Cathopic.com nuotrauka

Kas katalikams yra Komunija? Teisingai – tikras Jėzaus Kristaus kūnas, per šv. Mišias „apsilankantis“ mažame keptame paplotėlyje – Ostijoje. Tad nė nereikia daugiau aiškinti, kodėl šis dalykas Bažnyčios nariui – nepaprastai svarbus ir vertas pagarbos.

Pagal Katalikų Bažnyčios teisę, Komuniją galima priimti abiem būdais – tiek į burną, tiek ir į rankas (kai įduoda kunigas). Tačiau kiekvienos valstybės vyskupai gali laisvai nuspręsti, kokią tvarką įvesti (ar ją pakeisti) vietiniu lygiu. Lietuvos ganytojai iki šiol leido Komuniją duoti tik į burną – tačiau Covid-19 pandemija ir karantinas pakoregavo taisykles: dėl higienos sumetimų, šiuo metu Komunija kol kas teikiama tik į rankas.

Toks Lietuvos vyskupų sprendimas priimtinas ne visiems. Grupė katalikų paskelbė atvirą Laišką vyskupams, kuriame teigia, kad laikinoji tvarka jiems kelia nerimą – ir prašo kuo greičiau sugrąžinti „tradicinį“ Komunijos dalijimo būdą. Iki pirmadienio popietės laišką internete pasirašė daugiau nei 300 tikinčiųjų. 

Vos pasirodžius šiai iniciatyvai, feisbuke kilo nemažai diskusijų. Apie tai, kaip vertina dabartinę tvarką ir Laišką vyskupams, „Bernardinai.lt“ pakomentavo įvairių nuomonių turintys katalikai.

Laiško vyskupams iniciatorius: dabartiniai įvesti pokyčiai yra žalingi

Pirmiausia pristatome, kaip savo poziciją argumentuoja vienas iš Laiško iniciatorių Arnas Ivanavičius. Nors Lietuvos vyskupai šiuo metu neleidžia dalinti Komunijos į burną, pašnekovas sako, kad šio draudimo nesilaiko: „Mišiose dalyvaujame, Komuniją priimame atsiklaupę ir ant liežuvio. Jei klausite, pas ką, atsakome: pas drąsius kunigus.“ A. Ivanavičius remiasi Šventojo Sosto Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos 2004 m. išleista instrukcija Redemptionis Sacramentum, kurioje rašoma, kad kiekvienas tikintysis visada turi teisę priimti šv. Komuniją ant liežuvio. „Be to, ne vienos šalies Vyskupų konferencijos, tarp jų ir Jungtinių Valstijų Vyskupų Konferencija, pareiškė, jog šv. Komunijos priėmimas ant liežuvio nekelia papildomos rizikos užsikrėsti ir gali būti tęsiamas taip pat ir šiais ypatingais laikais“, – teigia A. Ivanavičius.

Arnas Ivanavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Minėtos Jungtinės Valstijos – viena pirmųjų valstybių pasaulyje, kurioje, gavus Šventojo Sosto pritarimą, Komunija pradėta dalinti ne tik į burną, bet ir į rankas. Tai įvyko 1977 m. Šiandien daugelyje kraštų tokia praktika (ir galimybė pasirinkti) jau tapusi įprasta. A. Ivanavičius sako, kad Laiško iniciatoriai į tai žiūri neigiamai, ir pateikia argumentų, kodėl, jų nuomone, Lietuvoje derėtų kuo anksčiau grįžti prie „tradicinio“ Komunijos dalinimo būdo.

„Priimdami Komuniją ant liežuvio tiesiai iš kunigo rankų parodome, kad nesame verti imti Dievo Kūną į savo rankas, kad tik pašventintos kunigo rankos gali Jį liesti, kad Jis nekeliauja „iš rankų į rankas“. Plintanti praktika sugniaužti Komuniją pirštais yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu. Be to, priimant Komuniją į rankas, daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Jėzui. Juk kiekviename Ostijos trupinėlyje yra visas Kristus. Čia jau nekalbame apie tai, kad priimant Komuniją į ranką labai didėja tikimybė, kad kas nors ją išsineš ir panaudos šventvagiškiems tikslams.

