Slaptas įrašas, kurį galima perskaityti tik suglaudus du puslapius. VU bibliotekos nuotrauka

Gegužės 7–8 d. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute vyko tarptautinė konferencija „Materialus knygos kūnas: tarp tradicijos ir inovacijos“, skirta VU bibliotekos 450 metų sukakčiai paminėti. Joje Retų spaudinių skyriaus bibliotekininkė SONDRA RANKELIENĖ skaitė pranešimą „Epochų kaitos atspindys Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabuluose“.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma inkunabulų – pirmųjų spausdintų knygų – kolekcija gausiausia Lietuvoje. Joje net 340 tokių vertingų senų knygų. Kuo jos ypatingos? Kaip išliko šimtmečiams bėgant? Kokius pėdsakus jose paliko savininkai ir skaitytojai? Apie visa tai ir kalbiname Sondrą.

Kuo mūsų bibliotekoje saugomi inkunabulai įdomūs pasauliui? Kaip įsitraukėte į Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo (CERL) inicijuotą Inkunabulų proveniencijų duomenų bazę (MEI)?

Lietuvos inkunabulai yra ypatingi tuo, kad jie per savo gyvavimo laikotarpį turėjo labai daug savininkų. Mūsų kraštuose pirmosios spausdintos knygos buvo gabenamos iš tolimų kraštų, buvo brangios ir todėl rūpestingai saugomos, perduodamos kaip palikimas iš kartos į kartą. Jose yra labai daug buvusių savininkų paliktų ženklų: įrašų, teksto komentarų, asmeninių užrašų. Atidžiai juos tyrinėjant galima sužinoti daug iki tol nežinotų faktų, išsiaiškinti asmenų gyvenimo datas, sužinoti paprastų žmonių nuomonę apie konkrečius istorinius įvykius ar netgi juos patikslinti.

Pavyzdžiui, nemažai savininkų mėgdavo kurioje nors vietoje apskaičiuoti, prieš kiek metų buvo išleista knyga, iš savo gyvenamųjų metų atimdami knygos išleidimo metus. Radę tokį aritmetinį veiksmą inkunabule mes iš karto galime nustatyti, kad tais metais gyveno knygos savininkas. Taip esame patikslinę ne vieno iki šiol jau žinomo asmens veiklos metus.

Į tarptautinės inkunabulų proveniencijų duomenų bazės (MEI) veiklą įsitraukėme, kai šios bazės vadovų kontaktus iš konferencijos Vroclave parvežė tuo metu Retų spaudinių skyriuje dirbusi Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė. Jau tada ji atvežė žinią, kad jiems mūsų inkunabuluose esanti su knygos tekstu nesusijusi, kitaip tariant, antrinė informacija, yra labai įdomi.

Kokie laiko palikti ženklai jums pačiai įdomiausi?

Patys įdomiausi yra skaitytojų arba savininkų palikti įrašai – tiek nuosavybės įrašai, tiek teksto komentarai, tiek asmeniniai arba šeimos užrašai. Visada, prieš pradedant skaityti įrašą, atsiranda lobių ieškotojo jaudulys. Aš esu nepataisoma romantikė ir nuolat tikiuosi perkaityti ir sužinoti kokį nors dar niekam nežinomą istorinį faktą, atrasti kuo seniau įrašytų lietuviškų žodžių ar frazių arba netikėtą kurios nors teksto vietos komentarą.

Rabanus Maurus „De sermonum proprietate, sive Opus de universo“ (Strasburgas, apie 1474 m.) – viena pačių seniausių VU bibliotekos knygų. Bibliotekos nuotrauka

Senos knygos kvapo, malonumo prisilieti prie XV a., prie karalių ir kitų žinomų asmenų laikytos knygos nesuskaitmeninsi. Čia taip pat kaip su meno kūriniais – juk visur pilna įvairių reprodukcijų ir skaitmenintų vaizdų, bet kažkodėl visi lekiame į Luvrą ir stovime eilėse, norėdami patys pasižiūrėti į tos paslaptingos Leonardo da Vinci Madonos šypseną.

Ar sudėtinga atpažinti įvairių amžių pėdsakus knygoje: pakeistą viršelį, apkaustus, naujus piešinius ir skaitytojų ar savininkų paliktus ženklus?

Tikriausiai tai būtų sudėtinga, matant inkunabulą pirmą kartą. Kuo daugiau dirbi su seniausiomis knygomis, tuo daugiau patirties apie jų išvaizdą tenka sukaupti. Po 25 darbo metų vos tik paėmus knygą į rankas iš karto galima pasakyti, kuriame amžiuje ji buvo perrišta, kada remontuota ar sekant kokios epochos mada buvo nupieštas inicialas arba piešinys knygoje. Taigi tai visai nesudėtinga – tereikia ilgai dirbti su įvairių laikotarpių knygomis ir atsiminti tai, ką matai.

Kas yra protoekslibrisas?

Tai vienas seniausių knygos nuosavybės ženklų – dažniausiai savininko herbas, kartais su moto ir inicialais dailininko arba paties savininko nupieštas kur nors pradžioje, paprastai įkomponuojamas tuščiose be teksto paliktose lapo vietose. Turtingesni savininkai samdydavo dailininkus. Jų piešti protoekslibrisai būdavo spalvoti ir auksinti. Ne tokie turtingi – piešdavo patys paprastu rudu arba juodu rašalu.

Ką jūs pirmiausia įvertinate paėmusi į rankas inkunabulą?

