Šv. Bernardinas Sienietis. Nežinomo autoriaus kūrinys, 16 a. Prancūzija.

Wikipedia.org nuotrauka

Laikai, kuriais gyveno Bernardinas Sienietis, buvo liūdni, temdomi niūrių nuolat vykstančių katastrofiškų karų, o prisiminimas apie romų Asyžiaus vienuolį šv. Pranciškų buvo gyvas visuose kaimuose ir visi jo šaukėsi, kad jis numalšintų nesutarimus, sutaikytų sielas, vėl įžiebtų idealus bei viltis ir apgintų žmones. Bernardinas Sienietis, Šv. Pranciškaus ordino sūnus, niekuo nebuvo blogesnis už kitus. Tarp mėgstamiausių jo aistringų bei įtaigių pamokslų (jis iš tiesų buvo nepaprastas, jėgą spinduliuojantis oratorius) temų buvo ir ramybės tema. O jo žodžius sekdavo veiksmai – taip jis mėgindavo sutaikyti priešiškas grupuotes, kurios tais laikais dažnai ir net labai žiauriai susigrumdavo. Tačiau šis užmojis pasirodė sunkesnis, nei jis buvo manęs, tad atsidavė į Dievo rankas ir pamėgino pasinaudoti Sienos gyventojų jautrumu religijai, jiems pasiūlė panaikinti visus atskirų grupuočių herbus ir pakeisti juos vienu vieninteliu Kristaus, ramybės bei meilės Karaliaus, herbu. Tai ta žymioji spindinčios saulės su viduje išdėstytomis pirmosiomis raidėmis JHS (Jesus Hominum Salvator) monograma, kuri dar ir dabar yra išraižyta ne vien Sienos bažnyčių bei senųjų pastatų fasaduose.

„Dabar man pasakykit, – taip jis užsidegęs šaukdavo iš dažnai aikštėse pastatytos sakyklos, nes bažnyčiose nebetilpdavo klausytojų minios, – kas yra pusė? Ar žinote, kas tai yra? Tai pasidalijimas: tie atsiskyrę nuo šitų. Šiuo atveju jau matome, kad vienas atsitveria nuo kito. O dabar pasakykit man, kas yra artimo meilė? Tai vieno susivienijimas su kitu.“

Karštas pamokslininkas

Šis karštas pamokslininkas gimė 1380 metais Masa Maritimoje (Massa Marittima). Likęs našlaičiu persikėlė į Sieną, iš kurios buvo kilę jo tėvai. Jį priglobė ir ėmė rūpintis dvi jo tetos. Sienos universitete (tuo metu vadinamame Studio senese) lankė literatūros bei filosofijos kursus, kuriuos paskui tęsė Pranciškonų ordino mokyklose. O į Ordino gretas įstojo atsisakęs elegantiško aukštuomenės gyvenimo, kuriam kurį laiką buvo atsidėjęs su malonumu ir savęs nevaržydamas. Bernardinas pasirinko griežčiausią Pranciškonų ordino atšaką, kuri ragino šv. Pranciškaus padiktuotos regulos laikytis beatodairiškai, be jokių patogių, vėliau įvestų interpretacijų. Jis iš karto tapo charizmatiniu šio Pranciškonų ordine kilusio judėjimo lyderiu ir daugelis iš naujai to griežtumo dvasioje įsteigtų vienuolynų Toskanoje bei kitur pripažino jį kaip įkūrėją bei iniciatorių.

Tačiau istorijoje ir literatūroje šv. Bernardinas pirmiausia prisimenamas kaip pamokslininkas. Jo pamokslai, kuriuos žodis žodin užrašė vienas jo gerbėjas, pasiekė ir mus ir yra laikomi svarbiais tos epochos italų kalbą liudijančiais dokumentais, išlaikančiais šnekamosios kalbos gyvumą bei šviežumą.

