Kaunas ir jo apylinkės. Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų nuotrauka

Dėl kilusios koronaviruso pandemijos jau įvykusių ir dar kilsiančių permainų kauniečiams kilo noras apibendrinti šiandien turimas žinias apie epidemijas senajame Kaune. Kadangi neturiu medicininio išsilavinimo, galiu apie tai rašyti tik pabrėždamas savo specifinį žiūros aspektą: man rūpi, ką apie tai byloja istoriniai šaltiniai ir istorikų darbai. Pats niekada nekėliau šio klausimo, bet kadangi šiandien (po paskutinės redakcijos) jau antras mėnuo, neteko matyti nė vieno teksto, apibendrinančio istorines žinias, imuosi iniciatyvos. Būtina pabrėžti, kad tyrimų apie epidemijas stinga (ypač daug XIX a. istorinių šaltinių saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, Kauno regioniniame valstybės archyve), todėl tenka remtis tuo, kas žinoma šiandien (t. y. pasiekiama, patikima ir pagrįsta).

Labai  norint, su epidemijų istorija galima susieti jau pirmąjį Kauno paminėjimą (1361), nes kovos dėl Kauno pilies dalyviai buvo bent jau girdėję apie „Juodąją mirtį“, praūžusią per visą Europą (1349–1351). Patikslinsiu, kad pirmąjį miesto paminėjimą nuo globalios pandemijos teskyrė dešimtmetis. Nei apie šios „Juodosios mirties“ padarinius, nei apie vėlesnius susirgimus mieste nieko nežinoma. Informacijos apie ankstyvąją Kauno istoriją teikiančių šaltinių šias dienas pasiekė nedaug, bet XVI a. pradžioje rašytinių šaltinių pagausėja, jie tampa informatyvesni. Nepaisant to, iki pat XIX a. vidurio istorikams tenka vadovautis užuominomis, atkurti įvykius remiantis logika ir platesniais istorinės raidos kontekstais.

Nuo maro iki raupų

Instrukcija kaip elgtis maro metu, Krokuva, 1613. Wikipedia.org nuotrauka

Istorikų apskaičiavimais, XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kilo apie 15 didesnių maro epidemijų. Maras nebuvo viena ir ta pati liga. Maru buvo vadinamos užkrečiamųjų ligų epidemijos, amžininkų suvokimu plintančios oru arba išnešiojamos graužikų (todėl šaltiniuose vadinamos lenk. „powietrze“, lot. „pestis“). Informacijos apie epidemijų simptomus istoriniuose šaltiniuose randama tik išimtiniais atvejais. Manoma, kad, be įvairių maro epidemijų, taip pat nežinomų ligų, maru galėjo būti vadinami epideminiai susirgimai, kurie šiandien turi kitus pavadinimus (pvz., šiltinė, tymai, raupai ir kt.). Istorikų manymu, Kaune maru vadintos epidemijos XVI–XVIII a. kilo 13 kartų: 1531, 1539, 1549, 1552–1553, 1566–1568, 1571, 1588–1590, 1602–1603, 1606, 1625–1626, 1628–1630, 1655–1656, 1710–1711 m. Epidemijos trukdavo nuo poros mėnesių iki dvejų metų. Dažniausiai jos plisdavo iš vieno miesto į kitą, tik išimtiniais atvejais nuo jų pavykdavo apsisaugoti. Pavyzdžiui, 1571 m. Vilniaus jėzuitai aiškino, kad maras pasiekė Lietuvos sostinę iš Kauno. Tuo tarpu 1580 m., vykdamas į Vilnių, karalius Steponas Batoras su visu dvaru nusprendė padaryti lanką, neplanuotai užsukdamas į Kauną, taip turbūt norėdamas pralaukti, kol maras aprims Vilniuje. Tąkart Kaunui veikiausiai pavykę epidemijos išvengti (nes apie ją nėra duomenų).

Iš negausių užuominų apie epidemijas Kaune atsiskleidžia tam tikri suirutės vaizdai. Saugodamiesi kilusios epidemijos, miestiečiai bėgdavo iš tankiau apgyvendintos miesto teritorijos į priemiesčius ir kaimus, laikėsi saugaus atstumo, rūpinosi neužkrėstu geriamuoju vandeniu. Mirtis neaplenkdavo nei turtingųjų, nei vargšų. Turtingieji siekdami pomirtiniame gyvenime užsitikrinti privilegijuotą padėtį ir toliau negailėdavo išlaidų, susijusių su religinėmis apeigomis. Dvasininkai, rūpindamiesi miestiečių sielomis ir gyvybėmis, užėmė priešakines pozicijas kovoje su epidemijomis. Pavyzdžiui, 1710–1711 m. nuo maro išmirė visi Kauno jėzuitai. Per epidemijas apmirdavo arba visai sustodavo prekyba ir gamyba, darbus nutraukdavo valstybės administracijos ir miesto savivaldos institucijos. Suvokdami skaudžius maro ekonominius padarinius ir tikėdamiesi prikelti miestus iš nuopuolio, Lietuvos valdovai ir Seimas neretai kuriam laikui atleisdavo miestiečius nuo mokesčių valstybei (kadangi siekė atstatyti demografinius ir ekonominius nuostolius bei užsitikrinti prieš marą surenkamų mokesčių dydį). Neretai būtent šie pasikartojantys kauniečių prašymai atleisti nuo mokesčių bei prievolių šiandien yra pagrindiniai liudijimai istorikams apie praeityje kilusią epidemiją.

