengdamas pasakoti asmeninius išgyvenimus, tapti labiau atviras skaitytojui, neatsiskiriantis sienomis, o „Bastūnės liudijimuose“ apstu tam tikrų momentų, kurių metu ji galėjo atsiskleisti kaip asmenybė, tačiau didžiąją dalį romano dėmesys skiriamas aplinkai, o ne savęs analizavimui, jausmų parodymui, išgyvenimų gvildenimui. Pastarajame kūrinyje autorė pasitelkė metaforų, meninių palyginimų galią ir sugebėjo įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį, priversdama versti puslapį po puslapio, net menkiausią sakinį paversdama tikru meno kūriniu. „Gerumo dienoraštis“ yra subjektyvesnis kūrinys, nuoširdžiai pasakojantis žmonių istorijas, kurios yra tarsi akimirkos, surištos į vieną burbulą, parodantį, kad ir kuriame žemės lopinėlyje bebūtume, visi esame ir vienodi, ir tuo pačiu metu skirtingi, tačiau lygūs.

Kastija („Kastija. Apie knygas“ tinklaraštininkė) recenzijoje apie kūrinį prasitaria, kad „pasakojimas paviršutiniškas, nebūdinga nei savirefleksijos, skvarbesnis požiūris į aplinką, pritrūksta psichologinių įžvalgų ir egzistencinės gelmės“. Visiems gerai žinomos ir iki kaulų smegenų pažįstamos monotoniškos tiesos, klišės, frazės atgula ant puslapių, tarsi puikuodamosi savo didybe lyg nuostabiu apdaru, po kuriuo slypi tuštuma. Iš pirmo žvilgsnio apdaras apžavi, bet kai pamatai, kas iš tikrųjų slypi po juo, sukelia susierzinimą ir nepasitenkinimą tuščiažodžiavimu. Autorius nesistengia taikyti skvarbesnio požiūrio nei į save, nei į aplinkinį pasaulį, tačiau tenkinasi tuo, ką mato plika akimi, ir ką geba išnarplioti, kad būtų pastebėtas nors kiek ryškesnis dvasinis rašytojo pasaulis, pamargintas bendromis tiesoms.

Knygos autorius nemato širdimi svarbiausių dalykų, nesigilina į savo emocinius ar psichologinius išgyvenimus, kurie būtų suteikę kūriniui įvairiapusiškumo, didesnės vertės ir gilesnio požiūrio. Kaip ir pastebima recenzijos autorės, kad rašytojui trūksta asmeniškumo: „Gerumo dienoraštyje“ pritrūksta individualumo: skaitai, atrodo, turėtų būti įdomu, bet, deja, girdėta, bendros tiesos ir kalbos klišės, autorius apšoka tikruosius išgyvenimus ir patirtis pasitenkindamas reklaminėmis ištarmėmis, kita vertus, jo ir tikslas – kelionės momentus įamžinti, skleisti, rodyti – ar galimas tokiu atveju nuoširdumas, ta prasme, savitumas, jei įsivaizduoji, kad tavo žodžius ir veiksmus sveria, vertina ir kritikuoja.“

Knygos autorius siekia įamžinti ir rodyti kelionės akimirkas, taigi negalima jo teisti už tai, kad kūrinyje trūksta individualumo, kuris taip pat būtų kritikuojamas, jo pagrindinis siekis yra pažvelgti į visą kelionę lyg į nuotykį, kuris sukurs nuoširdų ryšį – tarp jo ir kitų žmonių, užmezgusių nuoširdžią draugystę, nesvarbu, kiek kilometrų ar žemynų juos skirtų. Autorius stengiasi nepabaigti šios „misijos“, ieškant gerumo visame pasaulyje, todėl savo deglą perduoda vienam iš knygoje paminėtų asmenų, dovanodamas jam kelionę tuo pačiu maršrutu, kad būtų tęsiamos paieškos. Šis gerumo projektas tarytum tampa televizijos projektu, sklindanti žinia visame pasaulyje, kadangi vienas žmogus, patyręs „sėkmę avansu“, gali perduoti ją kitiems, vyksta grandininė reakcija: „Vieni vaizdai keičia kitus, sutinka daugybę skirtingų žmonių, bet po didesnių ar mažesnių pastangų vis dėlto pavyksta – gerumas nemiręs, brolystė egzistuoja. Ji sukelia ypatingus jausmus ir stiprina kelionėje, verčia tikėti savo jėgomis, užsibrėžtu tikslu ir pamažu įtvirtinti kitokią – ne materialiąją, turėjimo – filosofiją.“