Bernardinas kaip pamokslininkas buvo nepaprastas. Iš bažnyčių sakyklų, nuo greitomis suręstų pakylų erdviose Toskanos miestų aikštėse jo paklausyti susirinkusioms minioms jis skleidė savo nuoširdų, skvarbų, kandų ir bet kokią ydą smerkiantį žodį. Kalbą visada pagražindavo iš valstiečių, namų šeimininkių, skalbėjų, prasčiokų kasdienio gyvenimo paimtais pavyzdžiais, vartojo jų vaizdžią, o kartais ir tokią stačiokišką kalbą, kuri vos per plauką prasilenkdavo su blogu tonu. Jo kritiškos kalbos čaižė tarsi botago kirčiai ant plikos odos. Jų stiprumą patyrė apgavikai pirkliai, lupikautojai, šykštūs turtuoliai, bankininkai, bet kas, kas nesigailėjo į save panašių ir, norėdami praturtėti, pelnėsi iš neturtingųjų bejėgiškumo. Jis juos vadino „vargšų kaulus graužiančiais ilgailčiais žvėrimis“. Egoistams jis įsakmiai kalbėjo: „O tu, kuris turi daugiau drabužių nei svogūnas lukštų, pridenk vargstančiojo kūną, kai matai jį tokį apiplyšusį ir nuogą; tavo kūnas ir jo kūnas yra tokie patys. Jeigu turi apsčiai, ir tau tų daiktų nereikia, ir jeigu tu mirsi jų neišdalijęs, eisi tiesiai į karštą prieglobstį [į pragarą].“ Pranciškonų ordine jo kandūs, ypač į lupikautojus bei iš kitų bejėgiškumo besipelnančiuosius nukreipti žodžiai nebuvo naujiena. Šventasis Antanas, su kurio raštais Bernardinas buvo puikiai susipažinęs, kadangi kiek laiko gyveno Padujoje, visiems jiems irgi buvo ne mažiau atšiaurus.

O jeigu kuris iš kaltinamųjų teisinosi ne kažin ką teturįs, kad galėtų pasidalyti, tai išgirsdavo štai ką: „Dievas nenori, kad tu aukotumeisi. Jis sako: Ar tu nori duoti išmaldos? Tad duok ją. Negali duoti viso duonos kepalo? Ne? Tada duok dalį. Negali duoti vyno? Tada duok bent vandens, bent atskiesto acto.“

Ramybės skelbėjas

O toliau jo kalba neišvengiamai pakrypdavo į ramybę, į santarvę tarp miestiečių. Jo laikais žmonių protus drumsdavo ir prievartą kurstydavo kasdienės kovos tarp popiežiaus šalininkų gvelfų ir imperatoriaus rėmėjų gibelinų, kurie sukiršindavo miestą prieš miestą, kvartalą prieš kvartalą, namą prieš namą taip išskirdami ir šeimas. Bernardinas apie tai kalbėjo: „Visi šie dalykai yra mirtina nuodėmė, o tuos gvelfus ir gibelinus buvo aplankęs velnias, kad jūs pražudytumėte savo sielas.“

Taip brolis Bernardinas keliavo po Italiją: liesas ir energingas, apsirengęs šiurkščiu sulopytu abitu, aistra žaižaruojančiomis, tačiau ramiomis akimis jis klajojo skelbdamas ramybę, gindamas varguolius, kiekviename mieste ant rūmų bei bažnyčių fasadų palikdamas iškaltą savo herbą, kad visiems primintų artimo meilės svarbą tos Dievo Karalystės, kurios atėjimą paskelbė Kristus, kūrimui.

Savo taikos piligrimystę jis baigė aršių ginčų suskaldytoje Akviloje, bet gyvas būdamas nebegalėjo pamatyti nurimusių protų, nes mirtis jį pasiglemžė vos jam įžengus į miestą. Tačiau tai, ko nespėjo padaryti gyvas, padarė miręs. Laidotuvių dieną iš jo karsto tarsi iš fontano ėmė trykšti kraujas ir liovėsi tik tuomet, kai šią pamoką perpratę miestiečiai susitaikė. Tam įvykiui atminti Akvilos gyventojai jam pastatė didingą antkapinį paminklą.

Iš miesto į miestą nešamas švento Bernardino herbas, kaip manifestas iškabintas ant sienų, pelnė jam reklamos darbuotojų globėjo vardą.

Iš Piero Lazzarin enciklopedijos „Šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventasiaisiais“.
„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011.