Kokio dydžio buvę Kauno demografiniai nuostoliai nuo maro, nustatyti neįmanoma. Faktiškai nėra jokių statistinių duomenų. Dažniausiai vėlesnėse teisminėse bylose aptinkama atsitiktinė informacija apie maro išretintas šeimas, specialius duobkasius mirtinai pavojingiems darbams vykdyti ir kt. Šie faktai tegali iliustruoti katastrofos mastą. Skaudžiausi miestui buvo 1655–1656 m. ir ypač 1710–1711 m. marų praradimai, nes, smukus Kauno miesto reikšmei prekyboje (dėl išaugusios tarpkontinentinės prekybos svarbos), demografiniai praradimai daugiau nei šimtmetį taip ir nebuvo atstatyti. Kauno gyventojų smarkiai sumažėjo, ir tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje jų skaičius prilygo XVII a. vidurio padėčiai. Nepaisant to, negalima pamiršti, kad minėtos didžiosios 1655–1656 ir 1710–1711 m. epidemijos taip pat buvo susijusios su kitomis negandomis: okupacija, badu ir masine migracija. Kiti veiksniai buvo ne mažiau svarbūs miesto nuosmukiui bei turėjo įtakos epidemijoms išplisti. 1655–1661 m. Kaunas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės, o Šiaurės karo metais (1701–1721) jame pakaitomis šeimininkavo Rusijos ir Švedijos daliniai. Faktiškai karai šias ligas importavo į Lietuvos teritoriją.

Istorikai neretai prisimena maldą: „Apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, bado ir maro“, skambėjusią ne tik Kaune, bet ir kituose krikščionių gyvenamuose miestuose. Maldoje šios trys negandos ne šiaip sau susietos, nes karas dažniausiai sukeldavo ir badą, ir epidemijas. Net ir taikos metu Kauno tiesiogiai nepalietę kariniai veiksmai galėjo sukelti ligų proveržį dėl nesilaikančios tvarkos pražygiuojančios sąjungininkų kariuomenės ar grėsmę keliančių nepasotinamų samdinių būrių. Todėl Kauną sukrėtusioms epidemijoms įtakos neabejotinai turėjo Livonijos karas (1558–1583) ir Livonijoje užsitęsę karai su Švedija (1600–1611, 1617–1622, 1625–1629). Livonijos karo metais šalia Kauno stovyklavo sąjungininkų kariuomenė, o per karus su Švedija kauniečiai kentėjo nuo samdinių, mėginusių savarankiškai susirinkti jiems neišmokėtą algą iš valdovo valdų. Tam tikra prasme valdovo nuosavybe buvo laikomas ir Kauno miestas. Karti patirtis iš nuolatinio pavojaus būti apiplėštiems negausių samdinių būrių skatino kauniečius organizuotis ir apsitverti miesto teritoriją siena, kuri padidino jų šansus kovoje su atvirame mūšyje nenugalimais profesionaliais kariais. Ypatingą pavojų miestui keldavo badmečiai ir karai, kuomet į miestus suplūsdavo pragyvenimo šaltinį praradę išalkę valstiečiai, kitų miestų gyventojai, nuolat migruojantys valkatos ir elgetos.

Gydytojas Jeanas Emanuelis Gilibert‘as (1741-1814). Wikipedia.org nuotrauka

Po 1710–1711 m. didžiojo maro didesnių epidemijų nei Kaune, nei Lietuvoje ilgesnį laiką nebuvo fiksuota. Amžiaus viduryje Kauno bajorai susirinkę seimelyje liudijo, kad jau seniai šiame regione nebuvo maro. Po trijų dešimtmečių gydytojas Jeanas Emanuelis Gilibert‘as (Žanas Emanuelis Žiliberas), stebėjęs ir aprašęs susirgimus Gardino apylinkėse (1775–1782), turėjo raupais sergančių pacientų, tačiau apie marą jam pavyko sužinoti tik iš seniai praeityje su šia epidemija susidūrusių žmonių. Dauguma jų tvirtino maru persirgę nesunkiai. Užkrečiamųjų susirgimų Kaune tikrai būta, tačiau šaltiniuose jie liko nepastebėti, nes epidemijos nebuvo tokios grėsmingos ir taip sėjančios mirtį, kaip praeityje ar tuo pačiu metu kaimyninėse šalyse siaučiantis maras. Maru amžininkų vadinamos epidemijos nuvilnijo Lenkijos Karalystės teritorijoje, o ypač didelis protrūkis 1770–1772 m. Maskvoje pareikalavo dešimčių tūkstančių gyvybių. Bene baisiausia XVIII a. buvo raupų epidemija, kuri taip kaip ir maras nesirinko nei turtingųjų, nei vargšų. Nuo jos mirė ir Prancūzijos karalius Liudvikas XV, ir mažametis Rusijos caras Petras II. Raupų epidemijos padariniai Europoje buvo baisesni nei maro. Tik amžiaus pabaigoje Anglijoje buvo sukurta veiksminga ir neturinti šalutinio poveikio vakcina nuo šios ligos (1796). Vargu ar pavyko kauniečiams raupų išvengti.

