Režisierė Gabrielė Tuminaitė. VMT archyvo nuotrauka

Nors šalyje prasidėjęs karantinas sugriovė Vilniaus mažojo teatro planus ir sutrukdė gražiai užbaigti sezoną, režisierė GABRIELĖ TUMINAITĖ sako, kad dabar pats metas apmąstyti, kam apskritai reikalingas teatras. Priverstina pauzė – proga perkrauti savo profesinį pasaulį ir pasiruošti būsimiems darbams, kurių teatras laukia su nekantrumu. Juk planuose – tarptautinis projektas su Šanchajaus šiuolaikinio šokio primadona Jin Xing, slovėnų režisieriumi Tomi Janežičiumi, taip pat Floriano Zellerio pjesės „Sūnus“ ir Alexi Kaye Campbello pjesės „Apologija“ skaitymai. 

Gabriele, kaip koronavirusas ir šalyje įvestas karantinas paveikė Vilniaus mažojo teatro veiklą? Kokiomis nuotaikomis gyvenama pastaraisiais mėnesiais?

Nutiko keli dalykai. Mūsų teatras, švenčiantis 30-metį, kovo pabaigoje planavo parodyti naujai pastatytą spektaklį „Čia nebus mirties“. Spektaklyje turėjo būti sąsajų su praeitimi, senąja kūrinio versija, mūsų istorijos ištakomis – tarsi kelionė per pastaruosius 30 metų iki šiandienos. 

Repeticijų metu vis diskutuodavome, bandėme suprasti laiką ir šiandienos pasaulį. Tačiau prie jokios konstruktyvios išvados taip ir nepavyko prieiti – tik galvojimas, kad viskas turi arba sustoti, arba jau nežinia, kur mes nusiridensime...

Nes, besdamas pirštu į bet kokią temą, randi tiek daug absurdo, nežinomybės. Mes, žmonės, kaip ir išsivystę, bet visur daugybė spragų! Iš inercijos važiuojame, skrendame, vis turime ką nors veikti, pirkti, būtinai dalyvauti maratone, atitikti standartus, būti pozityvūs, bet čia pat – griūva žemė, gresia karas, laukiama apokalipsės, kuri vis neįvyksta. Ir staiga atsirado virusas, atskleidęs bejėgišką žmogaus situaciją. Mes – savotiški pasaulio valdovai, bet štai virusas ima ir padiktuoja, kaip turime elgtis ir gyventi.

Teatro veikla nutrūko, tačiau tai – neblogas metas apsvarstyti, kam apskritai reikalingas teatras. Juk jo nebeliko. Žinome tiek, kad ateinančius metus turėsime prisitaikyti ir judėti į priekį mažais žingsneliais. Todėl dabar pagrindinis uždavinys – rasti įkvėpimo ir prasmę. 30 metų – skamba gan patosiškai, bet per tuos metus nutiko ir tragiškų dalykų. Keitėsi ne tik Lietuvos, bet ir teatro gyvenimas, žmonių likimai. Ne tik jubiliejus reikia švęsti, bet ir suprasti praradimus. Jubiliejai ateina ir praeina, o kas pasikeičia? Kas suteikia jėgų eiti į priekį? Tokius klausimus svarstysime ir ateinantį sezoną. 

O šokas paskelbus karantiną mums buvo kiek... sušvelnintas. Balandžio mėnuo visuomet reiškia artėjančią sezono pabaigą. Turėjome suvaidinti spektaklius, nuvykti į gastroles ir gražiai jį užbaigti. Štai kitą sezoną ketinome atidaryti Palangoje, o kur dar kiti planai... Tai sugriuvo ir tenka permąstyti, kaip toliau gyvensime.

Kaip šį laiką ir nutrūkusius spektaklius išgyvena teatro kūrybinė dalis?

Iš pradžių visiems buvo psichologiškai sunku staiga sustoti. Tačiau dabar, artėjant vasarai, nujaučiu, kad gali būti net sunku grįžti į darbus. Kai kurie gali klaidingai manyti, kad aktoriai tenori būti scenoje ir mėgautis dėmesiu. Didelė jų dalis – intravertai, turintys savo mažus pasaulius. Tai kūrybingi svajotojai, kuriems tikrai nereikia nuolatos šokinėti prieš žiūrovus kaip cirko arkliukams. Todėl manau, kad gali būti sunku aktorius ištraukti iš to ramaus buvimo ir vėl įvesti į teatro rutiną. Kuri, beje, bus kiek pakrikusi. Todėl labai svarbu turėti esminius uždavinius ir tikslus.