Dar kartais teigiama, esą rankos yra tokios pačios „šventos“ kaip burna ar visas pakrikštytojo kūnas. Pagal šią logiką, nieko blogo būtų trypti Šv. pavidalus kojomis, nes juk jos lygiai tokios šventos, kaip ir rankos. Bet visa liturgija sudaryta iš simbolių, gestų, „kūno kalbos“, kuri aiškiai ir griežtai skiria skirtingą kūno dalių šventumo lygį. Juk tam tikros simboliais pažymėtos ceremonijos ir etiketas egzistuoja ir kitose žmonių gyvenimo sferose, ne vien liturgijoje, ir niekas jų nesiūlo visai atsisakyti. Pavyzdžiui, civilizuotoje visuomenėje egzistuoja stalo etiketas, ir mes nesakome, kad svarbu tik tai, ką žmogus galvoja vidujai, kad ir kaip nemandagiai elgtųsi. Ne, mes reikalaujame ir tam tikro pagarbaus išorinio elgesio, atspindinčio jo vidinį nusiteikimą.

Liturgijoje (kaip ir bet kurioje kitoje religijoje) esminis yra šventumo, atskirtumo nuo pasaulietinės sferos, aspektas. Šventumas išreiškiamas simbolinėmis apeigomis, kurios savo esme yra kintančios tik lėtai, o ne keičiamos dirbtinai ir staiga. Šių laikų sekuliarizuotoje visuomenėje žmonės apskritai dar lankosi bažnyčioje tik todėl, kad čia randa kažką švento, skirtingo nuo įprasto gyvenimo, primenančio amžinybę. Taip ilgai gyvavusių pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui formų beprasmis keitimas yra žalingas sielovados požiūriu: tai piktina pamaldesnius tikinčiuosius ir sustiprina sekuliarią laikyseną tų, kurie paveikti pasaulio dvasios – ir vienus, ir kitus atstumia nuo reguliaraus praktikavimo. Tad nereikia keisti šio papročio, nes jis neduoda jokios sielovadinės naudos. Be to, tai mažintų eucharistinį pamaldumą ir apskritai šventumo pojūtį. Galiausiai, juk šio keitimo neprašo nei Lietuvos kunigai, nei tikintieji. Iki šiol puikiai gyvavo Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika, nesusidūrusi su kažkokiu pasipriešinimu“, – teigia A. Ivanavičius.

Cathopic.com nuotrauka

Savo Laiške grupė tikinčiųjų taip pat tvirtina, kad dabartinė Komunijos į rankas dalijimo praktika „niekada neegzistavo“. Paprašius tai pakomentuoti išsamiau, A. Ivanavičius atsakė:

„Pirmiausia, reikia pasakyti, kad nėra aišku, kaip Viešpats Jėzus dalijo pirmąją Komuniją apaštalams per Paskutinę vakarienę (iš Evangelijos tai lieka neaišku), nors šia tema dažnai spekuliuojama. Ne vienas šventasis mistikas savo vizijose regėjo, kad Komunija buvo dalijama ant liežuvio, bet kaip buvo iš tikrųjų, mes nežinome. Antra, pirmaisiais amžiais kai kuriose Bažnyčiose Komunija iš tiesų būdavo duodama į rankas (nors kitur buvo duodama kaip tik ant liežuvio), bet iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien. Priimantysis Komuniją žemai pasilenkdavo, o jo ranka turėdavo būti pridengta skepeta. Kunigas padėdavo Komuniją ant dešinės rankos, ir tikintysis turėdavo, neliesdamas jos kita ranka ir nesulenkdamas pirštų, pakelti ją prie savo burnos. Be to, jau nuo II šimtmečio gausu popiežių ir šventųjų raginimų Komuniją dalyti ant liežuvio.

