Utenos miesto pradžios mokykla. Asociatyvi Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Gegužės 8 dieną įsigaliojo Sauliaus Skvernelio Vyriausybės pasiūlyto ir patvirtinto lėšų skirstymo planas pandemijos sukeltą krizę įveikti. Lėšų skirta įvairiems sektoriams: švietimui, socialinei apsaugai, kultūrai, sveikatos apsaugai ir kitoms sritims. Vyriausybės parengtame lėšų skirstymo sąraše, skirtame ŠMSM, yra 104 įvairios dotacijos.

Nuo 2009 m., kai Lietuvoje pirmą kartą organizuoti EBPO PISA testai ir kartu vykdyta išorinė švietimo sistemos analizė, ši organizacija Lietuvai siūlo susitelkti į švietimo ir ugdymo kokybės gerinimą, efektyviau optimizuoti mokyklų tinklą, daugiau investuoti ne į infrastruktūrą, o į žmogiškąjį kapitalą. Minėtame Vyriausybės plane beveik visos dotacijos yra skirtos kokiems nors infrastruktūros projektams (panaši situacija susiklostė ir kultūros sektoriuje).

Po šių dotacijų patvirtinimo nemaža dalis švietimo bendruomenės, viešųjų intelektualų ir švietimu besidominčių žmonių socialiniuose tinkluose piktinosi dėl to, kad skiriami didžiuliai pinigai (apie 94 mln. eurų) betonui, sienoms, infrastruktūrai, o ne „minkštiesiems“ dalykams. 

Maždaug 30 dotacijų yra skirtos modernizuoti, atnaujinti, rengti įvairius sporto ir sveikatingumo mokykloje projektus (sporto reikalai atsidūrė buvusios Švietimo ir mokslo ministerijos jurisdikcijoje, todėl „eilučių“ gausa nestebina). Bent porą iš 104 dotacijų teoriškai galima būtų priskirti ugdymo proceso gerinimo kategorijai: pavyzdžiui, kompiuterizuoti mokytojų darbo vietas skiriama 150 tūkst. eurų (prielaida: išmanūs mokytojai – išmanūs mokiniai), 200 tūkst. eurų skiriama aprūpinti mokyklas geltonaisiais autobusais (prielaida: vaikai keliauja į geresnes mokyklas – vaikai gauna geresnį išsilavinimą).

Nemažai finansuojamų infrastruktūrinių projektų vadinami „modernizacija“ ar „renovacija“, finansuojamos regionų mokyklos. Maždaug 500 tūkst. eurų skiriama įrengti kondicionavimo sistemas egzaminų centruose tam, kad egzaminų laikymo procesas būtų mokiniams kiek lengvesnis. Anot ministerijos: „Lėšos pirmiausia skirtos savivaldybėms, kurios jau yra pradėjusios atnaujinimo darbus prieš metus ar keletą, tačiau stokojant lėšų darbai buvo sustabdyti.“ 

Kyla klausimas, kokia logika remiantis norima investuoti būtent į infrastruktūrą, o ne į „minkštuosius“ dalykus, kaip norėtų šių dotacijų skirstymo kritikai. 

Pirmasis paaiškinimas susijęs su tuo kaip funkcionuoja įvairūs ekonomikos skatinimo mechanizmai. Iš pažiūros investuoti į infrastruktūrą atrodo logiška dėl to, kad į infrastruktūros modernizavimo, renovacijos ar paprastos statybos grandinę įtraukiami keli veikėjai: pavyzdžiui, projektavimas, logistika, gamyba, statybos darbai ir įvairiausios kitos sritys. Kitaip tariant, investuojant į statybas ir infrastruktūrą tikimasi, kad Lietuvos ekonomikoje plačiau pasklis lėšos ir taip bus bent kažkiek sušvelninta artėjanti finansinė krizė. Kai kurie visuomenės sluoksniai gaus pajamų, ypač tai aktualu regionams, kurių padėtis ir taip yra sudėtinga. 