Nepastebėtos epidemijos

Taip pat kaip apie raupus istoriniuose šaltiniuose nėra nė užuominų ir apie kitas ypač tikėtinas epidemijas Kaune. Pavyzdžiui, 1757 m. gegužės ir birželio mėnesiais čia pat, už Kauno miesto sienų, telkėsi feldmaršalo Stepano Apraksino vadovaujama Rusijos kariuomenė su 50 tūkst. karių, o tai 10 kartų viršijo miesto gyventojų skaičių. Kartu su kariais miesto apylinkėse pasėlius ir žolę ėdė bei trypė 10 tūkst. arklių. Tokio dydžio kariuomenės Kauno apylinkėse lig šiol dar nebuvo. Kaunas virto svetimos kariuomenės baze su maisto atsargų sandėliais ir Nemuno pakrantėje paskubomis pastatytomis krosnimis duonai kepti. Visa feldmaršalo S. Apraksino vadovaujama kariuomenė Kaune neplanuotai užsibuvo daugiau nei dvi savaites, nes laukė, kol penkis kartus mažesni Rusijos generolo V. Fermoro vadovaujami Rusijos kariuomenės daliniai užims Mėmelį (dab. Klaipėda). Tai turėjo tapti ženklu feldmaršalui S. Apraksinui su pagrindinėmis pajėgomis iš Kauno įsiveržti į Prūsiją. Generolas V. Fermoras susirgo, todėl išsiruošė į žygį vėliau. Mėmeliui pagaliau kritus, S. Apraksino vadovaujama Rusijos kariuomenė neryžtingai įžygiavo į Prūsiją, tačiau baiminantis bado dėl išsekusių maisto atsargų sutrikus tiekimui (kaitrią vasarą išseko upės ir sustojo maisto atsargų transportavimas Lietuvoje į Prūsijos pasienį) ir išaugus feldmaršalo dvejonėms, jau po pirmos išvargtos pergalės ji chaotiškai atsitraukė atgal į Lietuvą.

Alkani ir pikti dėl karinės nesėkmės Prūsijoje Rusijos kariai, traukdamiesi atgal per Kauno apylinkes, pradėjo savivaliauti ir sukėlė chaosą. Ruošdamiesi naujam puolimui, Rusijos kariuomenės daliniai išsiskirstė ir įsikūrė žiemoti Žemaitijoje. Ši istorija įdomi tuo, jog generolo V. Fermoro vadovaujamos karinės kampanijos Mėmelio apskrityje metu pasklido paslaptinga liga, po poros metų gydytojo pavadinta „dėmėtąja šiltine“. Liga pareikalavo daug vietinių gyventojų gyvybių. Kadangi tiek generolo V. Fermoro, tiek feldmaršalo S. Apraksino daliniai stovyklavo gretimai (atžygiavo iš Kuršo), tikėti, kad ligos su pagrindiniais daliniais aplenkė Kauną, būtų perdėm optimistiška. Kita vertus, epidemijos nebūtinai būdavo importuojamos iš pirminės dislokacijos stovyklos, bet kildavo dėl milžiniškos kariuomenės nepriteklių ir nuovargio žygio metu: elementarios higienos normų nesilaikymo, pakrikusios disciplinos, didelės žmonių ir gyvulių koncentracijos, geriamojo vandens ir maisto produktų stygiaus, masiškai atliekamų gamtinių reikalų kur papuola (ir žmonių, ir gyvulių).

Natūralu, kad epidemijas dėl panašių priežasčių Kaune sukėlė ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujama Didžioji armija (1812). Skubėdami užklupti mūšiui nepasirengusią Rusijos kariuomenę, Didžiosios armijos daliniai atitrūko nuo maisto bei pašaro tiekimo gurguolių, o išalkę ėmė plėšti Lietuvos gyventojus, iš upių ir balų gerti nevirintą vandenį, šerti gyvulius netinkamu pašaru. Kariuomenės koncentracija Pakaunėje keletą kartų viršijo prieš penkiasdešimt metų viešėjusią feldmaršalo Apraksino vadovaujamą Rusijos kariuomenę, nors tik nežymioji Didžiosios armijos dalis pražygiavo pro patį miestą. Discipliną kariuomenėje pakirto prieštaringi vadovybės įsakymai, nes kariams pasidarė neaišku, kur jie yra: sąjungininkų ar priešų teritorijoje. Po ypač kaitraus birželio pirmosios puolimo dienos ryto (+35 C) oras staiga atvėso iki keleto laipsnių šilumos, pasipylė kruša, visą savaitę be perstojo pliaupė šaltas lietus, dėl nešvaros susidarė palankios sąlygos epidemijoms, masiškai krito žirgai (kelyje Kaunas–Vilnius priskaičiuojama iki 10 tūkst.), nuo nugaišusių gyvulių ir kareivių išmatų sklido dvokas, smėlėti keliai virto nepravažiuojama pliurze, o tai vertė karius grūstis siauruose keliuose...

