Balys Miškinis Deltuvos krašte buvo žinomas medinių pastatų meistras. Algimanto Arcimavičiaus nuotrauka (2000 m.)

Nebėra Balio Miškinio – mirė prieš septynetą metų. Liko tušti namai – toliu apmušta žema, bet dviejų galų gryčiukė pilkuoja pačiame Deltuvos pakraštyje, visai šalia plento, vedančio link Ukmergės. Tarp gryčios ir kelio nėra nei griovio, nei medžio, nei kokio atitvaro. Jeigu posūkyje vairuotojas nesuvaldytų automobilio, įlėktų tiesiai Miškinių kamaron su visais nedidelių dulkėm apneštų langelių stiklais. Vasarą iš Vilniaus atvažiuoja dukra Vita su vyru. Patvarko aplinką, sodą.

***

Kai būnu Deltuvoj, dažnai sustoju prie Balio Miškinio namų. Paskutinį kartą čia lankėmės šią vasarą su „Eskizų“ redaktoriumi Vytautu Česnaičiu. Papasakojau jam apie Balį – buvusią dabar jau primirštą Deltuvos legendą. Ilgai vaikščiojome po kadaise paties Balio sodintą sodą. Apžiūrinėjome senas kriaušes, obelis, jose išlikusius paties Balio sukaltus inkilus, zylių lizdus medžių drevėse.

***

Dar Nepriklausomybės pradžioje susipažinau su Baliu, sužinojęs, kad jis buvo pokario metų rezistentas, vėliau nuteistas ir praėjęs tikrą okupantų golgotą. Gerai prisimenu pirmąjį apsilankymą. Buvo ankstyvas pavasaris, dar prieš Velykas. Už trobelės bolavo šiltadaržis, šalia – tuščia punė, nes Miškiniai jokių gyvulių nebelaikė. Už sodo telkšojo didžiulė sodžialka, atsiverianti ir sutyvuliuojanti kiekvieną pavasarį, o per vasaros kaitras iškeliaujanti lietaus debesimis.

„Kas užeinu ar neužeinu par Velykus, a potvynis – kožnais metais. Kaip tik Verbų sekmadenis, teip jis i pri gonka. Buva či kadaise iškasti ravai, vanduo ežeriukan subėgdava, a dabar viskas šiukšlam užgrūstu. Či gi buva šenaujamas pievas, ariamu žeme – burokai kaip viedrus užaugdava, tik dabar pasidare velnynus“, – vedžiodamas po savo šviežiai sutvarkytą atšlaimą, tarmiškai ir vaizdžiai pasakodamas, kaip šeškai sudraskė paskutines vištas, pakalbindamas jaunystėje paties pasodintas obelis, remdamasis tvirta, iš šakių koto pasidaryta lazda, šnekėjo tada pokario metų partizanas Balys Miškinis.

– Buvau miškiniu i pavardė mana, kaip tyči, Miškinis – labai pritinku, – juokiasi Balys iš tokio sutapimo. O lazdą pasidarė paskubom – niekada anksčiau nereikėjo ramsčio, visados buvo tvirtas it titnagas. Ir kalbėsena jo kažkokia tvirta, griežta – tarsi kalbėtum su atsargos kariškiu.

Balys pabėdavojo, kad susižeidė koją. Mat per Tris Karalius pjaustyto buroko gabalu užspringo kaimynės Valerijos karvė. Atvažiavo daktaras Mečislovas Radzevičius, o palaikyt gyvulio – nėra kam. Mat moteriškė gyvena viena – negi nepagelbėsi. O Balys dar prilaiko sveikatos, suėmė karvę už ragų, paskui dešine ranka už šnervių. Daktaras įleido gerklėn ranką, norėdamas ištraukti ar bent jau gilyn nustumti sprangulį. Išsigandusi žalmargė griuvo ir prispaudė Balį prie sienos. Užspaudė taip stipriai, kad sulaužė koją per patį kelį.

