Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Žinia 54-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga

„Idant... tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams“ (Iš 10, 2)

Gyvenimas tampa istorija

Šių metų Žinią norėčiau skirti pasakojimo temai, nes tikiu, kad, idant nepasimestume, mums reikia alsuoti gerų istorijų tiesa – ugdančių, o ne niokojančių istorijų, padedančių atrasti šaknis ir teikiančių jėgų drauge eiti pirmyn. Mus supančių balsų ir žinių sumaištyje mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį. Reikia pasakojimo, kuris geba žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu, byloja apie mūsų dalyvavimą gyvame audinyje, iš ko matyti, kaip susipina mus siejančios gijos.

1. Austi pasakojimus

Žmogus yra pasakojanti būtybė. Nuo mažų dienų alkstame istorijų, panašiai kaip alkstame valgio. Kad ir kokio pavidalo būtų istorijos – pasakos, romanai, filmai, dainos, žinios, jos daro įtaką mūsų gyvenimui, net jei to nesuvokiame. Dažnai pagal mūsų savastimi tapusius personažus ar istorijas nusprendžiame, kas teisinga ar klaidinga. Pasakojimai veikia mus, formuoja mūsų įsitikinimus bei elgseną, gali padėti mums susivokti ir išsakyti, kas esame.

Žmogus yra ne tik vienintelė būtybė, kuriai reikia drabužių savo nuogumui pridengti (plg. Pr 3, 21); jis yra taip pat vienintelis, kuriam būtina pasakoti apie save, „apsirengti“ savo istorijomis norint apsaugoti savo gyvenimą. Mes audžiame ne vien drabužius, bet ir istorijas. Dėl žmonių gebėjimo „austi“ atsiranda audiniai (lot: textile), taip pat ir tekstai. Visų laikų istorijos turi bendrą „karkasą“: jų struktūroje numanomi herojai – jie gali būti visai kasdieniški, – kurie įgyvendindami svajonę dorojasi su sudėtingomis situacijomis, kovoja su blogiu, yra nuolat stiprinami drąsos teikiančia meilės galia. Pasinerdami į tas istorijas atrasime herojiškų motyvacijų, padedančių stoti žemiškų iššūkių akistaton.

Žmogus – pasakojanti būtybė, nes yra tapsmo būtybė, kuri save atranda ir praturtėja savo dienų metmenyse. Tačiau nuo pat pradžių mūsų pasakojimui kyla grėsmė: į istoriją įslenka blogis.

Unsplash.com nuotrauka

2. Ne visos istorijos yra geros

„Jei užvalgysite, būsite kaip Dievas“ (plg. Pr 3, 5): angies pagunda sumezga istorijos metmenyse sunkiai išpainiojamą mazgą. „Jeigu tai įsigysi, tuomet tapsi, tada pasieksi...“ Ir šiandien tai šnabžda tie, kurie manipuliuodami naudojasi vadinamuoju storytelling‘u. Kiek daug pasakojimų mus narkotizuoja, stengiasi įtikinti, kad siekdami būti laimingi turime nuolat turėti, savintis ir vartoti. Beveik nesuvokiame, kaip labai trokštame apkalbų bei paskalų, kiek daug smurto ir apgaulės suvartojame. Dažnai, užuot komunikavimo audmenimis kūrus ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius, gaminamos destruktyvios ir provokuojančios istorijos, kurios naikina ir sutrauko trūkias bendrabūvio gijas. Pateikiama nepatikrinta informacija, kartojamos banalios ir apgaulingai manipuliuojančios kalbos, rėksmingi ir neapykantos kupini lozungai – visa tai nekuria žmonijos istorijos, bet nuplėšia žmogaus orumą.

Tačiau pasakojimai, kuriais pasinaudojama turint manipuliatyvių tikslų ar siekiant valdžios, yra trumpaamžiai, o gera istorija gali pranokti laiko ir erdvės ribas. Bėgant amžiams, ji lieka aktuali, nes teikia peno gyvenimui.

Šioje epochoje, kai apgaulė tampa vis rafinuotesnė ir įgauna neįtikėtiną lygmenį (kaip deepfake atveju), mums reikia išminties rinkti bei kurti gražius, teisingus ir gerus pasakojimus. Mums reikia drąsos atmesti melagingas ir piktavales istorijas. Reikia kantrybės ir įžvalgumo, kad iš naujo atrastume istorijas, padedančias mums nepamesti gijos fragmentiškoje šiandienos aplinkoje; reikia istorijų, kurios vėl iškeltų į šviesą mūsų būties tiesą, taip pat nepastebimą kasdienos heroizmą.