ŠMSM, paklausti, kokia logika remiantis, finansuojama infrastruktūra, taip pat pabrėžia, kad „kalbant apie švietimą reikėtų matyti bendresnį paveikslą, nebrėžti raudonų linijų tarp infrastruktūros ir ugdymo, nes tai tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, kai kuriose Vilniaus mokyklose netelpa vaikai, jau formuojamos ir antros pamainos – tai tikrai neprisideda prie ugdymo kokybės. Todėl visiškai pagrįsta pasirūpinti naujomis patalpomis ar senų atnaujinimu, pritaikymu moderniam ugdymo procesui. Daugiau kaip dešimtadalis šio plano lėšų skiriama Vilniaus miesto įstaigoms.“

Vienas iš kritikuojančių teiginių: gerokai tikslingiau būtų investuoti į „minkštuosius“ dalykus: pavyzdžiui, kelti ir taip mažus (nors šiais metais didėjančius) mokytojų atlyginimus, investuoti į sudėtingose socioekonominėse situacijose esančių vaikų švietimą (specialiųjų pedagogų samdymą, įvairių programų, padedančių šiems vaikams, įgyvendinimą ir kitus dalykus). Kitaip tariant, duoti žmonėms ne žuvies, o meškerę ir išmokyti juos žvejoti. Bet toks procesas, nors ir yra geriausias ilguoju laikotarpiu, trumpuoju laikotarpiu gali užtrukti tiesiog per ilgai, kad pasimatytų reikiama „grąža“, t. y. pinigų „injekcija“ į ekonomikos variklį. Kad ir kaip būtų liūdna tokį dalyką pasakyti. 

Kritiniu Lietuvos ir pasaulio ekonomikai laikotarpiu reikia greito judesio. Vyriausybė ir taip pagrįstai kritikuota, kad ekonomikos skatinimo priemonių įgyvendinimas vyksta per lėtai, reikia veikti gerokai operatyviau, todėl pinigų įliejimo į statybų sektorių pasirinkimas nėra nelogiškas. Tiesa, anot Užimtumo tarnybos, statybų sektorius Lietuvoje nuo pandemijos pradžios dar nepatyrė didelių sunkumų: visą karantino laikotarpį apdirbamosios gamybos ir statybos sektorių įmonės registruoja daugiausia laisvų darbo vietų iš visų ekonominių sektorių. Pavyzdžiui, gegužės 11–17 d. (9 karantino savaitę) 15,4 proc. visų darbo pasiūlymų pateikė statybos sektoriaus įmonės. Daugiausia jos ieškojo pagalbinių darbininkų, santechnikų, ekskavatoriaus mašinistų, elektrikų, apdailininkų, grindinio klojėjų ir kitų darbuotojų. Investicijas į infrastruktūrą ir statybų sektorių jam nepatiriant didelių sunkumų galima būtų paaiškinti bandymu įsteigti „finansines pagalves“ ateičiai, bet taip pat laikyti Vyriausybės negebėjimu matyti toliau ir plačiau nei statybos. Taip pat galima būtų galvoti, kad statybų sektoriaus finansavimas visuomet (kriziniu ar įprastu laiku) palankus politiškai: juk rezultatus jame galima parodyti kur kas greičiau nei investicijos į, pavyzdžiui, daugiau profesionalių psichologų ar socialinių pedagogų sudėtingose mokyklose. Pastatai auga greičiau nei vaikai. 

Bet netgi suprantant infrastruktūros finansavimo logiką šiuo laikotarpiu, pasipiktinimas kilo ir būtinai turėjo kilti. Jam yra kelios priežastys. Pirmoji jų: ilga Lietuvos švietimo sektoriaus finansavimo istorija, kai, užuot sprendus įsisenėjusias švietimo kokybės problemas (vien ką sako, kad 2017 m. duomenimis trečdalis vaikų lankosi pas korepetitorius, o tai rodo itin prastą švietimo sistemos būklę), toliau investuojama į infrastruktūrą: atnaujintose, gražiose, apšiltintose mokyklose galiausiai nelieka vaikų, mokyklos neuždaromos, o tiesiog pervadinamos į daugiafunkcius centrus (Valstybės kontrolės ataskaitoje teigiama: „Pastebime, kad išlaidos mokyklų išlaikymui galėjo nemažėti dėl to, kad tvarkydamos mokyklų tinklą savivaldybės linkusios neuždaryti mažų kaimo mokyklų. Jos reorganizuojamos į pagrindinių mokyklų ar gimnazijų skyrius arba steigiami daugiafunkciai centrai, todėl, mokyklų skaičiui sumažėjus, jų išlaikymo išlaidos nekinta arba net didėja.“), mažosios mokyklos prijungiamos prie didesniųjų. Vaikų, tenkančių vienam mokytojui, skaičius vienose vietose kardinaliai skiriasi nuo kitų, ir situacija vis nesikeičia (anot Valstybės kontrolės ataskaitos, „2016–2017 m. m. Vilniaus r. pagrindinės mokyklos klasėje vidutiniškai buvo 3,11, o Panevėžio m. gimnazijoje – 29,12 mokinio.“).