Po katastrofiškai pralaimėtos kampanijos Rusijoje žiemą grįžtančios Didžiosios armijos likučių pakrikusiose gretose dėl siaučiančio bado bei nežmoniško šalčio siautėjo dizenterijos ir vidurių šiltinės epidemijos. Kariai masiškai mirdavo ne tik nuo bado ir šalčio, bet ir ligų, kurias dar kartą paskleidė tarp antrą kartą apiplėštų kauniečių. 1813 m. atitirpus Nemunui, pakrantėse buvo surenkami suirę karių lavonai, laidojami masinėse kapavietėse. Nusiaubto ir sudeginto miesto antisanitarinės sąlygos buvo puiki dirva naujoms ligoms.

Nuostolių nuo epidemijų Kaune nefiksavo nei 1757, nei 1812 m. miesto šaltiniai, nes mirtingumas nepasiekė tokio piko kaip 1655–1656 ir 1710–1711 m., o amžininkai pasakojimuose susikoncentravo į patirtą svetimų karių savivalę, materialinius nuostolius, stichines nelaimes (sausrą, liūtis, nežmonišką šaltį, gaisrą). Be to, chaoso akivaizdoje amžininkai galėjo nesuprasti žmonių susirgimų ir mirčių priežasties. Svetimų kariuomenių vadovybė Kaune kūrė savo bazes, todėl buvo suinteresuota užtikrinti tvarką ir ramybę mieste, siekdama užkirsti kelią vaidams ir plisti ligoms, ribojo karių kontaktus su miestiečiais. Tačiau ne visuomet karinei vadovybei pavykdavo sumanymus įgyvendinti ir sudrausminti savo karius. Vėliau Rusijos didelės kariuomenės Kaune sukėlė naujas epidemijas. 1831 m. į Lietuvą atsiųsti daliniai malšinti sukilimo iš Azijos perkėlė dar nežinotą choleros epidemiją, kuri kėlė grėsmę visai Europai. Manoma, kad dėl carinės kariuomenės žygių per Lietuvos teritoriją choleros epidemija sugrįžo į Lietuvą XIX a. 5 dešimtmetyje. Tarp 1863 m. sukilimą Lietuvoje malšinančių Rusijos karių pasklido venerinių ligų epidemija. Ilgalaikė karių koncentracija mieste visuomet keldavo šios epidemijos pavojų. Kaunui tapus miestu-tvirtove jau buvo tam tikra kvalifikuotos medicinos apsaugos organizacija, todėl išaugo dėmesys kareivių sveikatai, o siekiant užkirsti kelią naujoms venerinių ligų epidemijoms, policijos imtos griežčiau prižiūrėti ir prostitutės (dar 1859 m. Kaune jų buvo 172). Reguliarus medicininis patikrinimas joms tapo privalomas.

Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) paskatino svetimų kariuomenių judėjimą per Lietuvos teritoriją, dėl to Kauną pasiekė didžiausia pasaulinė pandemija – vadinama ispaniškuoju gripu (1917–1920). Šiandien nėra statistikos, galinčios atskleisti šios pandemijos padarinius Lietuvoje. Aukų skaičiaus Kaune neįmanoma nustatyti, nes karo metais dėl migracijos keitėsi gyventojai, be to, per 20 metų tarpą tebuvo atlikti du miesto gyventojų surašymai (1903 ir 1923 m.). Visai tikėtina, kad, kaip ir anksčiau, ne visi amžininkai suprato pandemijos grėsmes, kaip ir išaugusių mirčių priežastis.

Kauno pilis XIX a Napoleono Ordos piešinyje. Wikipedia.org nuotrauka

Epidemijų židiniai ir jų šalinimas

Tačiau epidemijas platino ne tik svetimos milžiniškos kariuomenės, žygiuojančios per miestą ir jo apylinkes. Jų židiniai dėl nešvaros tykojo gyventojų pačiame mieste. Į higienos nesilaikymo bėdas dėmesys buvo atkreiptas jau XVIII amžiuje, nes Apšvietos epochoje valstybiniu mastu susirūpinta miesto valdymo organizacijos efektyvumu, urbanistiniu planavimu, priešgaisrine tvarka, gatvių grindiniu, geriamojo vandens kokybe, miesto erdvės švara ir grynu oru. Su šiomis bėdomis susidūrė sparčiai augantys miestai, kuriems nebeužteko tradicinių priemonių užtikrinti tvarkai ir sveikatai. Nepaisant to, realios permainos Kaune (tik su menkomis išimtimis) buvo pradėtos įgyvendinti jau XIX amžiuje. Pirmiausia 1791 m. buvo organizuotas šiukšlių, purvo ir fekalijų išvežimas iš Kauno centro (visoje Lietuvoje), o 1795 m. iš centro už miesto sienos perkeltos kapinės (dab. Muzikinio teatro parkas). Vykdomosios valdžios nurodymas Kauno miesto valdžiai (magistratui) susitarti su dvasininkais dėl kapinių perkėlimo buvo adresuotas dar prieš trejus metus. Tuo tarpu 4–5 kartus didesniame Vilniuje imtasi priemonių beveik tuoj pat nuo nurodymo (dar 1792 m. gegužę). Milžiniškame pusės milijono gyventojų Paryžiuje dėl epidemijų grėsmės užkardymo kapinės iš miesto centro buvo pradėtos iškeldinti 1784 m. (tai yra tik prieš 11 metų lyginant su Kaunu!). Kaunas tuo metu buvo mažas miestas (siekiantis apie 5 tūkst. gyventojų), todėl antisanitarinės bėdos buvo mažiau krintančios į akis nei didžiuosiuose miestuose. Keliaujantys svetimšaliai į netvarką ir apsileidimą labiau atkreipdavo dėmesį „barokiniame“ Vilniuje, nei su 1737 m. gaisro padariniais kovojančiame „mediniame“ Kaune.