Vis dėlto net jei pirmųjų amžių praktika būtų buvusi tokia pat kaip dabartinė (nors tokia ji nebuvo), argumentas, kad reikia gražinti pirmųjų amžių papročius yra klaidingas archeologizmas, kurį pasmerkė popiežius Pijus XII. Vadinamasis archeologizmas siekia grąžinti menamas, tendencingai rekonstruotas pirmykštės Bažnyčios praktikas, kartu neigdamas Šventosios Dvasios vedamą organišką bažnytinės praktikos vystymąsi. Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą tai, kas tiko krikščionybės senovėje, neabejotinai tinka ir šiandien; maža to, netgi yra geriau už tai, ką Bažnyčia įvedė šimtmečiams bėgant.

Toks teiginys akivaizdžiai klaidingas. Grįžimas į „embrioninę būklę“ nėra pažanga, tik regresas. Tai, kas pradžioje nekėlė pavojaus dėl pirmųjų krikščionių uolumo ir erezijų apie Švenčiausiąjį Sakramentą nebuvimo, tapo pavojinga, protestantams ėmus neigti transsubstanciaciją. Be to, meilė yra išradinga, ir nuosekli raida turėtų būti gyvenimo dėsnis. Todėl normalu, kad Bažnyčia laikui bėgant tobulino tikėjimo Švenčiausiuoju Sakramentu išraišką ir didino pagarbą jam. Noras (išoriškai) grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios papročių išduoda jos dvasią, nes atmeta jai būdingą raidą. Be to, toks argumentas yra veidmainiškas, nes tie, kurie agituoja už Komunijos teikimo į ranką įvedimą, jokiu būdu nenorėtų grąžinti daugelio pirmųjų amžių papročių, pavyzdžiui, ilgų ir sunkių atgailų, pasninkų, katechumenų ir tikinčiųjų atskyrimo per Mišias, ilgo stovėjimo per pamaldas ir pan.“

Religijos apžvalgininkas: abu Komunijos priėmimo būdai yra „teisėti“

Kaip minėta, vos kai kurie tikintieji pradėjo feisbuke dalintis kvietimu pasirašyti Laišką vyskupams, tai iškart susilaukė skirtingų vertinimų. Vienas iš katalikų, kuris nepritaria iniciatyvos autoriams – publicistas Tomas Viluckas. Jo manymu, jei krikščionis iš tiesų gerbia Komuniją ir supranta, kas tai yra – su ta pačia pagarba Ją priims tiek į rankas, tiek ir į burną:

„Jei sakome, kad tas veiksmas yra mažiau pagarbus, tada turėtume manyti, jog pirmieji krikščionys Eucharistiją gerbė mažiau negu mes – ir neturėjo eucharistinio supratimo. Jau iš pirmųjų amžių mes aiškiai žinome apie praktiką dalyti Komuniją į rankas. Tai sena apaštalinė tradicija.“ T. Viluckas primena 390 m. užrašytus šv. Kirilo Jeruzaliečio pamokymus, kaip priimti Švenčiausiąjį Sakramentą: „Neištiesk rankos, neimk pirštais, bet padaryk iš dešinės ir kairės sostą, kad priimtumei Karalių.“ Pašnekovas taip pat primena, jog Komuniją į rankas dar prieš karantino paskelbimą visada priimdavo dvasininkai diakonai. „Tad pasakymas „mažiau pagarbu“ čia visiškai netinka“, – teigia T. Viluckas.

Tomas Viluckas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasak publicisto, neigiama dalies katalikų reakcija galėjo kilti dėl to, kad Lietuvos vyskupai iki galo nepaaiškino, kodėl imti Komuniją į rankas yra normalu, ir nepateikė teologinių argumentų.

