Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete. Evgenios Levin / žurnalo „Ateitis“ nuotrauka

Kai pernai su kolegomis svarstėme apie jubiliejinius 2020-uosius metus, niekam negalėjo ateiti į galvą, kad tiek Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, tiek ir Steigiamojo Seimo šimtmečio jubiliejų švęsime socialinėje izoliacijoje. Galima pasakyti, kad pasaulinė pandemija gerokai mus išmušė iš vėžių ir į šias iškilmes leido pažvelgti visai kitu, netikėtu aspektu.

Lygiai prieš šimtą metų Lietuvoje po daugybės šimtmečių vėl susirinko tautos atstovybė, kuri 1920 m. gegužės 15 dienos Steigiamojo Seimo rezoliucija ratifikavo demokratinės Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir promulgavo Lietuvos Respubliką. Kaip žinoma, respublikos sąvoka turi tris reikšmes: visų pirma – tai pačios valstybės sinonimas; antra, romėniškoji res-publica reiškia visų bendrą reikalą ar bendrą gėrį. Trečia jos reikšmė susijusi su valstybės valdymo forma, pasireiškiančią per visuotinius rinkimus formuojamą aukščiausiąją valdžią. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pagal Lietuvos Statutus buvo respublika pirmomis dviem reikšmėmis, o 1920 m. gegužės 15-oji pridėjo ir trečiąją respublikos reikšmę. Taigi, Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 dienos rezoliucija įvykdė 1918 m. Vasario 16-osios akto užduotį – „galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus“. Tiesa, prieš šimtą metų susirenkant Steigiamajam Seimui, buvo neįmanoma numatyti gana greitos Lietuvos okupacijos bei to, kad po 70-ties metų 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija atgims ne tik kaip politinė deklaracija, bet ir kaip modernios Lietuvos „konstitucinis pamatas“, kaip tai puikiai įvardijo Kovo 11-osios aktas.

Kalbant apie Steigiamąjį Seimą, reikia pabrėžti, kad jis turėjo dvigubą statusą: visų pirma, jis buvo pouvoir constituant, t. y. steigiamosios galios laikinasis įsikūnijimas, o iš kitos pusės, jis vykdė ir tautos atstovybės arba įstatymų leidėjo funkcijas. Tradiciškai steigiamojo susirinkimo pagrindinis uždavinys ir egzistavimo trukmė yra siejama su steigiamosios galios dokumento – Konstitucijos – priėmimu, todėl Steigiamasis Seimas per dvejus metus parengė ir priėmė demokratinę 1922 m. Lietuvos valstybės Konstituciją. Čia įdomu pastebėti, jog 1990 metais išrinkta Aukščiausioji Taryba gana vykusiai pakartojo Steigiamojo Seimo vaidmenį, kai ne tik priėmė nepriklausomybės atstatymo aktą, bet ir per dvejus metus parengė bei priėmė naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl ne be reikalo vėliau ji buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba – Atkuriamuoju Seimu.

Kitas Gegužės 15-osios, kaip neoficialios Respublikos dienos, sutapimas yra tas, kad ji susisieja su Romo Kalantos susideginimo auka 1972 m. gegužės 14 dieną ir po to vykusiais vadinamaisiais „Kauno pavasario“ įvykiais. Simboliška, kad 1972 metų gegužės mėnesio jaunimo pasipriešinimo okupaciniam režimui Kaune įvykius likimas suvedė su neoficialia Respublikos diena, nes Romo Kalantos šūkis „Laisvę Lietuvai“ kaip tik ir atliepė ne izoliuoto individo neįgyvendintas aspiracijas, o res-publica idėją, t. y. visų mūsų bendrąjį reikalą. Taigi, šia prasme Romas Kalanta yra ne tik nepriklausomybininkas, bet ir tikras respublikos idėjos įgyvendintojas, todėl ateityje galbūt vertėtų apsvarstyti galimybę ne tik įteisinti Respublikos dieną Lietuvoje, bet ir susieti šias abi datas bei švęsti jas kartu.

Visgi grįžkime į dabartį, t. y. į 2020 m. gegužės 15-ąją ir pasistenkime suvokti, kaip reikėtų suprasti res-publica idėją visuotino karantino ir su tuo susijusių žmogaus teisių ribojimų bei suvaržymų kontekste? Visų pirma ši patirtis parodė, kaip glaudžiai esame vienas su kitu susiję, kad visi, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties, „plaukiame vienoje valtyje“. Antra, matome, jog dėl visuomenės sveikatos, kaip bendrojo gėrio, gana greitai esame pasiruošę apriboti kitas savo teises (visų pirma judėjimo laisvę). Trečia, šiandien, kaip niekad, matome, kaip glaudžiai res-publica, kaip bendrasis gėris, yra susijusi su demokratija ir jos institutais, todėl būtina permąstyti, kur yra saviizoliacijos ribos, kurios leistų išlaikyti demokratijos šerdį, įskaitant rinkimus ir tokius parlamentarizmo elementus kaip vieši debatai ir parlamentinė kontrolė. Ketvirta, pasaulinė pandemija ir jai suvaldyti reikalinga išimtinė teisinė padėtis parodė, kad net šioje situacijoje res-publica nėra visiems laikams Konstitucijoje užfiksuota duotybė, bet tokia konstitucinė vertybė, kurią reikia nuolat kurti, puoselėti ir ginti.

Pagaliau labai simboliška, kad būtent šiandien atsisveikiname su vienu iš dabartinės mūsų Konstitucijos kūrėjų, konstitucinės teisės mokslininku, buvusiu parlamentaru ir Konstitucinio Teismo teisėju – dr. Stasiu Stačioku. Stasys Stačiokas savo drąsa ir teisine kompetencija žymiai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykių 1989–1990 metais. Savo parengto 1992 m. Konstitucijos projekto preambulėje jis įrašė tokius žodžius: „Mes, Lietuvos Tauta, remdamiesi savo patyrimu, kurį mums yra davusi senovė ir valstybingumo istorija, atgimimas ir kovos dėl nepriklausomybės, žūtbūtinė rezistencija prieš Tautos naikinimą okupacijos metais ir nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymas, siekdami tęsti Lietuvos Respublikos konstitucines tradicijas ir įgyvendinti mūsų pasiryžimą kurti ir tausoti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką [...], skelbiame šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.“ Manau, kad šie žodžiai puikiai atspindi ne tik dr. Stasio Stačioko pasaulėžiūrą svarbiais mūsų tautos ir valstybingumo momentais, bet ir pačią res-publica idėjos šerdį, t. y., kad mes patys esame savo valstybės, kaip bendrojo gėrio, kūrėjai.