Apšvietos idėjų įgyvendinimas Lietuvos miestuose smarkiai atsiliko nuo Vakarų Europos, kur sveikatos ir higienos priežiūra buvo sugriežtinta ir atiduota policijos žinion. Tik 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos valstybiniame įstatyme skelbiama, kad kiekviename mieste turi reziduoti profesionalūs gydytojai. Vis dėlto dar tuomet šį nutarimą įgyvendinti buvo sunkiai įmanoma, kadangi tik 1780 m. išsivadavusiame iš Jėzuitų kraštutinių religinių nuostatų Vilniaus universitete pagaliau buvo atidarytas pasaulietinis Medicinos mokslų fakultetas, pradėjęs rengti profesionalius gydytojus. Tik prieš kelerius metus Gardine veiklą pradėjo Karališkoji medicinos akademija, kurios organizatorius prancūzas Jeanas Emanuelis Gilibert‘as gali būti vadinamas vienu pirmųjų medicininį išsilavinimą turėjusių žinomų epidemiologų Lietuvoje, nes gan sėkmingai gydė pacientus nuo raupų. Pradiniame etape kvalifikuotus gydytojus Lietuvoje rengę profesoriai buvo svetimšaliai. Šios naujovės XIX a. pradžioje palietė ir kauniečius, kurių įtakingiausios šeimos pradėjo į Vilnių siųsti savo sūnus mokytis medicinos (ir bajorų, ir miestiečių). Dėl šių priežasčių Kaune, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, iki XVIII a. pabaigos dominavo nekvalifikuoti vietiniai gydytojai ir vaistininkai. Miesto sveikatos apsaugos sistemoje svarbią vietą išsaugojo barzdaskučių cechas, išskirtinis vaidmuo išliko medicininio išsilavinimo neturinčių vienuolių rankose. Ligoniai dažniausiai gydyti namuose, tik išimtiniais atvejais dvasininkams priklaususiose špitolėse (turėjusiose ir varguolių prieglaudos namų, ir ligoninių paskirtį).

Tam tikrų naujovių skleidė LDK kariuomenė. Kaune dislokuotas LDK husarų brigados štabas XVIII a. pabaigoje kariams įkūrė mažą ligoninę, kurią miestiečiams nurodė apšviesti nakties metu. Tačiau naujovės pamažu skynėsi kelią, nes buvo derinamos su ilgaamžėmis tradicijomis. XIX a. pradžioje medinė Rokitų špitolė (šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios) buvo perorganizuota į ligoninę, kurios personale minimas gydytojas ir chirurgas, tačiau ji išliko vienuolių rankose. Kauno miesto maža mūrinė ligoninė paminėta 1837 m. Joje, taip kaip anksčiau špitolėse, buvo gydomi tik neturtingi miesto gyventojai, tuo tarpu turintieji gyvenamąjį kampą, kaip ir pasiturintieji, likdavo namuose. Situacija keitėsi tik augant ligoninėms ir jų skaičiui. Sunkiai į miestą skverbėsi ir higienos reikalavimai, nes pasaulietinė švietimo pertvarka XVIII a. pabaigoje užsitęsė, o muilas iki pat XIX a. pradžios Lietuvoje de facto išliko daugiau prabangos preke nei kasdienine higienos priežiūros priemone. Sparčiai išaugusiuose miestuose stiprėjant gaisro pavojui, pirtys privaloma tvarka buvo iškeliamos už miestų urbanistinės erdvės, o tai turėjo reikšmės žmonių higienos įpročiams. Dalis bėdų įsisenėjo ir nusikėlė į ateitį. XIX a. pabaigoje net pusė gyvenamųjų namų Kaune neturėjo išviečių. Kadangi nebuvo viešųjų tualetų, į bažnytines apeigas, turgus ir muges susirinkę Kauno svečiai, kaip ir patys kauniečiai, gamtinius reikalus masiškai atlikdavo nuošalesnėse vietose. Tad, kol nebuvo įrengta kanalizacija, gyvulių ir žmonių išmatų dvokas miesto gatvėse buvo jaučiamas nuolatos. Dėl suirusio neprižiūrimo senojo miesto grindinio, purvas ir balos išsilaikė gatvėse iki pat XIX a. pabaigos, kuomet pradėti masiški grindinio ir šaligatvių tiesimo darbai, laikantis novatoriškų reikalavimų.

