Pexels.com nuotrauka

Profesorius, filosofijos daktaras LUCA FIORANI yra italų fizikas, dirbantis tiriamąjį darbą ENEA (Nacionalinėje naujųjų technologijų, energijos ir tvarios ekonominės plėtros agentūroje). Dėsto „Lumsos“, „Marconi“ ir „Sophia“ universitetuose. Vadovauja visuomeniniam judėjimui EcoOne, kuris ne vien domisi aplinkosaugos klausimais siaurąja prasme, bet ir siekia platesnės įvairių disciplinų bei dvasingumo sintezės. Spalį kvies įvairių šalių mokslininkus į diskusiją dėl enciklikos „Laudato si'“ įgyvendinimo.

„Laudato si' savaitė“, kuri tęsis iki gegužės 24-osios – puiki proga geriau suprasti popiežiaus mintis ir asmeninę atsakomybę.

2015 m. gegužę pasirodė pirmoji istorijoje popiežiaus enciklika, skirta aplinkosaugai ir klimato kaitai. Pernai Amazonijos sinode buvo prabilta apie ekologinę nuodėmę. Jūsų nuomone, ar Katalikų Bažnyčia  tiek aukščiausiu lygiu, tiek eiliniai jos nariai – gerai suvokia situacijos rimtumą ir adekvačiai reaguoja?

Prof. Luca Fiorani. Asmeninio archyvo nuotrauka

Be jokios abejonės, galima daryti kur kas daugiau. Dera prisiminti, kad jau Vatikano II susirinkimo dokumentuose užsimenama apie ekologines problemas, apie jas kalbėjo Jonas Paulius II, o Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ rasime labai svarbių įžvalgų. Tačiau tiesa – „Laudato si'“ ir Amazonijos sinodas yra svarbiausi dokumentai.

Be abejo, teorinį aiškumą turėtų lydėti konkretūs veiksmai, įsipareigojimas, kuris galėtų tapti paradigminis, tai yra pavyzdžiu kitiems. Turime parodyti, kad visos mūsų struktūros – bažnytinės, parapijų, judėjimų pastatai – nedaro poveikio aplinkai. Pavyzdžiui, jie neturėtų aplinkos teršti anglies dvideginiu, skrupulingai tvarkyti atliekas, energiją naudoti iš atsinaujinančių šaltinių. Žmonės turėtų matyti, kad katalikai ne tik yra pasakę gražių dalykų, – ypač jų popiežius – bet jie taip ir gyvena. Tiek apie oficialiąją Bažnyčios poziciją.

Kalbant apie mus visus, galiu tik priminti, kad galime pakeisti savo gyvenimo būdą. Atsivertę vieną iš daugybės portalų ar knygų, galime nesunkiai išmokti rūšiuoti atliekas, protingai eikvoti energiją, mažiau vartoti ir pan. Pavyzdžiui, pirkti sezoninius vaisius ir daržoves, tai yra produktus, kurių nereikia atgabenti iš toli.

Gretos Thunberg įkvėpti moksleivių streikai dėl klimato kaitos.

EPA nuotrauka

Be abejo, svarbu per rinkimus paremti tuos žmones, kuriems gamta yra svarbi. Organizuoti kampanijas, daryti spaudimą – kaip tai daro mūsų jaunimas, besirenkantis į Fridays for Future.

Pavyzdžiui, labai stiprią kampaniją vykdo Pasaulinis katalikų klimato judėjimas  – jie siūlo visiems katalikams ištraukti savo pinigus iš fondų, investuojančių į kietąjį kurą. Daug bažnytinių organizacijų ir judėjimų, tarp kurių ir Fokoliarų judėjimas, kuris yra „EcoOne“ iniciatorius, prisijungė prie šios kampanijos – tai labai stiprus svertas, nes investicijų fondai, finansų pasaulis labai jautriai reaguoja į žmonių tendencijas. Jei kuo daugiau žmonių taip elgsis, finansų pasaulis bus priverstas į tai atsižvelgti ir pradės leisti į apyvartą žaliąsias obligacijas, investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius.

Esame maži, bet mūsų daug ir galime tikrai daryti spaudimą.

Tai galime daryti visi kartu: tikintieji ir ne, įvairių bažnyčių, religijų nariai. Visi kartu galime turėti geresnę planetą šiandien, o rytoj – mūsų vaikams.