Taip pat į Vilniaus mažąjį teatrą dar prieš pat karantiną atėjo dirbti nemažai naujų, jaunų žmonių, labai jais džiaugiuosi. Tikiu, kad nauja komanda padės prisitaikyti ir įgyvendinti naujus sumanymus. 

Režisierė Gabrielė Tuminaitė. VMT archyvo nuotrauka

Jei kas nors dabar imtų ir pasakytų, kad visas šis laikas buvo apgaulė ir galime gyventi po senovei, manau, dalis žmonių norėtų likti toje apgaulėje ir gyventi kitaip. Gal mums net būtų nusivylimo, kad nespėjome susitvarkyti savo minčių ir prioritetų, apsvarstyti tokių klausimų kaip, pavyzdžiui: „Kam mes renkame šias pilnas sales? Kam rodome spektaklius? Kodėl nežiūrime į saulėlydį, o einame į teatrą ir užsidarome toje dėžutėje?“

Viena iš galimų idėjų – vasaros metu spektaklius rodyti lauke, tiesa?

Taip, rodysime spektaklius lauke, kieme, aikštėse. Visuomet įdomu rasti neįprastą erdvę, joje rodyti spektaklį ir taip išbandyti save, pamatyti kūrinį visiškai naujai, išlipus iš repertuaro padiktuotos rutinos. Tai mums ne naujiena, o kaip tik laukta proga pagaliau išeiti iš dėžutės. Jau esame apsvarstę lauko erdves, numatę maždaug aštuonis spektaklių parodymus šiltuoju sezonu.

Kokie darbai planuojami ir ko žiūrovai gali tikėtis kito Vilniaus mažojo teatro sezono metu?

Planuojame iki šių metų pabaigos imtis dviejų Antono Čechovo pjesių – „Dėdė Vania“ ir „Vyšnių sodas“. Abu spektakliai bus nestandartinio formato, nesikuklinant – „maštabiški“.

Štai spektaklį „Dėdė Vania“ kursime kartu su slovėnų režisieriumi Tomi Janežičiumi ir jo komanda. Kurdamas A. Čechovo personažus, T. Janežičius taiko išskirtinį psichoterapijos metodą.

Labai laukiame tarptautinio projekto su Šanchajaus šiuolaikinio šokio primadona ir visuomenės veikėja Jin Xing. Mums gastroliuojant Kinijoje, Jin Xing stebėjo Rimo Tumino spektaklius. Ji perkopusi 50-metį ir nori atsisveikinti su savo, kaip šokėjos, karjera, todėl pasikvietė R. Tuminą ir Vilniaus mažąjį teatrą kartu kurti Ranevskajos vaidmenį ir spektaklį „Vyšnių sodas“. Repeticijos prasidės Vilniuje, planuojama premjera – Paryžiuje.

Šis projektas labai sudėtingas, jame vaidins aktoriai iš keturių šalių. Turime rasti būdų susitikti, organizuoti repeticijas. Nors šalių sienos dar uždarytos, nenorime apleisti projekto, nes įsimylėjome šią idėją. Tai ne tik A. P. Čechovo šeima, bet ir globali šeima, atvykusi į savo namus atsisveikinti su praėjusiu pasauliu. Žmonijos akistata su naujais laikais.

Jau birželį pradėsime Floriano Zellerio pjesės „Sūnus“ ir A. K Campbello pjesės „Apologija“ skaitymus. Taip pat grįšime prie spektaklio „Faidra“ pagal Jeane'o Racine'o tragediją. Man atrodo, kad antikiniai mitai, komedijos ir tragedijos, tie apokalipsės vaizdai ir istorijos, kaip niekada tinka šiandienos realybei. Vasara ir ruduo bus labai intensyvus laikas.

Su kokiomis asmeninėmis dilemomis susiduriate? Kokius tikslus sau keliate?

Nors dažniau esu pesimistė, paskelbus karantiną maniau, kad spėsiu perskaityti itin daug pjesių. Tačiau daug laiko ir darbo pareikalavo teatro veiklos planavimas iš naujo. Ir tik dabar esu atvėrusi savo literatūros stalčių. Bandžiau tiesiog priverstinai paatostogauti.

Esminė dilema dabar – kaip, grįžus į darbus, neišvaistyti laiko beprasmiams dalykams ir nepriimti beprasmių sprendimų? Dabar kaip niekada norisi imtis naujų medžiagų, labai sudėtinga grįžti prie nutrūkusio proceso, pavyzdžiui, spektaklio „Čia nebus mirties“. Norisi laiko „pagedėti“, leisti sau suprasti, kas čia nutiko.