XIX a. permainas į Lietuvą atnešė ne tiek carinė administracija, kiek vis stipriau į Lietuvą (taip pat ir Rusijos imperiją) besiveržiančios civilizacijos naujovės. Iškilus Kauno miesto geografinei (vieškelis Peterburgas–Varšuva) ir administracinei (gubernijos centras) reikšmei pradėjo sparčiai augti gyventojų skaičius, o lygiagrečiai stiprėjo carinės valdžios dėmesys. Didėjant miestams, jų valdžiai lygiagrečiai augo, o ne mažėjo iššūkių skaičius ir komunalinio ūkio modernizavimo poreikis. Miesto augimas turėjo tiesioginę įtaką valdžiai. Jai teko susirūpinti ir inicijuoti (bet jau dažniausiai atsilikus nuo kitų imperijos gubernijų centrinių miestų) pertvarkymus: planuoti miestą, grįsti gatves, kloti šaligatvius, projektuoti žaliuosius skverus ir parkus, rengti kanalizacijos ir vandentiekio projektus, kelti reikalavimus dėl išviečių ir šulinių, parengti medicinos personalą ir organizuoti sveikatos apsaugą. Šitaip švietėjų svajonės XIX a. teoretikų ir praktikų buvo išplėtotos bei įgijo formą, o šimtmečio pabaigoje pradėjo keltis į Kauno gatves. Tačiau iki pertvarkymų pabaigos dar buvo toli.

Nors nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. pabaigos Kauno gyventojų skaičius išaugo daugiau nei 15 kartų ir pasiekė 80 tūkst., statistiškai vaistinių skaičius visame mieste (su Vilijampole) netgi sumažėjo (nuo 8–10 iki 5–7). Neskaičiuojant mieste ir priemiesčiuose sutelktos kariuomenės medicinos personalo, XIX a. pabaigoje Kaune kvalifikuotų gydytojų nebuvo nė 50 (24–27 iš jų užsiėmė privačia praktika). Tai reiškia, kad vidutiniškai vienas gydytojas aptarnavo daugiau nei 1,5 tūkst. miesto gyventojų. Iš turimų statistinių duomenų aiškėja, kad medicinos apsaugos situacija Vilniuje buvo žymiai geresnė nei Kaune (lyginant medicininį personalo santykį su gyventojų skaičiumi, Vilniuje dar XIX a. viduryje 1 gydytojui teko 1,1 tūkst. gyventojų). Apibendrinant viso krašto padėtį, tenka pažymėti, kad padėtis gubernijų miestuose buvo žymiai geresnė nei apskričių miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Visoje Kauno gubernijoje vienam gydytojui vidutiniškai teko daugiau kaip 10 tūkst. gyventojų.

Tik XIX a. pabaigoje prasidėjęs komunalinio ūkio modernizacijos planavimas užtruko, nes kanalizacija ir vandentiekis Kauno mieste buvo įrengti jau Lietuvos Respublikos laikais (tik 1926 m.!). Ilgai užsitęsė gyventojų elementarus švietimas ir higienos reikalavimų, susijusių su kultūringa elgsena draugijoje, diegimas. Dar 1940 m. Kauno kavinėse privalomai turėjo kaboti užrašas: „SPJAUDYTI ANT ŽEMĖS GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA!“, demonstravęs, kad daugumą lankytojų dar reikėjo drausminti. Spjaudymosi įprotis, kaip nepritinkamas elgesys Europos aukštuomenės draugijoje, iš viešojo gyvenimo pradėtas išstumti XVII a., tačiau tik XIX a. dėl medicinos mokslo pažangos buvo susietas su iš to kylančia grėsme sveikatai. Ne visus agrarinio krašto kasdienybės vaizdus ir kvapus pavyko išguiti ir XX a. pirmoje pusėje, nes centrinėse miesto gatvėse dar dažnai buvo galima išvysti naminių gyvulių. Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių apie modernią infrastruktūrą ir efektyvų sveikatos apsaugos organizavimą Kaune galima kalbėti ne anksčiau kaip nuo XX amžiaus.

Dėmesys medicinai augo, tačiau nebuvo pakankamas. Dėl vėluojančių reformų iki XIX a. antrosios pusės medicinos sfera ir personalas išliko policijos žinioje, todėl sveikatos apsaugos sistema buvo griozdiška ir nepaslanki. Higienos normų diegimas užtruko dėl pertvarkomų švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų vėlavimo, tačiau nuo XIX a. vidurio (medicinos mokslo pažangos ir išaugusios medicinos dokumentacijos dėka) Kaune siautusios ligos jau buvo kvalifikuotai diagnozuojamos, o susirgimai ir mirtys registruojami. Rašyti apie konkrečius Kauno miesto skaičius yra problemiška, nes dauguma apibendrintų statistinių skaičiavimų buvo pateikiami stambesniais administraciniais teritoriniais vienetais (gubernijomis ir apskritimis). Ateityje Kauno statistinius duomenis galės atsekti ir apibendrinti Lietuvos archyvuose dirbantys tyrinėtojai, tačiau šiandien iliustracijai pasitarnaus geriau žinoma apibendrinta situacija visoje Lietuvos teritorijoje. Nauju išbandymu Kaunui ir visam kraštui buvo choleros epidemijos, kurios Lietuvoje vidutiniškai atsikartodavo beveik kas dešimt metų (1831, 1846–1849, 1852–1856, 1866–1867, 1892–1893). Remiantis oficialia statistika, gydymo pradžioje mirtingumas nuo šios infekcijos viršijo 40 proc. XIX a. pabaigoje išsiaiškinus ligos priežastį, jis sumažėjo ir pastūmėjo carinę administraciją dar kartą itin rimtai susirūpinti gyventojų higiena bei švara miestuose.