„Mes neturime aprašymo apie abiejų būdų teisėtumą. O jie yra teisėti įvairių krikščioniškų Bažnyčių tradicijose, taip pat – ir Romos katalikų. Negalime teigti, kad vienas būdas yra geresnis, o kitas – blogesnis. Tiesa, Lietuvoje iki šiol nebuvo praktikos dalyti Komunijos į rankas, dėl to ir kilo nepasitenkinimo banga. Prieš keletą metų Lietuvos vyskupai patvirtino, kad ši praktika kol kas nebus įvesta. Bet štai gyvenimas pakoregavo padėtį, nes dabar susiduriame su higienos problema, tad vyskupai leidžia priimti Komuniją tik į rankas, nedaro kompromisų.

Jei būtų leidžiama dalyti Komuniją ir į burną, dabartinėje situacijoje tai būtų mažiau higieniška. Tokiu atveju kunigas praktiškai po kiekvieno davimo turėtų dezinfekuoti rankas... Tad suprantamas vyskupų dabartinis sprendimas. Bet vis dėlto išsamesnio ganytojų teologinio paaiškinimo reikėtų“, –  sako T. Viluckas. Jo manymu, karantinui pasibaigus, nebūtų nieko blogo, jei Lietuvoje „pasiliktų“ abu Komunijos priėmimo būdai – tačiau reiktų pagalvoti, kaip Švenčiausiąjį dalyti vaikams: „Galbūt jiems reiktų duoti Komuniją į burną arba šalia turėtų stovėti tėvai – kad nebūtų netikėtumų.“

Publicistas reaguoja ir į Laiško vyskupams iniciatorių nerimą dėl galimo Komunijos išniekinimo: „Tai yra problema, susijusi su satanizmo kultu, kurio pasekėjai „juodosiose mišiose“ praktikuoja Švenčiausiojo Sakramento išniekinimą. Bet (kiek man yra tekę turėti tam tikros informacijos) netgi tada, kai Komunija būdavo dalijama į burną, pasitaikydavo atvejų, kai Švenčiausiasis Sakramentas buvo išnešamas – žmogus priima ir paskui išspjauna nuėjęs.

Iš tikrųjų nėra šimtaprocentinės apsaugos. Ortodoksų tradicijoje kitaip – ten Kristaus Kūnas duodamas šaukštu, panardintas į Kristaus Kraują. Tad variacijų išniekinti labai mažai... Bet ten egzistuoja kitos problemos – tos pačios higieninės ir t. t.

Šimtaprocentinė „apsauga“ būtų tokia – kad Eucharistiją priimtų tik sąmoningi katalikai. Bet, deja, mes to negalim niekaip užtikrinti. Neįšoksi kiekvienam žmogui į galvą ir nepatikrinsi, kiek jis sąmoningas. Bet išryškėja didelis mūsų teologinis liturginis neraštingumas, tai didžiausia Bažnyčios problema. Jei šioje srityje būsime labiau išprusę – nekibsime į atlapus vieni kitiems ir nekaltinsim, kad vienas šventesnis, o kitas – ne toks.

Pirmųjų amžių krikščionys buvo sąmoningi, tad didelių problemų nekildavo. Tik vėliau, kai pradėjo atsirasti įvairių erezijų, Bažnyčia pradėjo ieškoti naujų būdų, kaip išreikšti pagarbą Eucharistijai. Taip ir įsitvirtino praktika dalyti Komuniją į burną. Buvo ir kitų įvairiausių istorinių niuansų. Tačiau turime nepamiršti, kad Bažnyčioje gyvuoja dvi Komunijos dalijimo tradicijos.“

Vyskupų Konferencijos atstovas: laikinoji tvarka įvesta dėl bendro gėrio

Kadangi grupė tikinčiųjų savo Laišką adresavo ganytojams, kreipiausi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, klausdamas, kaip jie vertina šią iniciatyvą. Apie tai sutiko pakomentuoti LVK vicepirmininkas, Liturginės komisijos pirmininkas vysk. Rimantas Norvila. Jis sako, jog vyskupai stengėsi dėti visas pastangas, kad per Covid-19 pandemiją būtų apsaugota kiek įmanoma daugiau tikinčiųjų – tad Komunijos davimas tik į rankas yra viena iš saugumo priemonių. Vis dėlto ganytojas primena, jog tokia tvarka – tik laikina.

