Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka

Lietuvą apėmusi koronaviruso pandemija neaplenkė ir Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento Gitano Nausėdos. Nors Prezidento veikla per krizę susilaukė nemažai kritikos dėl savo dirbtinumo, klišių ir nesugebėjimo teigiamai veikti visuomenės sudėtingu šaliai momentu, G. Nausėda savo ruožtu Delfi.lt duotame interviu teigė, jog pernelyg didelio diskomforto dėl kritikos nejaučia. Jo teigimu, užtenka atsiversti Konstituciją, kuri parodo, kad kiekvienas turi užsiimti savo darbais. 

Tokie pasisakymai ne vieną pilietį suerzino, prajuokino ir net įsiutino: o kur dingo rinkimų kampanijos pažadai kalbėtis su paprastais žmonėmis? Šie pažadai juk Konstitucijoje tikrai neįrašyti. Tačiau galbūt Prezidentas savo pastarojo meto replikomis tiesiog nori pasakyti, kad užtenka kritikos dėl simbolinės retorikos ir reikėtų kreipti daugiau dėmesio į sklandų ir darnų darbą „tyliosios Lietuvos“ labui? Argi ne tai geriausiai parodo rūpinimąsi Lietuvos žmonėmis ir artumą?

Visgi verta pažymėti, kad analizuoti reikėtų ne tik kalbas, tačiau ir vaizdą. Šiandienos pasaulyje vien kalbų nepakanka, reikia ir rodyti. Skaitmeninėms medijoms įsiskverbus į mūsų gyvenimus, vaizdas tampa bene esminiu komunikavimo principu. Infografikai, animacijos ir kitos vizualumo formos naudojamos edukacijoje. Socialinėse medijose vaizdas (pavyzdžiui, asmeninė nuotrauka) yra vertinamas labiau nei išsamus tekstas. Tai neturėtų per daug stebinti – kaip teigia kibernetikos ir vizualumo tyrinėtoja Orit Halpern, po Antrojo pasaulinio karo pradėjus sparčiai populiarėti kibernetikos idėjoms, mūsų visų sąmonė yra lenkiama vis labiau suvokti pasaulį per vizualumą, o ne tik „sausos“ informacijos analizę.

Vaizdas ir politika socialinių medijų epochoje

 „The Financial Times“ teigimu, vien 2015–2018 m. instagramo vartotojų skaičius išaugo bene dvigubai ir apėmė daugiau nei 600 mln. vartotojų. Tad instagramas, o tuo pačiu metu ir vizualumas, įgauna vis didesnę svarbą ir politikams, kurie gali pristatyti save kaip madingus ir svarbiausia – žmogiškus, artimus eiliniam piliečiui (angl. average Joe). 

Apie panašius dalykus kalba ir politikos mokslininkai, teigiantys, kad demokratinė politika pastaraisiais dešimtmečiais žengia personalizacijos keliu. Vis didesnę svarbą įgauna ne rinkimų programos, partijų įvaizdžiai ar vertybinės vizijos, bet asmenybės. Jos tampa partijų veidais (logotipai ir panašūs simboliai nebėra tokie svarbūs), o rinkėjai neretai yra linkę atsižvelgti ir į tai, kiek politikas yra artimas jų buičiai ir kiek savo paties patirtimi susipažinęs su kasdieniais piliečių rūpesčiais.

Be galo svarbiu elementu šioje lygtyje tampa ir vizualinis savęs ir pasaulio suvokimas. Kaip būtybės pasaulį pirmiausia suvokėme vizualiai ir tik po to šią vizualinę (ir kitokią) tikrovę bandėme paversti žodžiais. Nors kalba ir raštas laikui bėgant įgauna didžiulę civilizacinę svarbą, vaizdas tebelieka pirmesniu ir „tikresniu“ potyriu: juk kitam žmogui, nepasitikėdami juo, sakome „parodyk“, o ne „papasakok“. Šiandienos socialinių medijų ir politikos personalizacijos pasaulyje šio aspekto svarba vėl yra mums primenama.

