Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Dabar išeisiu pas tą, kuris yra mane siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: „Kur eini?“ Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.
    Jis ateis ir parodys pasaulio klaidą dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit. Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ

Išsiskyrimas su vaikais – tai kiekvieno tėvo ir motinos patirtis. Kai vaikai užauga, jie palieka tėvų namus. Išeidami jie tarsi sako tėvams: „Turiu jus palikti ne todėl, kad jūsų nemyliu, bet kad mūsų santykiai taptų brandesni. Jūs liūdėsite, bet greit jūsų liūdesys virs džiaugsmu. Jeigu likčiau su jumis, būčiau tik jūsų mažas sūnelis ar dukrelė ir niekuomet jūsų akyse neužaugčiau. Neprisiriškite prie manęs kaip vaiko, kurį turėjote. Imkite bendrauti su manimi kaip su suaugusiu. Palieku jus, kad mūsų santykiai bręstų ir taptų tvirtesni.“

Tokie žodžiai dažnai žeidžia, kelia liūdesį, tačiau trukdyti atsiskyrimui reikštų užkirsti kelią tikrai žmogiškai brandai, tikrai meilei – tai reikštų žlugdyti gyvenimą. Panašiai kalba ir apaštalas Paulius: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“

Tai meilės paradoksas: subręsta akimirka, kai turime atsitraukti, išeiti, palikti net mums artimiausius žmones...  Augame tik tada, kai sugebame vieni kitus atrasti ir priimti iš naujo.

„Jums geriau, kad aš iškeliauju“, – sako Jėzus. Tai liūdesį keliantys žodžiai. Tačiau juos taria ir mažas vaikas, paliekantis savo mamą ir pradedantis lankyti mokyklą, vyras, kuris, palikęs šeimą, išvyksta į kitą šalį dirbti, jaunuolis/ė, išvykstantis studijuoti, ar mirštantis žmogus. Išsiskyrimas kelia skausmą, atsisveikinimas graudina, mirtis plėšo širdį.

Šis besikuriantis naujas santykis padeda pažvelgti į mums artimą žmogų kaip į dovaną. Prisiminkime, ką sakė Jėzus: „Jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ Tik iškeliavęs jis siųs dovaną. Kristus siųs mums savo Dvasią kaip didžiausią dovaną, kad jos dėka būtų su mumis dar arčiau nei prieš tai. Kristus ne atitolsta nuo mokinių, bet yra dar arčiau jų – jis yra kartu su mumis, tik daug intymesniu būdu.

Ar suvokiu meilės slėpinio paradoksus? Ar nebijau prarasti man brangių dalykų, kad atrasčiau juos iš naujo?

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai