Unsplash.com nuotrauka

Einu ir nepastebiu gyvenimo. Einu, nesigilindama į savo sielą, ir nepastebiu šalia pulsuojančios Dievo meilės. Neatsigręžiu šaukiama. Dievo balsas tylus, neįkyrus – Jis vis klausia, ar išgirdau. Nori apkabinti. Nori išgirsti atsaką.

Mano abejingumas Dievo meilei verčia Jį dar labiau mane mylėti. Pamilęs Viešpats Jėzus Kristus ant kryžiaus, ar aš stoviu to kryžiaus papėdėje? Ar esu įžeidimus šaukiančioje minioje? O Dievas geba apkabinti mane ir prikaltomis rankomis. Aš visada esu Dievo meilės akiratyje. Bet pati slepiuosi nuo Dievo meilės, lyg Juo nepasitikėdama, vis laukiu, kada Dievas kažko iš manęs pareikalaus mainais už savo meilę. Kartais net bandau tikrinti, ar Dievas tikrai myli, o kartais Jis atrodo tolimas ir meilė Jo tolima. Bet aš tiesiog nepastebiu Dievo meilės, nes mano širdis per šalta. Ji neatpažįsta Dievo meilės, negirdi Dievo kalbinimo, lieka vieniša nutolusi nuo savo Šaltinio.

Dažniausiai aš ieškau Dievo toli ir dejuoju, kad mano žvilgsnis Dievo nesuranda. Bet ar aš Jo tikrai ieškau? Mane labiau domina pasaulis. Mane traukia laikini dalykai, nes jie yra šalia, yra matomi ir dažnai viliojantys. Man lengviau pasiekti tai, kas ranka pasiekiama. Aš negaliu paaiškinti, kodėl mano žvilgsnis nesiekia toliau už pasaulio realybės. Trūksta tikėjimo. Tikėjimo, kad Dievas yra meilė, atsiliepianti į kiekvieno mūsų poreikius. Gyvenimo įvairovėje Dievo meilė labiausiai matoma, bet vis tiek aš praeinu pro šalį jos nepastebėdama. Viskas, kas aplink mane vyksta, atrodo savaime suprantama. Aš neįvertinu Dievo meilės. Arba teigiu, kad iki šiol Dievo meilės nepastebėjau. Tai tas pat, kaip nejausti, kad gyveni. Ką aš prarasiu nepastebėdama Dievo meilės? Aš prarasiu patį Dievą. Prarasiu progą geriau Jį pažinti. Prarasiu visas dovanas, kurias Dievas yra man skyręs. Ką aš dar prarasiu?

Cathopic.com nuotrauka

Dievo meilė perkeičia žmogų, tačiau tą meilę reikia pastebėti, priimti ir puoselėti. Viešpats Jėzus gimė tvartelyje sakydamas, kad nori būti arčiau manęs, o aš bijau įžengti į tvartelį. Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus taip priartėdamas prie sužeistos mano sielos. Jis ją pagydė iš meilės man. Ką aš darau iš meilės Dievui? Atsuku Jam nugarą, vis sakydama, kad man per mažai Dievo meilės įrodymų. Tačiau aš Dievo meilės tiesiog nepastebiu. Kad pastebėčiau Dievo meilę, turiu susikaupti maldai. Tardama maldos žodžius, aš tiesiogiai kreipiuosi į Dievą. Kuo dažniau maldoje aš Dievą prisiminsiu, sakysiu, kad man reikia Jo artumo, tuo Jis daugiau man atsiskleis. Atskleis meilę. Dievas šalia, ir Jo meilė man šalia. Aš meldžiu daugelio dalykų, bet užmirštu paprašyti, kad Dievas atskleistų meilę. Kai meldžiuosi, Dievas atveria širdį mūsų susitikimams, meilės prisipažinimui. Dievas nuolat prisipažįsta mane mylintis. Abejoti Dievo gerumu – lyg abejoti tuo, kad Dievas mane pašaukė gyventi, atpirko ir dovanojo amžinąjį gyvenimą. Ir abejodama meldžiuosi, ir tokia malda pasiekia Dievą, Jis pažįsta mano silpną tikėjimą. O aš ieškau būdų, kaip geriau pažinti Dievo meilę, kad ją pastebėčiau, apvalau savo sielą.