Panašią idėją galima rasti ir medijuoto pasaulio būklę apmąsčiusio prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo ištaroje: „Simuliakrai eina pirma“. Kitaip tariant, realybę kuo toliau vis labiau užčiuopiame per tos realybės padirbinį (simuliakrą), t. y. jos įvaizdinimą medijose ir kitur. Kraštutiniu atveju, padirbinys tampa mūsų realybe – užtenka prisiminti vaidybinį Sergejaus Eizeinšteino filmą „Spalis“ (1928 m.), kurio scenos tapo šaltiniu net vėlesniems dokumentinių filmų kūrėjams, naudojusiems filmo kadrus tarytum tikrus archyvinius Spalio revoliucijos vaizdinius. „Netikras“ vaidybinis kinas tapo tikru tikrovės įkalčiu.

Autoritariniai vadovai vaizdo svarbą suvokė gana seniai – dėl to turime neįkainojamų vaizdų, kuriuose, pvz., Turkmėnistano vadovas Gurbangulis Berdimuchamedovas kilnoja auksinę štangą ir važiuodamas dviračiu (visuomet taikliai) šaudo į taikinius. Arba kaimyninėje Baltarusijoje matome reportažų, kuriuose prezidentas Aliaksandras Lukašenka (būtinai kartu su gražiomis jaunomis merginomis) laukuose renka ir krauna vietiniuose ūkiuose užaugintus arbūzus. Vienu atveju demonstruojama galia, o kitu – artumas kolchozų ir žemės ūkio realybę mačiusiems paprastiems Baltarusijos piliečiams.

Vaizdu rūpinasi ir demokratijų politikai. Buvęs kandidatas į JAV prezidentus Beto O‘Rourke‘as instagramo platformoje skelbė net savo vizito pas odontologą vaizdus. Tuo tarpu Nyderlandų premjeras Markas Rutte, prasidėjus koronaviruso pandemijai, rodėsi vaikščiodamas po prekybos centrus ir tikindamas gyventojus, kad šalyje yra pakankamai tualetinio popieriaus, kuris leistų šaliai patogiai kakoti dar bent 10 metų. Yra ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių, kaip pvz., Australijos premjero bandymai pasigerinti savo įvaizdį Australijos gaisrų metu. Lietuva čia taip pat nėra išskirtinė – ir dabartinės pandemijos metu, ir anksčiau politikai (ypač mokantys naudotis socialiniais tinklais) mėgsta rodytis vaizdo konferencijose, pagalbos ir tvarkymosi akcijose bei kitose veiklose. Vaizdas juk yra iškalbingesnis už tūkstantį žodžių, kai kalbame apie politinio kandidato tikrąjį veidą, kartais galią, o kartu ir artumą paprastiems piliečiams ypač sunkiu jiems metu.

„Užkluptas su įkalčiais“? Oficialūs sunkaus darbo miražai

Prasidėjus koronaviruso pandemijai ir paskelbus karantiną Lietuvoje, vienokio ar kitokio vaidmens visuomenė tikėjosi ir iš šalies Prezidento. Tarytum atliepiant šiuos lūkesčius, internete pasklido LR Prezidento kanceliarijos platinamos nuotraukos, kurių pagrindinė žinutė buvo gana aiški – Prezidentas dirba, daug daro, nėra ko jaudintis. Jis supranta piliečių baimes ir bando jas numalšinti. Nuotraukos ir (pvz., kreipimosi į žmones) vaizdo įrašai turi sukurti šį komunikacinį ryšį. Piliečiai tikisi, o prezidentas daro.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka

Tačiau Prezidento nuotraukos susilaukė gana prieštaringo vertinimo visuomenėje: arba bent jau socialiniuose tinkluose. Tam užtenka apsilankyti keliose populiaresnėse feisbuko grupėse, kur iš nuotraukų gana liberaliai šaipytasi, klausiant kur dingo Prezidentas kriziniu laikotarpiu ir kritikuojant jo silpną verbalinę komunikaciją, kuria buvo nusivilta žvelgiant į jį kaip simbolinę visuomenę vienijančią figūrą. Nuotraukos naudotos spėliojant, ką po galais Prezidentas veikia tokiu sunkiu metu šalies gyvenime. Jis sėdi prie kompiuterio ekrano, skambina kažkam telefonu. Tuo pačiu metu, kaip buvo pastebėta, jo darbotvarkė išliko gana tuščia. Tad klausimas natūralus – ką jis veikia? „Sėdi“ feisbuke? Laukia pietų? Šiaip nuobodžiauja?