Autorius tiki, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kad ir koks jis sudėtingas, vis dar yra liepsnojantis geranoriškumas žmonių širdyse, priverčiantis pažvelgti į aplinką kitokiu žvilgsniu, kupinu džiaugsmo, palaimos, nuoširdumo, palaikant taikų ryšį tiek su aplinkiniais, tiek su gamta.

Šiandieniniame pasaulyje, modernėjančiame kiekvieną dieną, žmonija yra priverčiama prisitaikyti prie vis atsirandančių naujų technologijų, kurios turėtų palengvinti visų Žemės gyventojų gyvenimą, tačiau iš tikrųjų tik sukelia daugiau problemų. Dauguma naujųjų technologijų išradėjų teigia, kad jos sutaupo žmonijos laiką, tačiau kur tas laikas dingsta? Technologijos tobulina žmonių gyvenimą, padaro jį patogesnį, kuo toliau, tuo daugiau dalykų galima padaryti neišeinant iš namų. Yra daugybė mokslininkų straipsnių, kurie įrodo technologijų psichologinę, socialinę žalą, taip pat žalą, daromą sveikatai. Asmenys pripranta prie tokio gyvenimo būdo, tai tampa įpročiu, jiems atrodo, kad tai yra tikra, tačiau tai netiesa. Žmonės nebesugeba džiaugtis tikrais dalykais, technologijos yra tapę jų gyvenimo dalimi. Individai, pripratę prie informacinių technologijų įrenginių, naudodamiesi jais nuolatos, nebesuvokia, kad yra daug vertingesnių ir tikresnių dalykų gyvenime, nei besaikis laiko leidimas prie telefonų ar kompiuterių ekranų. Gerumas, žmogiškumas, nuoširdumas, draugiškumas, šiltų santykių palaikymas su aplinkiniais ir kitos tikrosios vertybės yra vertos puoselėjimo, branginimo, vertinimo, kadangi suteikia žmonėms galimybę tapti geresnėmis asmenybėmis. Žmonės, taip pat jaunesni asmenys, gali suvokti šių vertybių svarbą dabartiniame pasaulyje, vos tik perskaitys „Gerumo dienoraštį“.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios Leonas leidosi į kelionę, yra vidinė tuštuma, jaučiant, kad kažko trūksta: „Dalykas tas, kad tuo metu išgyvenau egzistencinę krizę. Ir ji buvo ne pirmoji ir net ne antroji mano gyvenime. Rodos, aš jas patiriu tokiu dažnumu, kaip kiti žmonės moka mokesčius. Maždaug kartą per metus mane nutvilko jausmas, kad nors išoriškai gyvenimas atrodo tiesiog rožinis – esu sveikas, pasiturintis, turiu draugų – viduje vis tiek niūru ir tamsu.“ Tikriausiai tokį patį jausmą patiria milijonai gyventojų visame pasaulyje, ypač jauni individai, kurie stengiasi suprasti, rasti gyvenimo prasmę ieškant savęs, suvokdami, kas jie yra, elgdamiesi pagal savo įsitikinimus įvairiose gyvenimiškose situacijose, išeinant iš komforto zonos.

Ši knyga yra skirta tiems, kurie vis dar ieško savęs, kurie nori išsiaiškinti, kas jie yra ir kas nėra, kurie trokšta keistis, tobulėti, gyventi, pažinti save ir kitus iš naujo, taip pat tiems, kurie nori pakeliauti neiškėlę kojos iš namų, jiems tereikia atsiversti knygą ir pasitelkti vaizduotę, kuri gali nunešti į bet kurią pasaulio vietą.