– Dabar jau geriau, skaityk, kad sveikus, ale vis da koja kaip nesavu, i skaudėt imu preš orą atmainu. Ti man boba užkaiči vandenia, aš pridedu ųžula žievių i užvirinu gerai. Kamaroj stovi medinis kubilus, ti aš unlipu i šutinu koji, kad jų kur galus. Matai, i daktarus liepia šutint. Išlipi iš kubila, rods, un kita svieta pasijauti – kad geru, kad lengvu pasidara... – šaipėsi Balys Miškinis iš savo netikėtos ligos.

***

Vladas Miškinis – žmogus, dirbęs Lenino apsaugoje. Vitalijos Rylejevienės archyvo nuotrauka

Čia, rytiniame Deltuvos pakraštyje, nuo seno gyveno Miškiniai. Balio seneliai, vėliau – tėvai Vladas ir Uršulė. Jie ir amžino pogulio atgulė netoliese – senose Deltuvos kapinėse. Visi buvo mažažemiai, neturtingi – tikri bedaliai. Už kapinaičių turėjo tris hektarus ariamos ir kampą pabalės pievų ganyklai. Kaip bedirbo, vargo rankomis nepraskirdavo – lyg diemedis jis žaliavo sodybos vartuose. Todėl Balio tėvas – Deltuvos batsiuvys – ieškodamas laimės ir skalsesnės duonos riekės, daugelį metų klaidžiojo po pasaulį, po plačiąją Rusiją, tarnavo caro, paskui bolševikų kariuomenėje, vienus metus dirbo Lenino apsaugoje.

– Anam gali, kur dabar kamaru, givenau aš. Sava kumpa neturėjau. O neturi savų namų, žemes – eik bernaut, liek prakaitu svetimam. Ale aš nebernavau – nu pat jaunų dienų buvau medžio darbų meistrus. Darba užtekdava. Kiek či aplink mana namų, svirnų pastatytu – nesuskaičiuosi. Kad ruskis nebūt užėjis, aš būčiau jau gerai prasikūris. Ne tokioj gryčioj gyvenčiu, – sakė Balys Miškinis, gyvenęs šalia Deltuvos mūšio lauko, kuriame 1812 metų birželio pabaigoje vyko istorinis mūšis – prancūzų ir rusų kariuomenės susirėmimas.

***

Daugybė mūšių ir negandų buvo ir paties Balio Miškinio gyvenime. Ne kartą kraują stingdančiu žvilgsniu į jį žvelgė mirtis, ir kiek sykių su ja laimingai prasilenkta...

Karo metu dar nė dvidešimt metų neturintis Balys kurį laiką tarnavo Vokietijoje. Pats savo noru buvo užsirašęs reicho darbo tarnybon – viename Vokietijos mieste ištisus metus maskavo parako fabriką nuo priešininkų bombonešių antskrydžių. Darbas buvo labai pavojingas, varginantis, tačiau vokiečiai duodavo uždirbti ir pavalgyti. Lietuvoje tada buvo labai sunku, statybų vyko nedaug. Kas tau statys, kai aplinkui deginama ir griaunama. „Paskum kai mani susekė i teisia už mišku, mėgina prikišt, kad buvau esesininku, kad žydus šaudžiu. Ale ko nebūva, to nebūva“, – sako Balys Miškinis.

1944-ųjų rugpjūty Balys Miškinis iš šitų namų išėjo į mišką. Keletą kilometrų už Deltuvos dunksančiam Viliukų miške jau būrėsi šio valsčiaus vyrai, tvirtai pasiryžę nestoti sugrįžusio okupanto kariuomenėn. Jeigu lemta paguldyti jauną galvą, jeigu tėvynei reikia kraujo aukos, tai ne kur nors Kurše ar Vokietijoje, o savo krašte. Už savo tėviškę. Jau pirmomis savaitėmis Viliukų miške susidarė nemenkas gerai ginkluotų partizanų būrys. Pirmasis būrio vadas buvo Jonas Venckus, slapyvarde Linkaitis. Kilęs iš Bardiškių kaimo. Jis vienintelis būryje dėvėjo Lietuvos kariuomenės karininko uniformą, nes prieš karą buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės puskarininkis.