Kartkartėmis bažnyčioje žvilgsnis krypsta į klausyklą. Čia aš atsiveriu Dievui, o Dievas atsiveria man. Prie klausyklos sutinku laukiantį Viešpatį. Laukiančią Jo meilę. Viešpaties meilę, kurios nepastebėdavau kasdienybėje. Aš stoviu prie klausyklos nedrąsi ir sumišusi. Viešpats laukia klausykloje, kad pasidalinčiau savo sunkumu. Tai Viešpaties meilė pakvietė čia mane ateiti. Man staiga pasirodė, kad Dievas jaudinasi už mane ir kartu su manimi. Jis bijo, kad vėl praeisiu pro šalį – nepastebėdama. Visas mintis nukreipiu į Viešpatį ir sakau: atleisk, kad nepastebėjau Tavo meilės. Dievo atleidimas ateina kartu su mano gailesčiu už nuodėmes, Jis atleidžia tiek kartų, kiek į Jį kreipiuosi, Jis ateina visada, kai Jį kviečiu. Ateina lydimas meilės. O aš stovėdama prie klausyklos sakau, kad man ne viskas gerai, nes nepastebėjusi Dievo meilės, pasirinkau nepaklusnumą. Bet prie klausyklos jaučiu, kad Dievas prie jos mane atlydėjo. Aš ne viena su savo kalte. Dievo meilė pasiveja mane visur.

Tad nuėjusi nuo klausyklos langelio vėl galiu pasinerti į Dievo meilės paieškas. Kasdienybėje vis iš naujo atrasdama Dievo meilę. Kviečiu būti Dievą kartu su kiekviena mano mintimi, žodžiu ir veiksmu – noriu būti kartu su apsilankiusiu Dievu. Jis apsilanko, kad primintų, jog mane myli. O aš Jam pasakau, kad ilgėjausi Jo visą laiką. Apkabinu Dievo ilgesį, ir jis sužeidžia mano sielą. Kartais taip būna, kai labai myli. Ar ir Dievas yra sužeistas meilės man? Sužeistas nuo pat žmogaus sukūrimo – nuo meilės žmogui pradžios. Sumišęs ilgesys su meile. Ir Dievas ilgisi manęs. O aš per visą ilgesio laiką rengiu savo širdį susitikimui su Dievu. Su Jo ilgesiu. Su mano ir Dievo ilgesiu.

Evgenios Levin nuotrauka

Dievas išgirdo mano ilgesį. Išgirdo mano vienatvės liūdesį – tik nedrąsiai priminė, kad visą laiką buvo šalia, o aš Jo nepastebėjau. O Dievas man kalbėjo mano kalba, ieškojo kelio į mano širdį, o aš buvau kitame kelyje – tas kelias į Dievą neatvedė. Bet Dievas padaro taip, kad galų gale klaidžiodama aš pasiekiu tikslą – Dievo meilę. Aš esu trapi ir be Dievo meilės neišgyvenčiau, todėl Jis pasirinko kryžių. Meilė buvo nukryžiuota, kad prisikeltų. Kad aš pastebėčiau Dievo meilę. Jeigu aš nepastebiu Viešpaties kryžiaus, kaip pastebėsiu Jo meilę.

O aš einu toliau. Einu ir ieškau. Ieškau šalia esančios Dievo meilės. Ieškau, ko niekada nebuvau praradusi, tik nepastebėjau. Nepastebimas Dievas davė man užduotį – kad Jį pastebėčiau. Pastebėčiau Jį tyliai gyvenantį mano sieloje, sprendžiantį kartu mano problemas, kartu besidžiaugiantį, liūdintį, besidalinantį savo meile. Kartais pagalvoju, kad labai nuliūsčiau, jei koks žmogus nepastebėtų mano meilės jam. Ir Dievas liūdi. Kad taip neatsitiktų priimu kiekvieną įkvėpimą, kiekvieną užuominą, kurios mane artintų prie Dievo meilės. Mano valingas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu veda prie Jo meilės. Nepastebėta meilė bus surasta, kai man Dievas bus pirmoje vietoje. Visada pastebėtas.