Visa tai, žinoma, yra juokai, nerimti klausimai, kelti siekiant pasišaipyti iš institucijos simbolinės tylos ir pasyvumo tuo metu, kai labiausiai reikia kardinaliai kitokio veiksmo. Tačiau klausimas išlieka aktualus – kodėl galiausiai fotografijos sulaukė pašaipų, o ne institucijos darbo pripažinimo? Juk jų funkcija buvo parodyti Prezidento darbštumą.

Apie tokių vaizdų reikšmę mąstė prancūzų sociosemiotikas Ericas Landowskis. Tekstuose apie kūno reprezentacijas vaizde bei politikų vizualines savireprezentacijas jis pateikia „užklupimo su įkalčiais“ sąvoką.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka

Šia sąvoka mokslininkas nurodo savotiškai natūralizuotus, subuitintus vaizdus, kuriais politikas save pristato. Tai gali būti fotografijos tariamai (arba tikrai) nesurežisuotame veiksme, žaisme, neretai neinstitucinėje aplinkoje. Tokie vaizdai turėtų priartinti politiką prie eilinių piliečių, parodyti jo sąsajas su kasdiene realybe, pažįstama kiekvienam iš mūsų. Tad, pvz., krepšinį kieme žaidžiančio politiko fotografiją ar vaizdo įrašą galima laikyti tokiu „užklupimu su įkalčiais“ – įkalčiais apie politikos sąsajas su kasdiene realybe. Tą patį galima sakyti ir apie Prezidento darbo fotografijas, pasklidusias karantino pradžioje.

Pastaruosius vaizdus E. Landowskis priešpriešina su antropometriniais vaizdais, kurie šį žmogiškumą paslepia ir iškelia į pirmą vietą institucinę poziciją. Tokio vaizdo pavyzdžiu gali būti laikomi oficialieji prezidentų, premjerų portretai. Tokius G. Nausėda ir kiti politikai neretai naudoja kampanijų metu ir vėliau.

Kas, žvelgiant iš minėtos perspektyvos, nesuveikė G. Nausėdos atveju? Galima išskirtis kelias priežastis.

Visų pirma Prezidento komunikacija krizės akivaizdoje (ar bent jau didžiąją jos dalį) buvo silpna, nenatūrali, pripildyta klišių. Stokota ir žmogiškos emocijos. Panašu, kad šiaip jau retorikos meistryste negarsėjančio premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymai koronaviruso akivaizdoje atrodė tvirtesni ir konkretesni, o tai taip pat turėjo nustebinti ne vieną pilietį, kuriam būsimasis prezidentas atrodė tinkamas ir viešosios reprezentacijos prasme. Šis aspektas, beje, neretai minėtas kaip G. Nausėdos privalumas rinkimų kampanijos metu.

Neretai Prezidento pareiškimai buvo pernelyg sekantys jau paskelbtomis naujienomis, taip dar labiau sumažinant jų vertę ar telkiamąją galią. Tai nereiškia, jog iš Prezidento tikimasi dekretų leidimo ir kitokių praktinių veiksmų, tačiau kitų institucijų jau pasakytų dalykų kartojimas didelio pasitikėjimo nekelia, ypač lyginant su kai kuriais praeities prezidentais, gebėjusiais ne tik kartoti institucijų teikiamą informaciją, tačiau ir sukurti savotišką pridėtinę vertę.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotrauka

„Neaišku ko veikimo“ naratyvą ir pašaipų bangą paskatino ir tai, kad didžiąją laiko dalį prezidentinė darbotvarkė, pasiekiama kiekvieno, norinčio ją pamatyti, išliko gana tuščia, stokojo detalumo. Tai, šalia bendrų raginimų visuomenei ir Vyriausybei, galėjo suardyti pragmatinį „užklupimo“ sumanymą. Dėl šios priežasties vietoje susikaupusio, įdomiai ekrane rodomą informaciją analizuojančio Prezidento vaizdinio atsirado neaišku, ką veikiančio politiko įvaizdis.

