Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tekstas perpublikuojamas iš „Naujojo Židinio-Aidų“ antrojo 2020 m. žurnalo numerio

30 metų yra daug. Posakis „Gyvename kitoje epochoje, nei 1990-aisiais“ jau nebėra metafora ar žurnalistinė klišė. Todėl nenuostabu, kad tokia proga kyla noras ne tik pasveikinti bendražygius, bendraminčius ir visus kitus, pasidairyti po kasdienius džiaugsmus bei nepasisekimus, bet ir atsigręžti į fundamentalesnius reikalus. Reljefo elementus, kurie kinta pamažu ir taip lėtai, kad arba užmirštame juos apskritai esant, arba nebepastebime pokyčių. 

Pasaulis prieš 30 metų atrodė tarsi Žiedų valdovo atomazgoje. Sauronas žlugo, Vakarų pasaulis – Aragornas, Gendalfas ir Elrondas – švenčia pergalę, lietuviai jaučiasi tarsi hobitukai, pargriovę Mordorą. Šiandien Sovietų Sąjungą pakeitė Rusija, iškilo ir sustiprėjo komunistinė Kinija, pasaulio raida vis labiau panėši į nesibaigiančią Star Wars sagą – situs keičia imperija, šią – pirmasis ordinas, o virš laisvai norinčių gyventi žmonių nuolatos sklando virtualaus arba konkretaus Palpatino – blogio, suvaržymų, „Tvarka bus!“ siluetas – žadantis gerovę, jei gyvensime pagal kažkieno surėdytą įsakymų paisymo tvarką. 

Ryškiausias pokytis Europos peizaže per 30 metų, be abejo, yra Europos Sąjunga. Miglota ir šiek tiek utopinė idėja, sklandžiusi virš ekonominės Vakarų Europos valstybių asociacijos, virto įgyvendintu ambicingu projektu, įtraukusiu didžiąją dalį Europos. O tikrovėje jį jau spėjo ištikti labai rimti iššūkiai. Didžiosios Britanijos pasitraukimas sudavė didžiulį konceptualų smūgį pačiai doktrinai, ir bergždžias yra ginčas, ar brexitas simbolizuoja „anglą ligonį“, ar, atvirkščiai, anglas nutarė skubiai nuo ligonio izoliuotis. Pasekmės nuo to nesikeičia: akivaizdžiai kinta ir nominalus jėgų balansas ES, mažėja atsvarų prancūzų-vokiečių galios centro stip­rėjimui. Kitas, gal kiek labiau skeptikų prognozuotas iššūkis – „geležinio oligarchijos dėsnio“ veikimo požymiai ES. XX a. gausiai aptarinėtos biurokratinių sistemų funkcionavimo ypatybės veikia ir ES, ypač tokioje sistemoje, kur atstovaujantys gana stipriai atskirti nuo atstovaujamųjų ir taip pat nuo savo veiklos pasekmių. Iš dalies – tai taip pat konceptualus iššūkis – ES buvo kurta remiantis principais, idėjomis, o pamažu užsiaugino didžiulį valdymo aparatą. Ar reikalingas toks aparatas idėjoms – klausimas net ne retorinis. 

Trečiąjį konceptualųjį iššūkį Europai rizikuoja įvardyti tik chuliganai arba radikalai, tačiau jis nuo to niekur nedingsta, nepraranda nei svarbos, nei gylio. Margaspalvė Europa vienijosi pagarbos asmens laisvėms, daugiakultūriškumo ir tolerancijos principų pagrindu. Tačiau šie principai ilgainiui atsirėmė į pamatinį klausimą apie ribas. Kokios yra tolerancijos ribos – pavyzdžiui, ar toleruoti netoleranciją? Ar daugiakultūriškumas apima kultūrą, nepripažįstančią daugiakultūriškumo? Tokie klausimai kyla realybėje, ir popierinės diskusijos nė kiek neįtakoja, pavyzdžiui, bendrabūvio su imigrantais iš sirijų kasdienybės arba RussiaToday transliuojamų programų nuodingumo.

Man nepatinka formuluotės „Lietuva grįžo į Europą“ ar juo labiau „Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą“. Nelabai griežtai tariant, Lietuva visados buvo Europa (tuo netikintieji gali perklausti sovietmetį pamenančius rusus, kaip jie jautėsi Pribaltikoje), per praėjusius tris dešimtmečius Lietuva tik susigrąžino vaidmenį: būti rytinio Europos forposto, saugančio nuo Azijos invazijos, dalimi. Tiesa, kartu su Lenkija – nes tik unija padėjo pergalingai užbaigti Livonijos karus, be Jono Sobieskio neįsivaizduojame Chotyno ir Kalenbergo pergalių, kita vertus, be zalaviškio Józefo Piłsudskio nebūtų įvykęs stebuklas prie Vyslos, – visa tai šimtmečius veikiantis, europinę gyvenimo sanklodą saugojęs skydas. Tik šiandien tai nebe Abiejų Tautų Respublikos, o Penkių ar Šešių Tautų bendras reikalas.