– Aš nešiojau Plechavičiaus armijos uniformu. Mana slapyvarde būva Šarūnus. Miškun išėjau sava noru – niekus many neverte, neunkalbinėje. Supratau, kad kitos išeities kaip ir nėr. Jeigu jau žūt, ait prapultin – tai savam krašti. Už sava kraštu numirt. A iš karta gi būva didelis pakilimus - visi tikėjam, kad toj betvarke ilgai nebus, kad padės amerikonai. Būsim tikri nugalėtojai, Lietuvu vėl bus laisvu. Labai tikėjam, kaip bebūva sunku. Nuolatiniai miškų valymai, garnizonus, skrebai, badus. Bunkery tvanku, dušnu, a žiemu – šaltis. Baisu būva... – dalijosi skaudžiais prisiminimais Balys Miškinis.

Miške daugybė senos Deltuvos žemės vyrų padėjo galvas. Pasak Balio Miškinio, Deltuvos miestelio, Jakutiškių, Atkočių, Bardiškių, Gintarų, Kreivių, Diržių kaimuose buvo ne po vieną sodybą, išlydėjusią savo vyrus į mišką. Jos glūdėjo tylios, prislėgtos, o prasidėjus išvežimams – ištuštėjusios, tarsi vis laukdamos negandos ženklo, kada jų sūnus, maitintojas, šeimininkas bus jau negyvas numestas bažnyčios pašventoriuje, prie apgriuvusios Deltuvos kirkės ar Ukmergės turgaus aikštėje... Balys Miškinis ilgai vardija žuvusius savo bendražygius: Jonas Kaselis-Šauklys iš Deltuvos teturėdamas 28 metus žuvo prie Vareikių kaimo; Gžimaila Leonas-Dzedas iš Gintarų kaimelio šalia Deltuvos buvo sušaudytas pačių partizanų, nes tapo provokatoriaus auka; Antanas Mugenis-Titnagas, Antanas Mučinskas-Ginutis – taipogi išdavystės aukos; Juozas Gavėnas-Šturmas, vienas iš paskutiniųjų šio krašto rezistentų, per Žolinę žuvo Ratkaučiznos kaime; Kazys Žižminskas-Vaidila, Stasys Venckus-Biržys iš Atkočių bei Alfonsas Jovaiša iš Diržių kaimo – visi trys 1947 metais žuvo bunkeryje Viliukų miške... Pagarsėjęs drąsa ir narsumu Vytautas Riklickas-Ličys iš Jakutiškių kaimo, ilgai ir sumaniai vadovavęs Viliukų būriui, jo bendražygiai Julius Belickas-Klevas iš Atkočių bei Vytautas Pinkevičius-Povaras iš Kačėniškių kaimo 1947 metų rugsėjy garnizonui apsupus Jovaišienės sodybą ir joje suradus bunkerį, visi trys susisprogdino. Nepasidavė. Šventa kova buvo...

– A katrie išlikam gyvi, kuriuos rusai paime belaisvin, katrie patys legalizavosi, praėjam lagerių pragarus. Da baisiau už mirtį. Ruskis visados mukėja žmogų kankint ir išvest iš prota. A aš juos, sava draugus, visur prisimenu. Ligi viena – i vardus, i pavardis. Šitus dalykus i grabun guls su manim, – sakė 77 metų deltuviškis, buvęs pokario metų rezistentas Balys Miškinis.

Balys Miškinis kalbėjo ir apie išdavikus bei provokatorius.

– Daug jų buva. Tukioj sumaišty ir nevilty buvo labai sunku suprast, kur teisybe, a kur melus. Miškinių vardu daug bloga buva padaroma. Iššaudytas šeimas, pavieniai ūkinikai. Tai ne rezistentų, iš tikra kovojusių už sava kraštu, darbus.

Pasak Balio, tikri kovotojai vaikų ir senelių nežudydavo. Dauguma jų buvo aukštos kultūros, mylintys Lietuvą žmonės – Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai, mokytojai, pasiturinčių, tvarkingų Sibiran išvežtų ūkininkų sūnūs. O tarp jų kartais atsirasdavo ir šiukšlių – išsigimėlių. Tokie prisidengę Tėvynes meile į miškus išeidavo banditauti, plėšti žmonių, suvesti sąskaitų dėl mažiausių smulkmenų su kaimynais, netgi giminėmis, parodyti jėgą ir nakties valdžią beginkiams įbaugintiems kaimiečiams.