Galiausiai natūralu, kad pašaipas ir bendrą pasipiktinimą padidino ir jau teksto pradžioje minėtas interviu, kuriame G. Nausėda pareiškia nejaučiantis diskomforto dėl visuomenėje kylančios kritikos. Tai toli gražu nepiešia visuomene, jos sveikata ir susitelkimu susirūpinusios simbolinės politinės asmenybės paveikslo. Tad susidaro įspūdis, kad net režisuotuose momentuose Prezidentas ir jo komanda nesugebėjo sukurti išties veiksmingo ir svarbiausia – pozityvaus „užklupimo su įkalčiais“ naratyvo. Prezidentinės vizualikos ir retorikos mišinys galiausiai sukonstravo visai kitokias reakcijas bei naratyvus. O ir pats Prezidentas savo vietos ir ryšio su visuomene, valdant krizę, atrodo, taip ir nerado.

Tačiau kontroliuojamas vizualumas yra tik vienas politikos, paremtos vaizdu, aspektų – nerežisuotos situacijos gali būti dar iškalbingesnės.

„Pagautas už rankos“? Nesurežisuoti vaizdai ir rūpesčio dėl pandemijos pėdsakai

Prezidento kanceliarijos fotografijos yra kontroliuojamos paties Prezidento ir jo komandos: būtent jie atrenka tai, ką pamatys visuomenė. Tačiau neretai svarbesnės tampa nesurežisuotos viešumos situacijos, kurios leidžia pažvelgti į politiką išties autentiškame jo amplua. Plėtojant minėto E. Landowskio mintis, galima mąstyti apie „pagavimą už rankos“, kai piliečiai tiesiogiai užklumpa politiką įvairiose nesuplanuotose situacijose, parodančiose kaip išties (ir be jokių įtarimų) politikas elgiasi iškilus netikėtai, tačiau gyvenimiškai situacijai.

Žinoma, tai nereiškia, kad politikas visiškai nekontroliuoja situacijos. Jis gali reflektuoti tai, kaip jis elgiasi ir koks įvaizdis šiuo elgesiu kuriamas. Pagal tai jis gali koreguoti ir savo veiksmus. Tačiau tuo pat metu tai nėra institucijos atstovų kuriami vaizdai, kurie vėliau gali būti atrinkti ar retušuoti.

Kalbant apie tokias situacijas negalima apsieiti be vieno itin iškalbingo epizodo, apskriejusio ne tik socialinius tinklus, tačiau ir kitas medijas, aptarto ir kritikuoto nepriklausomai nuo politinių pažiūrų.

2020 m. balandžio 17 d. G. Nausėda Simono Daukanto aikštėje, surengė spaudos konferenciją, kurioje kalbėjo apie savo praėjusios savaitės susitikimus su darbuotojų, verslo asociacijų ir kultūros sektoriaus atstovais. Lyg ir nieko ypatingo, Prezidentas atsiskaito visuomenei ir bando paneigti „ką jis po galais ten veikia“ naratyvą. Jei ne maža problema: lauke šlapdriba. Netoli Prezidento stovėjo gestų kalbos vertėja. Virš G. Nausėdos buvo laikomas skėtis, tačiau vertėja savo darbą atliko be jokios apsaugos, išskyrus plastiko kaukę ant veido. Prezidentas konferencijos metu į vertėją net nežvilgtelėjo.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šalia vaizdo įrašų po šios konferencijos pasklido ir nuotraukos, sulaukusius reakcijų visuomenėje. Prezidentui vėl nepasisekė, kai kur jis apkaltintas nejautrumu. Ir turbūt su tuo sunku ginčytis, ypač kai kalbame apie asmenį, kuris savo rinkimų kampanijoje kalbėjo apie būtinybę išklausyti, atjausti bei pagelbėti piliečiams „tyliojoje Lietuvoje“. 

Tad šioje situacijoje matomas skėtis virš Prezidento galvos, o šiaip jau marginalizuotos ir neretai primirštos socialinės grupės interesams atstovaujanti vertėja mirksta šlapdriboje be jokios Prezidento reakcijos, demonstruojančios bent jau užjautą vertėjai, verčia susidaryti kiek kitokį „tyliosios Lietuvos“ gynimo vaizdą. Skėtis po poros minučių, žinoma, buvo atneštas, tačiau tai, jog Prezidentas jį gavęs akivaizdžiai neatsižvelgė į šalia esančią vertėją iki kol kažkas iš Prezidento komandos nesusizgribo, taip pat daug kam tapo iškalbingu epizodu. Žinutė buvo išsiųsta: nematomi tampa visi, išskyrus „nematomos Lietuvos“ Prezidentą.