Pratęsiant mintį apie geresnę planetą: viename savo straipsnių teigiate, kad COVID-19 nėra vien sveikatos sistemos problema, o mūsų gyvenimo būdo padarinys. Ar galite paaiškinti plačiau? Turime ruoštis karui prieš zoonozes?

Žmogus visada gyveno kartu su virusais ir bakterijomis. Bakterijos ir virusai egzistuoja anksčiau už mus. Homo sapiens, jei neklystu, turi vos apie 500 000 metų, esame gan jauna rūšis, o virusams ir bakterijoms – milijonai metų!  

Žinoma, pastaraisiais metais mokslininkai pastebi, kad zoonozės, tai yra virusų ar bakterijų perdavimas nuo kitų gyvūnų rūšių žmonėms, vyksta vis dažniau. Be abejo, tam turi įtakos mūsų veikla: naikindami natūralią aplinką, miškus, išvejame arba tiksliau, priartėjame prie tų gyvūnų rūšių, su kuriomis anksčiau nekontaktuodavome – taip virusai perduodami daug lengviau.

 COVID-19 nėra vien sveikatos sistemos problema, o mūsų gyvenimo būdo padarinys.

Tačiau neturėtume galvoti, kad visi mikroorganizmai yra blogis. Prisiminkime, pavyzdžiui, melsvabakteres (Cyanobacteria). Prieš 3 milijardus metų atmosferoje nebuvo deguonies, tačiau būtent tos miniatiūrinės bakterijos, visiškai primityvios, neturinčios net branduolio, pradėjo sintetinti deguonį. Nežymūs, be galo maži organizmai – bet milijardai – išskyrė tiek deguonies, kad susiformavo dabartinė mūsų atmosfera, kurioje įmanoma gyvybė.

Kiekvienas iš mūsų galime būti tas mikroorganizmas, kuris pripildo mūsų socialinę atmosferą deguonimi – brolyste, konkrečiais gestais, kurių reikia planetai ir jos gyventojams. Mums gali atrodyti, kad maži mūsų gestai yra nereikšmingi, tačiau tai yra netiesa. Mūsų yra daug, esame daugiau nei 7 milijardai, ir kiekvienas galime „pripildyti“ visuomenę tokiais gestais, nuo kurių visiems taptų lengviau kvėpuoti.

Vienas pagrindinių enciklikos „Laudato si’“ terminų yra „integralioji ekologija“, kuris kalba apie tai, kad aplinkosauga, ekonomika, kultūra ir kasdienis žmonių gyvenimas tyrėtų būti orientuoti į bendrąjį visų gėrį, teisingumą tarp kartų. Nepaisant mokslininkų įspėjimų ir aktyvistų spaudimo, ekonominė sistema keičiasi pernelyg lėtai. Ar dar spėsime sukurti tvarų gerovės modelį?

Aš manau, kad žmogus yra protinga būtybė: sugebės rasti naują sintezę. Mums reikalinga socialinė revoliucija. Ne veltui popiežius kalba, kad reikalinga nauja sintezė, kuri įveiktų netikrą praeities dešimtmečių dialektiką – iš esmės tarp kapitalizmo ir komunizmo.

Šios dvi ideologijos absoliučiai priešingai traktavo bendrąjį gėrį. Kapitalizmas jį patikėjo rinkai, galvodamas, kad laisvoji rinka galiausiai ras optimalią pusiausvyrą. Komunizmas tą gėrį pavedė partijos kontrolei. Tačiau tiek vieni, tiek kiti galiausiai jį sunaikino.

Anna Shvets nuotrauka

Pexels.com nuotrauka

Popiežius sako, reikalinga nauja sintezė, kylanti tiek iš ekonominės, tiek ir socialinės revoliucijos. Juk ekonomika reguliuoja mūsų elgesį. Perkame pigiausią prekę, net jeigu ji žaloja aplinką.

Įsivaizduokime nedideles pajamas turinčius tėvą ir motiną, kurie, eidami apsipirkti, renkasi ne ekologiškus obuolius, o tuos, kurie išauginti su cheminėmis trąšomis. Nes ekologiški obuoliai kainuoja dvigubai daugiau. Tačiau chemiškai apdorotos prekės sukelia „nematomų“ išlaidų. Augintojas, kuris naudoja chemines trąšas, iš esmės gauna valstybės paramą! Juk kas apmoka jo sukeltos taršos sukeltą žalą, kas kompensuoja, imasi gelbėti? Mes visi – valstybė. Bet to nepastebime, neįvertiname. Tuo tarpu tie kaštai turėtų būti įtraukti į prekės kainą.