3. Istorijų Istorija

Šventasis Raštas yra istorijų Istorija. Kiek daug įvykių, tautų ir žmonių ten pristatoma! Nuo pat pradžių ten parodomas Dievas, kuris tuo pat metu yra Kūrėjas ir Pasakotojas. Jis taria savo Žodį, ir dalykai įvyksta (plg. Pr 1). Savo pasakojimu Dievas pašaukia į gyvenimą daiktus, o galiausiai, it visa ko viršūnę, sukuria vyrą ir moterį kaip laisvus pašnekovus, drauge su Juo kuriančius istoriją. Psalmėje kūrinys pasakoja apie Kūrėją: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse“ (Ps 139, 13–15). Mes negimėme iki galo užbaigti, turime nuolat būti „mezgami“ ir „sudėliojami“. Gyvenimas mums dovanotas kaip kvietimas toliau austi tą „nuostabiai padarytą“ būtybę, kuri mes esame.

Rembrandtas. „Palyginimas apie paslėptą lobį“, 1629 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Šia prasme Biblija yra didi meilės tarp Dievo ir žmonijos istorija. Jos centre – Jėzus: jis iki galo atbaigia Dievo meilės žmogui ir žmogaus meilės Dievui istoriją. Taigi žmogus kviečiamas iš kartos į kartą pasakoti ir įtvirtinti atmintyje šios istorijų Istorijos svarbiausius epizodus, galinčius perteikti įvykusių dalykų prasmę.

Šios Žinios pavadinimas paimtas iš Išėjimo knygos, tai pamatinis biblinis pasakojimas, liudijantis apie Dievo įsikišimą į savo tautos istoriją. Kai pavergti Izraelio vaikai jo šaukiasi, jis išgirsta ir atsimena: „Dievas, išgirdęs jų dejonę, atsiminė savo sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Dievas pažvelgė į izraeliečius ir atkreipė į juos dėmesį“ ( 2, 24–25). Iš Dievo atminties kyla išlaisvinimas iš priespaudos, įvykdomas per ženklus ir stebuklus. Čia Viešpats Mozei atskleidžia visų ženklų prasmę: „...idant tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, kokius ženklus jiems padariau, – idant ir jūs žinotumėte, kad aš esu Viešpats“ ( 10, 2). Išėjimo patirtis mus moko, kad Dievo pažinimas pirmiausia perduodamas iš kartos į kartą pasakojant apie tai, kaip jis nepaliaujamai parodo esąs esamas. Gyvenimo Dievas perteikia žinią apie save pasakodamas gyvenimą.

Pats Jėzus pasakojo apie Dievą ne abstrakčiomis kalbomis, bet palyginimais, trumpais pasakojimais iš kasdienio gyvenimo. Čia gyvenimas tampa istorija, o tuomet klausytojui ši istorija tampa gyvenimu: pasakojimas įeina į klausančiojo gyvenimą ir jį perkeičia.

Neatsitiktinai ir pačios evangelijos yra pasakojimai. Jos ne tik informuoja mus apie Jėzų, jos yra „performatyvios“ (1), jos formuoja mus ir daro panašius į Jį: Evangelija kviečia skaitytoją būti to paties tikėjimo dalininku, kad būtų dalijamasi tuo pačiu gyvenimu. Jono evangelijoje sakoma, jog tiesioginis ir tikrasis Pasakotojas – Logos, Žodis – tapo pasakojimu: „Viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Originale pavartotas žodis exeghésato gali būti verčiamas ir „atskleidė“, ir „papasakojo“. Dievas asmeniškai „įsiaudė“ į mūsų žmogystę, dovanodamas mums naują savo istorijos audimo būdą.

4. Istorija, kuri atsinaujina

Kristaus istorija nėra praeities paveldas, tai yra mūsų istorija, ji visada aktuali. Ji mums kalba, kad Dievo širdžiai taip rūpi žmogus, mūsų kūnas, mūsų istorija, kad Jis tapo žmogumi, kūnu ir istorija. Jis taip pat mums sako, jog nėra nereikšmingų ar menkų žmogiškųjų istorijų. Po to, kai Dievas tapo istorija, kiekviena žmogiškoji istorija yra tam tikra prasme dieviška istorija. Kiekvieno žmogaus istorijoje Dievas iš naujo įžvelgia nužengusio į žemę savo Sūnaus istoriją. Kiekvienai žmogiškai istorijai tenka nepaneigiamas orumas. Todėl žmonija nusipelno tokių pasakojimų, kurie atitinka jos lygį, tą stulbinantį ir žavintį lygmenį, į kurį ją pakėlė Jėzus.

Rafaelis. Stebuklingas žuvų laimikis, 1515. Wikipedia.org nuotrauka

Šventasis Paulius pabrėžia: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3).