Vysk. Rimantas Norvila. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

„Jau pamažu rimstant pandemijos audrai mūsų krašte, kiek galimybės leidžia sielovadoje ir religinėje praktikoje, vyskupai atšaukia kai kuriuos anksčiau nustatytus apribojimus bei siekia, kad ypatinga Kristaus dovana Bažnyčiai – Eucharistija, taip pat kitos sakramentinės malonės būtų prieinamos kiek galima didesniam tikinčiųjų skaičiui.

Viliamės, jog netolimoje ateityje sugrįšime prie nusistovėjusios sielovados, katechezės, įprasto sakramentų šventimo. Duok Dieve, kad tai galėtų įvykti kuo greičiau. Šiandien daugeliui labai rūpi, kaip parapijose saugiai užbaigti Pirmosios Komunijos grupių parengimą, pasiruošimą priimti Sutvirtinimo sakramentą. Nemažai sužadėtinių, atsižvelgdami į šiandienos situaciją, atidėjo ypač svarbaus jų gyvenime momento – Santuokos sakramento – priėmimo datą. Geranoriškai supraskime, jog ir tai – ne pasaulio pabaiga. Galėjo būti daug blogiau. 

Jei yra susirūpinusiųjų dėl šv. Komunijos priėmimo kitokio būdo nei anksčiau, tai aiškiai liudija tų žmonių pagarbą Viešpačiui, šventiems dalykams. Nuraminant tokį susirūpinimą išsakančius tikinčiuosius, galima tik priminti jog Lietuvos Vyskupų Konferencija visas pandemijos akivaizdoje priimtas priemones įvedė laikinai. Kita vertus, visada svarbu prisiminti: kai mes artinamės prie paties Dievo sakramentinio pavidalo, daug svarbesnė – mūsų vidinė nuostata: kiek mūsų viduje yra nuoširdžios pagarbos mus Eucharistija maitinančiam ir stiprinančiam Viešpačiui. Ne visada išorinė laikysena sutampa su vidinėmis nuostatomis, atsiribojimu nuo nuodėmių. 

Taip pat svarbu, kad geri norai mus visus, Dievo tautos narius, vestų vienybėn, o ne skaldytų. Kartais suardyti vienybę gali siekti ir blogio jėgos, pasinaudodamos neeiline situacija, sumaištimi. Tad šiame kontekste taip pat norisi prisiminti ir Sutaikinimo – Išpažinties svarbą, kuri kaip balzamas gydo vidines žaizdas, stiprina kovoje su savomis silpnybėmis ar susiduriant su blogiu. Beje, ši sakramentinė malonė buvo ir liko prieinama visą karantino laiką.

Šiuo metu dalis vyskupų nustatytų apribojimų vis dar lieka galioti ir jų turėtume paisyti. Jie priimti dėl bendrojo gėrio. To paties gėrio kviečiu siekti ir sielovadoje dirbančius kunigus, visus Kristaus Bažnyčios narius. Kad mokytumės vengti kokių nors nesusipratimų, nesutarimų, iššūkių akivaizdoje, norisi prisiminti ir apaštalo Pauliaus paraginimą, anuomet skirtą Efezo tikinčiųjų bendruomenei: „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 2–3) Naujomis gyvenimo aplinkybėmis visi – vyskupai, kunigai, Dievui pašvęstieji, tikintieji pasauliečiai – mokykimės kitaip, nei įpratę, pagal tos dienos galimybes, augti gerumu ir tobulėti žmogiškai bei dvasiškai. Siekime neskubėti kritikuoti, priekaištauti, bet ieškokime patarimo, išminties, kaip kitas apaštalas Jokūbas sako, „iš aukštybių“. O toji išmintis, anot apaštalo, ‚pirmiausia yra tyra, paskui – taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi’ (Jok 3, 17–18)“, – kviečia vysk. R. Norvila.