Gailestingumo metų atidarymo dieną (2015 m. gruodžio 8 d.) Šv. Petro baziliką nušvietė visų žemynų menininkus sujungęs šviesų spektaklis „Fiat lux“, išreiškiantis gamtos grožį ir trapumą. „Catholic News Service“ nuotrauka

Štai kodėl Pranciškus kalba apie tikrą ekonominę revoliuciją, kuri atsižvelgtų į visus šiuos veiksnius.

Mūsų ekonomika nukreipta vien į BVP augimą, – tai indikatorius, kurį mes sugalvojome. Reikėtų taip perkeisti mūsų ekonomikos modelį, kad jam rūpėtų ne vien gamyba, ne vien prekių mainai, kuriuos apskaičiuojame pagal BVP, o tai, kas yra mūsų tikra gerovė. Ekonomistai jau dirba, stengiasi nurodyti alternatyvių ekonomikos kriterijų, siūlo atsisakyti BVP skaičiavimo.

Tačiau tam tikrai reikia visų pasaulio šalių sutarimo dėl naujų žaidimo taisyklių, priešingu atveju netikiu, kad mums pasiseks.

Aš manau, jog mums pasiseks. Tačiau tiesa ir tai, kad turime būti budrūs. Gamta turi savo inerciją. Koronaviruso inercija yra labai trumpa. Jei patenku į aplinką, kurioje užsikrečiu, susergu per 14 dienų, tačiau jei visa šalis užsidaro karantine, po dviejų savaičių užkrato pavojus labai sumažėja.  

Reikalingas ekonomikos modelis, kuriam rūpėtų tai, kas yra mūsų tikra gerovė. 

Tačiau jei aš šiandien liausiuosi išmesti į aplinką šiltnamio efektą sukeliančias dujas, savo elgesio poveikį pastebėsiu tik po keleto dešimtmečių, kadangi, prieš gamtai šias dujas absorbuojant, jos dar ilgai išlieka atmosferoje. Tad gali nutikti, kad pajusime katastrofiškiausių padarinių, ir tada žmonės pradės spausti politikus uždrausti dujų išmetimą, kai jau bus per vėlu. Toks yra didžiausias pavojus.

Pabaigai, ar galite papasakoti apie spalio mėnesį „EcoOne“ organizuojamą tarptautinį renginį, kuriame ketinate aptarti visuomeninių grupių ir pavienių asmenų vaidmenį rūpinantis mūsų bendraisiais namais. Kokį tikslą esate užsibrėžę?

Nusprendėme, kad susitikimas bus atviras plačiajai publikai. Iš pradžių ketinome surengti kūrybines dirbtuves porai dešimčių ekspertų – juk idėjos gimsta iš susitikimo, bendravimo. Tačiau pandemija leido suprasti, kad egzistuoja ir virtualaus dalyvavimo galimybė. Tad tikimės, kad susidomėjusieji iš Italijos bei kaimyninių valstybių atvyks dalyvauti gyvai, sukurdami tą terpę, kultūrinį sultinį, kuris randasi, kai žmonės susitinka, kalbasi, dalinasi idėjomis, atranda naujų perspektyvų. Tačiau ir kiti, norintys užduoti klausimus ar pasisakyti, galės prisijungti vaizdo konferencijos metu, o visi besidomintieji galės stebėti tiesioginę transliaciją internetu.

EPA nuotrauka

Norime ne tik analizuoti Pranciškaus encikliką, bet ir žengti žingsnį į priekį. Ne todėl, kad enciklika būtų pasenusi! Priešingai, manome, kad dokumentas turi būti gerai išnagrinėtas, asimiliuotas, įgyvendintas... Mėginsime suprasti, ko galime imtis, kad įgyvendintume popiežiaus mintį. Skirsime laiko naujų kelių paieškai. Prieš tai, žinoma, išklausę tuos, kurie jau aktyviai veikia ekologijos lauke ir buvo „Laudato si'“ bendradarbiai – padėjo popiežiui dokumentą parengti. Suteiksime žodį didžiosioms religijoms, ekonomistams, sociologams. Tiems, kurie mato tą naujai gimstantį visuomenės modelį, ir sieksime kartu išvysti naujų kelių į ateitį.