Toliau vis atsikartojančias raupų epidemijas pavyko suvaldyti pradėjus skiepyti gyventojus, gan greitai perėmus medicinines naujoves iš Anglijos (1796). Vilniaus universiteto iniciatyvas ilgainiui parėmė ir carinė administracija, kuri apskrityse kūrė skiepų komitetus, galiausiai turėjusius stebėti, kad, nepriklausomai nuo kilmės, privaloma tvarka būtų paskiepyti visi vaikai. 1821 ir 1848 m. per Lietuvą nuvilnijo dėmėtosios šiltinės epidemija. 1868 m. nuo vidurių šiltinės epidemijos protrūkio susirgo 1840 kauniečių. XIX a. pabaigoje kilo venerinių ligų, tuberkuliozės, gripo, difterijos ir kt. epidemijų pavojus, su kuriomis XX a. pradžioje medicinos pažanga jau leido gan sėkmingai kovoti. Ilgainiui šios ligos buvo daugiau ar mažiau suvaldytos, protrūkiai nebuvo tokie dažni, sumažėjo užsikrėtimų skaičius.

Kaunas ir jo apylinkės. Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų nuotrauka

Trumpai apie stereotipų kilmę

XVIII–XIX a. valstybių inicijuoti pertvarkymai formavo ir Lietuvos visuomenės nuostatas. Valstybės potvarkiuose ligų nešiotojais pirmiausia buvo įvardinti neturintys pragyvenimo šaltinio varguoliai (elgetos ir valkatos), todėl XVIII a. antroje pusėje nuspręsta sustabdyti jų nevaržomą judėjimą. Nuo to laiko, kai nešvara ir higienos normų nepaisymas buvo prilyginti epidemijų židiniams, vis dažniau reformų projektuose imtos užsipulti tankiai gyvenančios žydų bendruomenės, išskirtinį susirūpinimą atkreipiant į vargingiausią jų dalį. Ilgainiui kaltinimai dėl nešvaros persikėlė net į teismus. Nešvaros argumentas naudotas kaip šalutinis įrodymas, jog nesilaikymas valstybiniuose įstatymuose ar miesto rezoliucijose apibrėžtos tvarkos oponentams yra įprastas. Greičiausiai dėl to, kad Kaune žydų gyvenimas ilgą laiką buvo apribotas (ir faktiškai net Neries upės atskirtas), o krikščionių ir judėjų komunalinis turtas atskiras, pasipiktinimai dėl nešvaros iš krikščionių miestiečių į dokumentus persikėlė gerokai vėliau nei Vilniuje ar Gardine. Svarbu nepamiršti, kad tuo metu švara nepasižymėjo ir patys kaltintojai krikščionys (o ypač varguoliai). Užsipuolimai dėl antisanitarinių sąlygų, adresuoti žydams (visiškai nepaisant jų skirtingo socialinio statuso ir išsilavinimo), ilgainiui tapo stereotipais, kurie galiausiai net buvo perkelti į Antrojo pasaulinio karo antisemitinius atsišaukimus. Būtina atkreipti dėmesį, kad žydų kilmės asmenys akivaizdžiai dominavo tarp XIX a. pabaigos Kauno medikų, o todėl visai etninei-religinei bendruomenei metami kaltinimai buvo netgi nelogiški.

Kol medicinos mokslas neišaiškino epidemijų kilmės, jos sietos su doroviniu nuosmukiu arba Dievo bausme, taip pat pasitaikydavo „svetimųjų sąmoningo veikimo“ sąmokslo teorijų (Europoje dažniausiai nelaimių priežastimi buvo nurodoma žydų ir kitų nekrikščionių sąmoninga ardomoji veikla). Ankstyvuose istoriniuose šaltiniuose neteko sutikti kauniečių kaltinimų dėl ligų sukėlimo, adresuotų konkrečiai visuomeninei grupei. Vis dėlto visai įmanoma, jog gyventojų daugumos pyktį dėl nepaaiškinamų ligų išsaugojo vėliau užfiksuotas valstiečių žodinis palikimas. Valstiečiai galėjo perimti bajorų ir miestiečių senąsias nuostatas bei jas užkonservuoti ilgesniam laikui. Vedami išankstinio nusistatymo, valstiečiai mirtinų epidemijų sukėlėjais laikė „svetimus“ žydus ir vokiečius. Tai reiškia, jog jie buvo įsitikinę, kad užkratas buvo tik įvežtinis. Kaltinimai ir pykčių proveržiai buvo veiksminga priemonė paaiškinti nesuprantamus reiškinius, kurie amžininkams kėlė didžiausią baimę. Kaltininko įvardijimas išvaduodavo iš nežinomybės, nes suteikdavo nesuprantamam reiškiniui priežastį. Taip pasaulis tapdavo paprastesnis ir aiškesnis.