Neaišku, ar žmonės bus išsiilgę renginių uždarose erdvėse, o gal bus išsigandę ir dvejos grįžti į teatrą. Jie tikrai rinksis atsakingai. Todėl mums patiems svarbu žinoti, ką norime parodyti ir pasakyti. Nėra prasmės rodyti atsitiktinių kūrinių. Net ir tuos dešimt žmonių, kurie ateis į spektaklį, turime pakviesti pokalbio, kuris mums patiems labai svarbus.

Spektaklių teatro salėse dar teks palaukti. Apie kokias veiklos alternatyvas pasvarstote?

Fantazijoms tikrai turime laiko. Štai visada norėjau bent vieną spektaklį nufilmuoti, paversti televiziniu kinu ir trumpam pakeisti žanrą. Be to, teatras gali pereiti į laboratorijos, studijos režimą. Galima gilinti profesines žinias, atrasti dar nepažintus teatro žanrus, sritis. Ne tik susitikimas su žiūrovu, bet ir profesinis tobulėjimas labai įdomu. 

Vilniaus mažajam teatrui suėjo 30 metų, todėl kaip niekad svarbu perkrauti savo vidinį profesinį pasaulį. Dabar pats laikas intensyviam ir individualiam darbui. Aš nebijau sustojusių darbų. Mūsų teatras visuomet parodydavo begalę spektaklių, rinkome pilnas sales. Reikėjo išpildyti planus, todėl nebūdavo laiko sustoti ir pagalvoti, kur mes einame. 

Nematau problemos, jei negrįšime į įprastą gyvenimą – pilnas sales, spektaklius kiekvieną vakarą. Būtų net neįdomu. Labai stebina, kad be sistemos „pirk ir mirk“ daugiau nieko neišradome.

Jei kas nors dabar imtų ir pasakytų, kad visas šis laikas buvo apgaulė ir galime gyventi po senovei, manau, dalis žmonių norėtų likti toje apgaulėje ir gyventi kitaip. Gal mums net būtų nusivylimo, kad nespėjome susitvarkyti savo minčių ir prioritetų, apsvarstyti tokių klausimų kaip, pavyzdžiui: „Kam mes renkame šias pilnas sales? Kam rodome spektaklius? Kodėl nežiūrime į saulėlydį, o einame į teatrą ir užsidarome toje dėžutėje?“

Žvelgdama į miglotą ir neaiškią, bet intriguojančią ateitį, kokį matote Vilniaus mažąjį teatrą?

Žinoma, matau tai, kad Mažajam teatrui labai reikia dar vienos, didelės scenos. Be spektaklių statymo ir rodymo, turime dalintis patirtimi, tapti studija ar edukaciniu centru tam, kad užaugintume savo kartą.

Visi Rimo Tumino mokiniai turi savitą mokyklą. Mano kurso aktoriai taip pat labai skirtingi žmonės, bet juos vienija bendras pagrindas. Norisi, kad tai turėtų tąsą, o šių dalykų nei mokykloje, nei iš knygų neišmoksi. Todėl būtina praktika, patirties mainų sistema. Jei per artimiausią dešimtmetį Vilniaus mažasis teatras įkurtų edukacijos centrą, būtų labai gerai.

Man įdomu žvelgti į 30-metį švenčiantį teatrą ir galvoti, kaip viskas keisis. Jis turi keistis, bet tai nereiškia, kad vieną užbraukiame, kitą pradedame. Todėl ateinančius metus būsime atviri naujiems ir jauniems kūrėjams. Mažasis teatras įsikūręs idealioje vietoje, turi erdvių diskusijoms, paskaitoms, naujų darbų eskizams. Tęsdama festivalio „Tylos!“ misiją, suprantu, kad valstybinis teatras turi būti aikštelė pradedantiems savo kelią.

Norisi, kad ir Vilniaus mažasis teatras, ir kiti Lietuvos teatrai įeitų į bendrą Europos kontekstą. Kad būtų žinomos ne tik pavienės pavardės, bet tiesiog Lietuvos teatras. Žinoma, tam svarbus ir finansavimas, ir ateinanti karta, su kuria turėsime arba susikalbėti, arba susipykti, bet iš to gims kažkoks rezultatas.

Istoriniai dėsniai lemia, kad visuomet yra pakilimo ir nuosmukio bangos. Žinome, kad buvo lietuviško teatro pakilimas, todėl ir dabar turime investuoti į teatro edukaciją, į studijas, į menininkus, kad ir vėl turėtume antrąją pakilimo bangą. Ne koronaviruso, o teatro viruso bangą.