***

Balys Miškinis su žmona Genovaite prie savo namų 1953 m. Dukros Vitalijos šeimos archyvo nuotrauka

Balys Miškinis pasakojo, kad jo tėvas Vladas yra gimęs 1891 metais. Jaunystėje jis buvo paimtas į caro kariuomenę ir septynerius metus ištarnavo generolo Brusilovo reguliariojoje raitelių armijoje. 1916 metais Rumunijos fronte buvo sužeistas, ilgai gydėsi Maskvoje, čia jį ir užklupo 1917 metų revoliucija. Kariuomenei buvo nebetinkamas, o grįžti namo nebuvo jokių galimybių, tad į Darbo komisariatą kreipėsi prašydamas kokios nors tarnybos. Tuo metu Maskvoje Tverskaja gatvėje kaip tik vyko 2-asis Rusijos socialdemokratų suvažiavimas, kuriam vadovavo „didysis proletariato vadas Vladimiras Leninas“.

Nors Vladas Miškinis sunkiai valdė kairiąją ranką, buvo paskirtas į apsaugos kuopą ir saugojo suvažiavimo rūmus. Vėliau tarnavo prižiūrėtoju Lefortovo kalėjime. Ne kartą matė Leniną iš arti, netgi kalbėjosi su juo. Anais sovietiniais laikais tuometinei Ukmergės valdžiai Vladas Miškinis buvo tarsi kokia iškasena – jį padarė „ištikimu Lenino bendražygiu“, kviesdavo į susitikimus su komjaunimu, kur prašydavo pasakoti apie Leniną. Seniokui patikdavo pakalbėti, už tai jam užrišdavo raudoną kaklaraištį. Gerai tik tiek, kad žmogui buvo paskirta personalinė pensija, nors, pasak Balio, tai ir pražudė tėvą: jis ėmė stipriai gerti. Vladas Miškinis pokario metais turėjo įtakingų draugų, todėl 1947 metais padėjo legalizuotis ir savo sūnui.

***

Gavęs „arklio pažymėjimą“ (taip pokario laikais vadinosi laikini dokumentai) Balys Miškinis ėjo po kaimus ir statė žmonėms medines trobas. Vėliau pamilo merginą, vedė ir susilaukė dukters. Dirbo miškų ūkyje. Tačiau gyveno nuolatinėje baimėje – net penkerius metus turėjo registruotis Deltuvoje kas keletą dienų. Ir dažnai buvo vis tardomas, tačiau nieko neįskundė, neišdavė.

***

Tik po dvidešimties metų, 1966 metais, suėmus vieną rezistentą, kurio pavardės Balys Miškinis nenorėjo minėti, šis okupantams išdavė jį. Balys Miškinis buvo areštuotas, nuteistas ir penkiolikai metų ištremtas į Mordovijos lagerius.

„Bausmę atbuvau Mordovijos autonominėj respublikoj – 385/11-ame, vėliau 385/19-ame ir 385/4-ame lageriuose. Gyvenimo ir darbo sąlygos buvo žiaurios. 1972 metais buvome išvežti į Permės srities lagerius. Ten buvo dar sunkiau. Pagaliau 1981 metų balandžio mėnesį buvau paleistas namo į Lietuvą, bet gavau dar metus griežtos milicijos priežiūros – kaip nepataisomas asmuo. Kas trys dienos reikėjo registruotis Ukmergės milicijos skyriuje. Grįžęs gyvenau su šeima – žmona Genovaite ir dukra Vitalija – tėviškėje Deltuvoje. Dirbau „Lenino keliu“ kolūkyje, kol sulaukiau pensijos“, – pasakojo Balys Miškinis, buvęs Deltuvos krašto Viliukų miško „Vyties“ būrio partizanas.

Medžiaga iš Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ (2020 m.)