Čia net galima pagalvoti, kad Prezidentas buvo išties „pagautas už rankos“ nusikaltimo vietoje, t. y. gyvenimiškoje situacijoje, kurioje retoriškai reiškiamos vertybės galėtų būti įvaizdintos. Deja, panašu, kad G. Nausėdai eilinį kartą nepasisekė to padaryti. Nerežisuota situacija galimai atskleidžia kartais nepageidaujamas savybes, kurias oficialiojoje fotografijoje galima suvaldyti, paslėpti, nukreipti nuo jų dėmesį. Pirmuoju atveju nepavyko parodyti jokio simbolinio autoriteto visuomenei, o antruoju nepavyko patvirtinti ir skelbiamos vertybinės linijos. 

Vaizdo „įkalčiai“ kaip politikos turinio liudijimas?

Ar galima vien iš vizualios informacijos, o ypač fotografijų spręsti apie politiką, jo vertybes bei veiklą? Žinoma, ne. Tai nebūtų sąžininga. Politikai, ypač demokratijose, turi dvigubą iššūkį – reprezentuoti ne tik save, tačiau ir rinkėjus, o platesne prasme – šalies piliečius.

Bet kokiu atveju viešus vaizdus galima laikyti savotiška įkalčių forma, kuri leidžia papildyti politinių veikėjų vartojamus retorinius instrumentus ir pažvelgti į juos kamuojančius iššūkius.

Kad vaizdinė komunikacija veiktų tinkamai, reikia bent dviejų gana svarbių elementų. Pirma, būtina aiškiai ir logiškai sudėlioti retorikos ir vizualumo ryšį, kuris nepaverstų konstruojamo naratyvo jam priešingu. Taip iš esmės nutiko su oficialiaisiais Prezidento darbo vaizdais, susilaukusiais pašaipų. 

Antra, būtina suvokti, kad tai, kas problemiška, išties ir yra problema. Kitaip tariant, kartais pravartu jausti šiek tiek diskomforto. Šiuo atveju, žvelgiant iš kiek idealizuotos perspektyvos, „diskomforto nejautimo“ naratyvą galima laikyti netgi savotišku spjūviu visuomenei į veidą. Demokratijoje politikas savo esme turi jausti nuolatinį diskomfortą ir atsakomybę piliečiams, kuriems jis atstovauja. Išrinkimas į institucijos postą nereiškia 4 ar 5 metų atostogų gražiai rodantis viešumoje. Priešingai, demokratija šia prasme yra bjauroka politinė sistema, kurioje nuolatos būtina peržiūrėti veiksmus ir pareiškimus, reaguoti į visuomenę. Na, nebent vadovaujamasi pseudotechnokratine – „pasižiūrėkit popierius“ – demokratijos versija, kurią iš dalies pademonstravo ir Prezidentas, netiesiogiai liepęs eiti skaityti Konstitucijos.

Tačiau demokratija popieriuje ir lieka demokratija popieriuje. Popierių turi papildyti ir į demokratiją orientuotas politinio (ir ne tik) gyvenimo būdas bei požiūris.

Būtent išpažintas diskomforto pojūčio nebuvimas labiausiai kelia nerimą, kadangi turi potencialo nurodyti ne tik į patirties trūkumą, tačiau ir politinės pozicijos tuštumą. Jai užpildyti gali prireikti ne vienos krizės su visomis jų pasekmėmis, įskaitant ir kartais taip reikalingą gebėjimą tebūnie simboliškai, tačiau tramdyti antidemokratiškus veiksmus.

Norėtųsi naiviai viltis, kad šalis neturės jokių rimtesnių iššūkių savo demokratijai ateinančiais metais. Galima tikėti ir tuo, jog vaizdai nepapasakoja visos istorijos. Bet kokiu atveju diskomforto nebuvimas gali brangiai kainuoti.