Pirmiausia labai atsargiai apžiūriu iš visų pusių – norisi žinoti, kaip drąsiai aš galiu knygą vartyti, kokia jos būklė. Nors inkunabulai pasižymi labai gera popieriaus kokybe – jis genda daug rečiau už vėlesnių amžių knygų popierių, vis dėlto kartais knyga būna pradėjusi pelyti – jos lapai tampa itin trapūs. Knyga gali būti paprasčiausiai suskaityta, t. y. sudriskusi nuo dažno skaitymo, viršelio medis gali būti sulūžęs, oda pažeista ir pan. Tuomet inkunabulą tenka vartyti labai atsargiai, nes tikrai nesinorėtų jo dar labiau pažeisti.

Ar labai pasikeitė požiūris į knygos vertę ir jos autentikos išsaugojimą bėgant amžiams?

Taip, labai – ir keitėsi net per tuos metus, kai aš jau dirbau su senomis knygomis. Senais laikais svarbus buvo tekstas, kurį visomis išgalėmis buvo siekiama išsaugoti, nekreipiant dėmesio į viršelių autentiškumą, o šiais laikais yra svarbus knygos, kaip istorinės vertybės, visumos autentiškumas. Dabar net restauruojant siekiama kuo mažiau kištis į konkretaus inkunabulo istoriją – išsaugomi visi – tiek viršelio, popieriaus, tiek kitų knygos elementų – mažiausi fragmentai. Be to, šiais laikais, kai skaitmeninama viskas, beveik bet kurio inkunabulo tekstą galima rasti ir perskaityti internete, todėl tyrinėtojams šiuo metu daug svarbesnė yra vadinamoji antrinė informacija, kuri yra pasislėpusi knygose – tai įrašai, knygos nuosavybės ženklai, įvairių laikmečių viršeliai ir jiems naudotos medžiagos, kurios kartais taip pat gali būti pilnos siurprizų. Pavyzdžiui – nė vienas VU bibliotekos inkunabulų viršeliuose ir priešlapiuose esantis ar knygos bloko sutvirtinimui naudotų rankraštinių pergamentų fragmentas NĖRA tyrinėtas. Net nepradėti tyrinėti – o juk jie gali būti daug senesni už pačius inkunabulus!

XVII a. protoekslibrisas su moto pirmajame inkunabulo lape. VU bibliotekos nuotrauka

Kaip manote, ar suskaitmeninus visus inkunabulus nedings poreikis ir malonumas rankose palaikyti, pavartyti retą leidinį?

Nedings tikrai. Visų pirma senos knygos kvapo, malonumo prisilieti prie XV a., prie karalių ir kitų žinomų asmenų laikytos knygos nesuskaitmeninsi. Čia taip pat kaip su meno kūriniais – juk visur pilna įvairių reprodukcijų ir skaitmenintų vaizdų, bet kažkodėl visi lekiame į Luvrą ir stovime eilėse, norėdami patys pasižiūrėti į tos paslaptingos Leonardo da Vinci Madonos šypseną. Be to, kartais tose senose knygose yra tokių dalykų, kurių skaitmeninė kopija neparodys, pavyzdžiui, senais laikais visi be galo mėgo slaptumą ir įvairius šifrus. Viename inkunabule yra įrašas, kuris įrašytas suglaudus dviejų toli vienas nuo kito esančių puslapių kraštus. Taigi šį įrašą galima perskaityti tik „gyvai“ sugretinus šiuos du puslapius.

Ar darbas Retų spaudinių skyriuje kažkiek pakeitė jūsų požiūrį į knygą, jos vertę, jos formą ir išvaizdą?

Taip, pakeitė – ir į blogąją pusę: man nebeįdomios švarios ir gražios, neprirašinėtos ir nesuskaitytos knygos. Tokios knygos man – lyg bedvasės, neturinčios savo istorijos, savo atskiro gyvenimo paprasčiausios negyvos informacijos pernešėjos.

Ar jums imant į rankas knygą svarbu, kaip ji atrodo?

Taip – knyga turi akį traukti savo estetika – tai knygos dailininko ir spaustuvininko darbas. Jį senieji meistrai išmanė itin gerai – nerasite atmestinai sukurtos ir išspausdintos senos knygos! Ir dar – knyga turi alsuoti savo dvasia, išgyventais laikmečiais, iš jos turi sklisti buvusių savininkų, skaitytojų ir komentatorių energija. Tik sudėjus šiuos du dalykus – leidėjo meną ir knygos istoriją – knyga bus man patraukli.

Aukso plokštelė, rasta tarp knygos puslapių. VU bibliotekos nuotrauka

Kokį įdomiausią pokytį, piešinį, detalę ar objektą esate radusi tyrinėjant senus spaudinius?

Įdomiausias netikėtumas inkunabule, tiksliau – tikras lobis – tai nemaža 6 cm ilgio ir iki 1,5 cm pločio aukso plokštelė, netikėtai blykstelėjusi, skaičiuojant knygos lapus. Greičiausiai tai iliustratoriaus arba knygrišio tarp knygos lapų palikta inicialų arba viršelio įspaudų auksinimui naudota aukso folija. Šiuo metu „auksas“ saugomas atskiroje dėžutėje šalia inkunabulo, kuriame ir buvo rastas.

Kaip manote, ar mūsų bibliotekoje saugomi inkunabulai dar turi neatskleistų paslapčių?

Žinoma, be jokios abejonės – reikia tik atidžiai versti lapus…

logo