Priekulės klebonas: yra nerimo, kad žmonės gali išniekinti Švenčiausiąjį

Lietuvoje įvesta laikina Komunijos dalijimo į rankas praktika kelia ne tik teologinių ar istorinių, bet ir praktinių klausimų – ne visur toks dalijimas vyksta sklandžiai, kaip reikėtų. Štai Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas, kun. kan. Viktoras Ačas pasakoja, kad parapijiečiams aiškino, kaip reikia paimti Komuniją – kunigas padeda į kairįjį delną, dešine ranka tikintysis Komuniją paima ir čia pat, stebint kunigui, įsideda į burną. Bet, pasirodo, ne viskas taip paprasta.

Kun. kan. Viktoras Ačas. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Žmonės, ypač retkarčiais apsilankantys bažnyčioje, nelabai tą informaciją priima. Gal jiems sunku, gal reikia laiko. Gal pati nauja aplinka sukelia streso būseną. Tad dalis tikinčiųjų tiesiog pasiima, delnu suspaudžia Švenčiausiąjį ir – į suolą. Nežinau, kaip tada elgtis. Juk toks šventas momentas. Bandau atsisukęs nulydėti tą žmogų su Švenčiausiuoju, bet jis užlenda kur už kolonos, ir tada visa tai pavedi Dievo valiai.

Suprantu, kad turiu ypač daug aiškinti apie naująją tvarką. Šitas vyskupų sprendimas buvo priimtas taip staigiai, kad neturėjau laiko tam paruošti žmonių. Man, kaip klebonui, krenta atsakomybė, kad Švenčiausiasis būtų gerbiamas, o ypač, kad nebūtų išniekinamas. Žinau atvejį, kai net ir pamaldi moteriškė iš užsienio buvo parsivežusi Švenčiausiąjį – nes nelabai suprato, ką kunigas padalijo, manė, kad tai kokia atminimo dovana. Po to ji atėjusi klausė, ką reikia daryti su tuo kunigo dovanotu paplotėliu, kurį laiko savo namų spintoje“, – prisimena pašnekovas.

Kun. V. Ačas priduria, kad apie Komuniją parapijiečiams kalbėjo turbūt per mažai – ir žada apie jos svarbą (ir pagarbų elgesį) aiškinti per kiekvienas Mišias. Tačiau nerimą dvasininkui kelia dar vienas dalykas: kol kas pamaldose lankėsi daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. O kai į bažnyčią sugrįš jaunimas, gali būti dar sunkiau sužiūrėti, kad su Švenčiausiuoju būtų elgiamasi pagarbiai:

„Jaunimui sudėtingiau priimti tiesą apie realų Jėzaus buvimą eucharistiniuose pavidaluose. Ne vienas jaunas žmogus man asmeniškai išsakė abejonę, kad nelabai tiki tuo buvimu. Vis prisimenu įvairias palaimintas devocionalijas, kurias dovanoju jaunimui. Tai paskui dalį jų randu bažnyčios šiukšlinėje, šventoriuje ant žolės ir t. t. Tad svarstau, kaip bus su Komunija, jei ir su jaunimu nepavyks suvaldyti situacijos. Suprantu, jog man reikia tikrai labai rimtai padirbėti, kad jauni žmonės suprastų, ką kunigas duoda, ir kad išsinešę kaip nors Švenčiausiojo neišniekintų.“

Pasak kunigo, visi Lietuvos vyskupų nustatyti Komunijos davimo būdai yra geri, jei tik Švenčiausiasis priimamas su tikėjimu. „Vis dėlto, manau, kad po karantino vyskupai turėtų paklausinėti kunigų, kaip sekasi tą praktiką taikyti – ir, įsiklausę į nuomones bei pastebėjimus, priimti Lietuvos kultūriniam kontekstui artimiausią variantą. Manau, kad vyskupai paliks abu dalijimo būdus: tiek į burną, tiek į ranką“, – svarsto kun. V. Ačas.