Įdėmiau pažvelkime į dabartinę Respubliką. Jos pasiekimai per trisdešimt metų tokie fundamentalūs ir kartu tiek savaime suprantami, kad jau dažno nė nedžiugina. Kad susivoktume, reikia gerokai papurtyti atmintį: kuo Lietuva šiandien skiriasi nuo Lietuvos tada? Skirtumai esminiai, ir ne mažiau svarbu, kad pokyčių dėka atsiradę pamatiniai dalykai patys yra laikomi neabejotinais. Asmens laisvės, pagarba privačiai nuosavybei, įaugę į sąmonę demokratiniai institutai – tris dešimtmečius keikiame rinkimų rezultatus, o apie autoritarinį valdymą pagalvojame nebent labai juokaudami. Ekonominis pakilimas jau tapo savaime suprantamas. Šimtmečiais neregėtas karinis ir politinis saugumas – pripratome, nebepastebime. Ir užmirštame, kad gali būti ir buvo gerokai kitaip.

O kaip nesėkmės? Mūsų pralaimėjimai yra dviejų rūšių – objektyvūs, nenugalimos jėgos veikimo pasek­mės, ir subjektyvūs, savadarbiai, mūsų pačių prasti pasirinkimai. Pirmieji yra patogūs, ant jų galima viską suversti, ką nors apkaltinus (Dievą, likimą ar priešus), galima vaitoti dėl neteisybės. Bet net ir suvokiant šį komfortiškumą – juos reikia įvardinti, kad nepasimirštų. Objektyviomis nesėkmėmis vadinu istorines traumas – neišvengiamas, nes istorijos nepakeisime, įvykiai ar procesai jau yra nutikę, o jų pasekmės objektyviai egzistuos nepriklausomai nuo mūsų veiksmų ar požiūrio į jas. 

Turime okupacijos laikotarpio traumas, apie kurias daug kalbėjome 1990-ųjų pradžioje, vėliau liovėmės, o dabar jos liko specifinių mokslinių tyrimų objektu. Tačiau dėl to, kad išslydo iš visuomenės akiračio, jos nesiliovė veikti mūsų kasdienio gyvenimo. Jei brutaliąsias traumas – karo ir pokario žmonių netektis, trėmimus, masinę pokario emigraciją – dar prisimename, ir dėl valstybės įteisintų atmintinų datų, ir istorikų ar visuomenininkų pastangų, tai lėtines traumas aptariame labai retai. 

Jas sunkiau pastebėti. Tai ilgalaikės per okupacijas ištikusios visuomenės sąmonės deformacijos. Jas galima įvairiai grupuoti, kategorizuoti, permąstyti ar vertinti, bet svarbiausia, kad jų esama. Kolaborantiška gyvensena okupacijos sąlygomis, adaptacinė nekritiška gyvenimo nuostata, antagonistinis, konfrontacinis elgesys – visa tai mes atsinešėme į dabartinę Respub­liką. Įprotis gyventi mele, gyvenimas baimėje, su pykčiu – visa tai yra normalaus bendruomeninio gyvenimo deformacijos. Ir nesvarbu, kad niekas neverčia šiandien taip gyventi – tokie modeliai neretai perduodami šeimoje, ir reikia daug laiko, kad kas nors pasikeistų. Optimizmas, kad viskas keisis tik į gerąją pusę, pasirodė kiek nepagrįstas. Iš to kartais negalima išsivaduoti, kartais tai yra tiesiog negalia, paveldima negalia. Tai, kad kai kurių modelių nešėjai yra neteisūs, nereiškia, jog jų galima nepaisyti – jie yra Lietuvos dalis. Ar juos laikysime baudžiavinio mentaliteto dalimi, ar traumuotais ligoniais – tai tėra mūsų žiūros taškas. Jų buvimas veikia mūsų kasdienį gyvenimą, mažų mažiausiai, bent jau rinkimų rezultatus.

Kita trauma, kurią pamažu imame suvokti, yra transformacinė. Sovietmečiu susiformavusios gyvenimo sank­lodos subyrėjimas – tai milžiniško masto socialinė ir ekonominė transformacija. Bet koks radikalus nusistovėjusios tvarkos lūžis būna skausmingas. Faktas, kad prievartinė ir neteisinga gyvenimo sistema buvo pakeista teisingesne, nepaneigia ir neatšaukia kai kurių tos transformacijos pasekmių. Tokio masto iššūkis reikalauja visai kitokių savybių, pavyzdžiui, išteklių ir gebėjimo greitai reaguoti ir prisitaikyti naujomis sąlygomis. O skaudžiausiai tai paveikia socialiai ir ekonomiškai silpnesnius visuomenės segmentus. Klinikiškesne kalba tokie iššūkiai jau senokai vadinami trauma ir šoku. Antra pasekmė – transformavimasis į teisingesnę visuomenę nereiškia, kad pati transformacija bus teisinga. (Čia pavyzdys galėtų būti bendrinė močiutė, visą gyvenimą kaupusi santaupas ir staiga supratusi, kad po sovietinės sistemos suirimo jau nieko nebeturi ir yra visiškai priklausoma nuo savo anūkų globos, kurie, savo ruožtu, dar nieko neturi.)