Šventoji Dvasia, Dievo meilė rašo mumyse. Ir taip rašydama įtvirtina gėrį. Atminti iš esmės reiškia įsiminti, įrašyti širdyje. Šventosios Dvasios veikimu kiekviena istorija, taip pat ir labiausiai pamiršta, net parašyta ant labai kreivų linijų, gali tapti įkvepianti, atgimti kaip šedevras ir tapti Evangelijos papildymu. Taip, kaip Augustino „Išpažinimai“, kaip Ignaco „Piligrimo pasakojimas“, kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresės „Vienos sielos istorija“. Taip, kaip Manzoni „Sužadėtiniai“, kaip Dostojevskio „Broliai Karamazovai“. Kaip daugybė kitų istorijų, kurios jaudinančiai tapo Dievo laisvės ir žmogaus laisvės susitikimo scena. Kiekvienas iš mūsų žino įvairių istorijų, turinčių Evangelijos kvapą ir liudijančių meilę, kuri perkeičia gyvenimą. Tos istorijos reikalauja, kad jomis būtų dalijamasi, kad jos būtų pasakojamos ir atgaivinamos visais laikais, kiekviena kalba, visomis komunikavimo priemonėmis.

5. Istorija, kuri atnaujina mus

Į kiekvieną didį pasakojimą įsiterpia mūsų pasakojimai. Kai skaitome Šventąjį Raštą, šventųjų istorijas, taip pat tuos tekstus, kuriuose sugebėta perskaityti žmogaus sielą ir nušviesti jos grožį, Šventoji Dvasia yra laisva rašyti mūsų širdyje, iš naujo primindama, kas mes esame Dievo akyse. Kai atmename mus sukūrusią ir išgelbėjusią meilę, kai meile persmelkiame kasdienes istorijas, kai gailestingumu ataudžiame savo dienas, tuomet iš tikrųjų atverčiame naują lapą. Tada jau nebesame supančioti nusiminimo ar liūdesio, nesame prisirišę prie užsklendžiančios širdį liguistos atminties, bet, atsiverdami kitiems, atsiveriame ir paties Pasakotojo vizijai. Pasakoti Dievui savo istorijas niekuomet nėra bergždžias dalykas: net tuomet, kai įvykių kronika išlieka nepakitusi, tačiau pasikeičia prasmė ir perspektyva. Pasakoti apie save Viešpačiui reiškia įžengti į jo atjaučiančios meilės žvilgsnį, nukreiptą į mus ir į kitus. Galime jam pasakoti savo išgyvenamas istorijas, atnešti į jo akivaizdą žmones, pavesti jam įvairias situacijas. Galime su juo iš naujo suausti gyvenimo audinį, užsiūti įplyšimus ar skyles. Kaip labai mums visiems to reikia!

Priimdami Pasakotojo žvilgsnį – jam vieninteliam priklauso galutinis požiūris – priartėjame prie veikėjų, mūsų brolių ir seserų, kurie greta mūsų dalyvauja šiandienos istorijos scenoje. Taip, nes niekas pasaulio scenoje nėra statistas dėl vaizdo, kiekvieno žmogaus istorija yra atvira galimiems pokyčiams. Ir tuomet, kai pasakojame apie blogus dalykus, galime išmokti palikti erdvės atpirkimui, galime tarp blogio atpažinti taip pat gėrio dinamiką ir suteikti jam erdvės.

Helena Lopes/ Unsplash.com

Todėl čia kalbama ne apie sekimą storytelling‘o logika, ne apie kitų ar savęs reklamavimą, – veikiau reikia atminti tai, kas esame Dievo akyse, liudyti, ką Šventoji Dvasia rašo širdyse, atskleisti kiekvienam, kad jo istorijoje glūdi nuostabūs dalykai. Kad galėtume visa tai įvykdyti, paveskime save moteriai, kuri savo įsčiose audė Dievo žmogystę, ir, kaip pasakoja Evangelija, suaudė į viena visa, kas jai įvyko. Mergelė Marija iš tikrųjų viską išsaugojo svarstydama tai širdyje (plg. Lk 2, 19). Prašykime jos pagalbos – ji mokėjo išpainioti gyvenimo mazgus švelnia meilės galia:

Marija, Moterie ir Motina, tu įsčiose audei Dievo Žodį, savo gyvenimu tu pasakojai nuostabius Dievo darbus. Išklausyk mūsų istorijų, saugok jas savo širdyje ir priimk kaip savastį taip pat tas istorijas, kurių niekas nenori klausytis. Išmokyk mus atpažinti per istoriją vedančią gerąją giją. Pažvelk į visą mazgų raizginį, į kurį įsipainiojęs mūsų gyvenimas ir kuris paralyžiuoja mūsų atmintį. Tavo švelnios rankos gali išnarplioti kiekvieną mazgą. Dvasios Moterie, pasitikėjimo Motina, įkvėpk ir mus. Padėk mums kurti taikos istorijas, ateities istorijas. Ir nurodyk kelią, kuriuo galėtume per visa tai kartu eiti.

Roma, prie Šv. Jono Laterane, 2020 m. sausio 24-oji, šventojo Pranciškaus Salezo minėjimo diena

Pranciškus

(1) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 2: „Krikščioniškoji žinia buvo ne vien „informatyvi“, bet ir „performatyvi“. Tai reiškia: Evangelija yra ne tik perteikimas to, ką galima pažinti, ji taip pat yra perteikimas, duodantis pradžią faktams ir keičiantis gyvenimą“.