Belgijoje gyvenanti lietuvė: svarbu, kad būtų prižiūrima, kaip bažnyčioje elgiasi vaikai

Kol Lietuvoje Komunijos dalijimas į rankas yra savotiško „eksperimento“ būsenos, užsienyje tokia praktika gyvuoja nuo Vatikano II susirinkimo. Vienas iš pavyzdžių – Belgija. Ten gyvenanti socialinė darbuotoja lietuvė Ieva Mordant šiuo metu Mišiose gyvai nedalyvauja – šioje šalyje viešos pamaldos vis dar sustabdytos.

Ieva Mordant. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Taip, Belgijoje daugelis Komuniją priima į rankas. Mano vyras juokauja, kad, kai kas nors ją priima į burną, iškart visi supranta, jog tai užsienietis, – pasakoja Ieva. – Aš pati Komuniją priimu į burną. Esu taip įpratusi. Kažkur pasąmonėje slypi įsitikinimas, kad taip pagarbiau. Tačiau, paskelbus pandemiją, net klausimo nekilo – buvo savaime aišku, kad Komuniją imsiu tik į rankas. Kol nešiojame kaukes ir pirštines, kol dezinfekuojame rankas išlipę iš autobuso, o susitikę nespaudžiame vienas kitam rankų ir laikomės atstumo, tai priimti Komuniją į rankas man tiesiog atrodo sveikas protas. Tai būdas apsaugoti ir save ir kitus.

Pasakysiu tiesą – labai pykau ant saviškių, kai Lietuvoje leidus priimti Komuniją į rankas, jie vis tiek ją priiminėjo į burną. Man tai atrodė baisiai neatsakinga. Puikiai suprantu, kad, kai nesi įpratęs, gali būti labai sunku Komunijai ištiesti rankas. Bet sunku ir su kaukėmis vaikščioti, sunku ir pas mamą nenuvažiuoti per Motinos dieną, sunku gyventi baimėje. Karantinas yra sunkus metas.

Tad, nors man ir labiau patinka priimti Komuniją į burną, manau, kad iš meilės artimui turėsiu kurį laiką ją priiminėti į rankas – kaip ir kaukę dėvėti ar rankas dažniau plautis.“

Pasak Ievos Mordant, belgai įpratę Komuniją priimti į rankas – tad, jei kas nors jiems dabar lieptų šį būdą pakeisti, reakcijų turbūt būtų panašių, kaip ir Lietuvoje. „Kažkokių diskusijų dėl Švenčiausiojo galimo išniekinimo bent jau savo aplinkoje niekada nesu girdėjusi. Pati niekada nesu mačiusi, kad kas nors su Komunija nepagarbiai elgtųsi, ją priėmęs į rankas. Bet mano vyras sako, kad ne kartą yra matęs netinkamai su Komunija besielgiančius vaikus: jie nori pasimaivyti prieš draugus, nes tiesiog nesupranta, ką į rankas gavo.

Pagal tvarką, žmogus, priimantis Komuniją į rankas, turi ją įsidėti į burną dar stovėdamas priešais kunigą. Tačiau dažnai matau, kad žmonės tai padaro jau nusisukę nuo kunigo, eidami savo vietos link. Nors esu mačiusi ir kunigų, kurie tokiems patapšnoja per petį ir parodo, kad jie turi tuoj pat įsidėti Komuniją į burną. Taigi, iš to ką čia matau ir girdžiu, sprendžiu, kad kažkokio ypatingo pavojaus išniekinti Sakramentą nėra – tik svarbu, kad kunigas matytų tikinčiojo veiksmus. Taip pat svarbu stebėti vaikus ir jiems, žinoma, viską paaiškinti“, – sako I. Mordant.