Tai, kad sovietinė sistema subyrėjo ne dėl Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo ar „landsbergistų“ įgeidžio, o dėl savo negyvybingumo, ir tai, kad transformacijos sąlygotas statusų netekimas bent teoriškai turėjo labiausiai paveikti okupacinę partinę nomenklatūrą, neturėtų užgožti kitų dalykų. Pirma, ne vien sovietinei biurokratijai kilo rimtų ekonominio ir socialinio (iš)gyvenimo problemų (ji gal net atvirkščiai, dėl savo išsikerojusios tinklaveikos ir dėl chameleoniškų įpročių neretai rasdavo prisitaikymo išteklių). Antra, kad ir kokie būtų traumuoti sluoksniai, tai yra mūsų visuomenės dalis. Ir jei jie iš įsitikinimo ar paklydimo dėl savo vargų kaltina mūsų visuomenę – tai yra mūsų visuomenės problema. Išvengėme Rusijos kryžiaus, bet tai nepaleng­vina traumuotųjų naštos.

Po objektyviai neišvengiamų nesėkmių ateina laikas aptarti ir tas, kurias susikūrėme patys. Skaudžiausia ilgalaike ir daug pasekmių atnešusia nesėkme laikau štai ką: „Istorinė klaida“ buvo istorinė klaida (1990 m. kovo 15 d. Lietuvos ryte išspausdintame straipsnyje „Istorinė klaida“ Arvydas Juozaitis teigė, kad Vytauto Landsbergio, o ne Algirdo Brazausko išrinkimas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvęs „istorine klaida“). Žinoma, svarbus čia ne tiek pats straipsnio turinys ar provokatyvus jo pasirodymo laikas ir būdas (Maskvos tiesioginio įsikišimo grėsmė ir pan.). Ilgalaikių, iki šiol juntamų pasekmių turėjo juo įpliekstas brazauskininkų ir landsbergininkų karas. Šis straipsnis inicijavo, nužymėjo ir labai nemenka dalimi paskatino reiškinius, pergyvenusius savo epochą. Šiandien jau nebėra Algirdo Brazausko, Vytautas Landsbergis yra pasitraukęs iš aktyviosios politikos, bet jau užaugo kita politikų karta, gąsdinanti savo rinkėjus „liandzbergių arogantsija“, užaugo ir nauja rinkėjų karta, iš kažkur paveldėjusi iracionalų antilandsbergizmą, kurio neįstengtų niekaip argumentuoti. (Tai, kad šios priešpriešos gajumą sąlygoja jau aptartos traumos, taip pat ir Sąjūdžio politikų klaidos, nė kiek nemenkina Juozaičio, Brazausko ir jo šalininkų atsakomybės už visuomenės sukurstymą.) Antroji ir trečioji pasekmės, kurios nebuvo tiek akivaizdžios anuo metu, bet ilgainiui išryškėjo: sovietinės nomenklatūros legitimacija ir nomenklatūrinės kontrrevoliucijos pradžia. Nuosekli desovietizacija tapo jei ne de jure, tai de facto neįmanoma dėl Brazausko kulto, kurį kaip tik ir pradėjo įteisinti Juozaičio straipsnis. Abi šios pasekmės turėjo ilgalaikių ir skaudžių pasekmių – 1992 m. metų rinkimai, ekskomunistų valdžios piramidės atkūrimas leido išsaugoti tą sovietinį administracinės sistemos tinklą, kuris ilgainiui paliko korupcijos vėžio auglių, skaudžiai juntamų iki šiol, trečiajame Respublikos dešimtmetyje gavusių atskirą „ūsuotų bebrų“ apibūdinimą. Tiesa, komunistinės nomenklatūros revanšas nebuvo specifinis lietuviškas reiškinys – tą patyrė ir lenkai, ką ir kalbėti apie šalis į Rytus nuo mūsų. Tačiau nuo to niekam nėra lengviau.

Kaip apibendrinti šią pasibaigusią epochą? Kaip suvesti fundamentalių pergalių ir sisteminių nesėkmių balansą? Kaip jį vertinti? Naudodamasis nemoksliniu šio teksto formatu, atsakymą pateiksiu mano mėgstamiausia lietuviška literatūrine citata: „Auga... Gražus atžalynas auga!“ Iš tiesų užaugo nauja karta. Kad suprastume, ką šiai žemei reiškia laisvai, be karų ir okupacijų užaugusi karta, reikėtų įsivaizduoti, kad pas­kutiniai laisvoje valstybėje gimę ir jos trisdešimt­mečio sulaukę žmonės buvo Tadeuszas Kościuszka ir jo bendraamžiai. Laisvėje užaugę žmonės juk ir yra tie, kuriems reikalinga Nepriklausomybė. Kiek perfrazuodamas Nijolės Oželytės pasveikinimą, galėčiau reziumuoti taip: „Mūsų karta padarė viską, ką galėjo ir ką mokėjo, kad pastatytų valstybę, o ją puoselėti – jau kitos kartos uždavinys“. To naujojo, užaugusio atžalyno uždavinys.

Naujasis židinys