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Jau gana ilgą laiką tiek EBPO, tiek Valstybės kontrolė skatina efektyviau panaudoti milžiniškas Lietuvos biudžete švietimui skirtas lėšas (vienas didžiausių procentų ES) švietimo kokybei gerinti, o ne infrastruktūrai. Greitu metu turėtų pasirodyti ir EBPO PISA rezultatų ir tyrimo analizė, kurioje galbūt galima bus pamatyti, ar ši situacija Lietuvoje nors kiek keitėsi per pastaruosius kelerius metus iki pandemijos. 

Daugelis švietimo ekspertų yra tiesiog pavargę nuo nuolatinės investicijos į pastatus, o ne į realų mokinių ugdymo procesą. Tad tokią kritiką „betoniniam“ švietimui galima būtų laikyti pagrįsta, tačiau kiek pavėluota. Švietimo „betonėjimo“ procesai tęsiasi jau daugybę metų: nors investicijos šiuo laikotarpiu atrodo suprantamos, bet nebuvo pateisinamos pastaruosius dešimtmečius.

Tie 100 mln. eurų yra tik mažytis lašas jūroje, kurioje, tiesą sakant, skęsta patys jautriausi Lietuvos visuomenės sluoksniai: prastomis socioekonominėmis sąlygomis gyvenantys vaikai, kurie tiesiog neturi galimybės pabėgti iš tokios padėties. Ne dėl to, kad šalia jų nebūtų gerai renovuoto mokyklos pastato, o dėl to, kad tame pastate nėra žmonių (o jei yra, tai jiems mokami per maži pinigai, jie neturi laiko arba kvalifikacijos), kurie jam padėtų pasivyti tuos, kurie gauna geresnes startines pozicijas, nes gimė „geresniems tėvams“. 

Tiesa, svarbu suprasti, kad pasipiktinimas dėl „investicijų į betoną“ kyla dar ir dėl to, kad Lietuvoje statybos apipintos dažnai tikrovėje pagrindą turinčiomis legendomis. Pavyzdžiui, kad ten „dideli atkatai“, „galima gerai įsisavinti pinigus“, „pralobti“ ir t. t. Visai normalu, jog investicijomis į infrastruktūrą tiesiog nepasitikima dėl to, kad jos jau senokai atrodo kaip pasipelnymo būdas tiems, kurie moka tai padaryti.

Švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ gegužės 21 d. sakė, kad investicijos į „minkštuosius dalykus“ jau yra planuojamos: jo minima suma viršijo 200 mln. eurų. Artimiausiu metu turėtų būti paskelbtas panašus lėšų skirstymo planas: tikrai įdomu, kam bus skirtos ir kaip panaudojamos šios lėšos. 

Pagrindinis „moralas“ galiausiai galėtų būti toks: mes kaip piliečiai (ir kaip žurnalistai) dažnai pamirštame (tingime? turime per daug darbo? gyvename kitais klausimais?) teirautis, kaip ir kur yra panaudojami valstybės biudžete ir įvairiuose projektuose minimi pinigai. Teirautis nuolat. Ir ne dėl „geresnės“ vietos EBPO PISA testų reitinguose, o veikiau dėl to, kad tai, kaip panaudojami Lietuvos švietimui skirti pinigai, tiesiogiai veikia jaunų žmonių gyvenimus. O per juos ir visą valstybę.