Teologas: pasitikėkime vyskupų sprendimais

Diak. Benas Ulevičius – teologas, kuriam šv. Mišių liturgijos tema itin svarbi. Jis apie tai dažnai pasakoja įvairiose konferencijose, taip pat yra parašęs dvi knygas – „Dieviškieji rytai: povatikaninė liturginė reforma ir „altorių atgręžimo“ klausimas“ bei „Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai“. Teologas „Bernardinams“ taip pat išsakė savo komentarą apie dabartinę situaciją.

Diak. Benas Ulevičius. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

„Be jokios abejonės, tikintieji gali rašyti ganytojams laiškus, pagarbiai išreikšti savo pageidavimus, lūkesčius, požiūrius, užduoti klausimus. Taip pat pagirtina, kad ganytojai, atsižvelgdami į sveikatos darbuotojų rekomendacijas, ekstremalioje situacijoje ėmėsi visų priemonių užtikrinti tikinčiųjų ir visų Lietuvos piliečių saugumą. Vyskupų Konferencijos nuorodos aiškiai sako, kad „šv. Komunija dalijama tik į rankas“ „šiuo metu“. Tai laikina taisyklė, todėl klausimas nėra aštrus.

Taip pat pridurčiau, kad šv. Komunijos priėmimas į rankas jokiu būdu savaime nesumenkina pagarbos Eucharistijai. Jei mano burna pagarbi, rankos bus ne mažiau pagarbios. Mokėsiu padaryti iš jų sostą Viešpačiui. Jei mano rankos nepagarbios, burna pagarbumo nepridės. Juk jei pagarbiai ką bučiuoju, rankomis neskriaudžiu, bet palaikau, glostau, branginu. O jei kas norėtų Eucharistiją išniekinti, priėmimas burnon niekaip neapsaugos. Nes niekas negali užtikrinti, kad kas nors priėmęs Eucharistiją neišsinešė jos burnoje.

Be abejo, šiame laikiname etape labai svarbu tikinčiuosius aiškiai informuoti, kaip pagarbiai priimti Eucharistiją į rankas – prieš priimant pagarbinti priklaupiant arba nusilenkiant, priėmus atidžiai patikrinti, ar Viešpaties Kūno dalelių neliko ant delno, likusias daleles pagarbiai priimti. Ši informacija kurį laiką turi būti skelbiama prieš dalijant Komuniją.

Apskritai raginčiau pasitikėti vyskupų sprendimais. Komunijos priėmimo būdai Bažnyčios istorijoje keitėsi, atsižvelgiant į konkrečią Bažnyčios ir visuomenės situaciją, suvokimą. Nė vienas iš tų būdų nėra amžiams įšaldytas kaip absoliučiai tobulas, neklaidingas. Apaštalų įpėdiniams vyskupams dėl to ir suteikti įgaliojimai tokius sprendimus daryti – „surišti ir atrišti“ (Mt 18, 18), t. y. nustatyti tikėjimo bendruomenėje disciplinas, aiškinti, kaip konkrečioje situacijoje praktikuoti Jėzaus ir apaštalų mokymą.

Pagaliau daugelis iš mūsų neturime plataus panoraminio Bažnyčios gyvenimo supratimo, kurį turi mūsų ganytojai. Jiems žinoma daugiau faktorių, jie pažįsta Bažnyčios pulsą pasaulinėje perspektyvoje. Ir tokios svarbos sprendimų jie nepriima po vieną, bet visi kartu, imdami domėn teologų bei pastoracijos specialistų ekspertizę. Todėl, saugodami tikėjimo ir praktikų lobį, ganytojai daug geriau geba užčiuopti, kas esminga, kas ne, kas svarbu visiems, o kas tik konkrečiai tikinčiųjų grupei“, – teigia diak. B. Ulevičius.