Pabaigai

Prieš apibendrinant aukščiau išdėstytus faktus ir mintis, būtina sugrįžti prie tyrimų spragų, kurios egzistuoja šiandien dėl mažo dėmesio epidemijų istorijai. Stinga žinių apie XVI–XVII a. epidemijas dėl šaltinių informacijos fragmentiškumo ir geografiškai platesnių tyrimų poreikio, taip pat liko neištirti XIX a. choleros ir kitų epidemijų padariniai Lietuvoje, nors šiuo atveju medžiagos archyvuose pakanka. Dabar galima teigti, kad XVI–XVIII a. pradžioje Kaune siautė nenustatytos kilmės įvairios epidemijos, amžininkų vadintos maru. XVIII a. pasirodė raupų ir šiltinės, XIX a. choleros, dizenterijos, venerinių ligų, gripo ir kt. epidemijos. Su nedidelėmis išimtimis (pvz., cholera, venerinės ligos) naujos epidemijų diagnozės ir jų pavadinimai atsirado dėl medicinos mokslo pažangos (XVIII–XIX a.). Didžiausiomis Kaune siautusiomis epidemijomis dėl geresnės istorinių šaltinių būklės ir vėlesnių kartų gyvosios atminties priimta laikyti tris stichines nelaimes: 1655–1656 ir 1710–1711 m. marus, 1918–1920 m. ispaniškąjį gripą. Šiais konkrečiais atvejais ligos buvo įvežtos, tačiau dėl antisanitarinių sąlygų ir netvarkos epidemijų židiniai nuo seno egzistavo pačiame Kaune.

Augant miestui, dėl antisanitarinės situacijos kylančios problemos tik plėtėsi. Svetimos kariuomenės koncentracija ir masinė gyventojų migracija, kylanti dėl karo ir bado, įvežtas ir vietines užkrečiamąsias ligas išnešiodavo, todėl situacija galėjo tapti nevaldoma. Nepaisant epidemijų padarinių, miestas atsitiesdavo iš ekonominio sąstingio ir demografinio nuopuolio, priklausomai nuo regiono geopolitinės situacijos ir iš jos išplaukiančių ekonominių perspektyvų, taip pat pastangų susidariusias galimybes išnaudoti. Kauno nuopuolį XVII a. antroje pusėje nulėmė žymiai platesnės aplinkybės nei ilgo karo ir mirtinų epidemijų padariniai, kurie tradiciškai akcentuojami vadovėliuose. Epidemijų židinių miesto erdvėje šalinimas prasidėjo su Abiejų Tautų Respublikos reformų pirmaisiais akordais, kuriuos nutraukė carinė okupacija. Carinė administracija šias reformas faktiškai pradėjo iš naujo. Valdžios dėmesys Kauno miestui buvo menkesnis nei kitiems gubernijų centriniams miestams Rusijos gilumoje, reformos ir naujovių įgyvendinimas užsitęsė. Iki XX a. epidemijos buvo gana dažnas reiškinys Kauno miesto gyvenime, nuo jų didesnis ar mažesnis pavojus kildavo beveik kiekvienai gyventojų kartai.

Šiuo rašiniu noriu atkreipti dėmesį, kad iki XX a. mirtį sėjančios epidemijos buvo dažnas reiškinys miesto ir krašto gyvenime. Jų padariniai turėdavę ekonominių pasekmių. Kaip šiandien, taip ir anksčiau, visuomenėje suintensyvėdavo epidemijos sukėlėjų paieškos. Kaip parodė pastarieji įvykiai, mokslo ir medicinos pažanga epidemijų grėsmės nepanaikino, tačiau žmonės įsisąmonino higienos svarbą. Nepaisant to, lygiai taip, kaip kauniečiai išgyveno sunkesnėmis sąlygomis, taip išgyvens ir šį kartą. Viliuosi, kad ateityje pasirodys išsamesnių studijų apie epidemijas.

Rašant straipsnį remtasi Almanto Bagdonavičiaus, Remigijaus Civinsko, Vaidos Kamuntavičienės, Zigmanto Kiaupos, Dariusz Nawrot‘o, Arnaud Parent‘o, Zitos Medišauskienės, Viktoro Micelmacherio, Vitalijos Miežutavičiūtės, Virgilijaus Pugačiausko, Johanno Sembritzki‘o, Vlado Sirutavičiaus, Astos Skujytės-Razmienės, Rasos Varsackytės, Marek Wrede darbais bei asmeniškai surinktais istorinių šaltinių duomenimis. Už pagalbą dėkoju Remigijui Civinskui.

Teksto autorius dr. Liudas Glemža yra Vytauto Didžiojo universiteto docentas