A. Navicko knyga „Laisvų žmonių bendruomenė?“ pasirodė 2014 m. pabaigoje. Įvyko kelios diskusijos, sulaukėme gražių atsiliepimų, tačiau, kaip konstatuoja knygos autorius, klausimų tik daugėja. Knyga „Laisvų žmonių bendruomenė?“ jau trečioji, kurią parašė A. Navickas ir pirmoji su klaustuku pavadinime. Siūlome pokalbį su autoriumi.

Kuo Tavo trečioji knyga skiriasi nuo „Laiškų plaukiantiems prieš srovę“ ar „Kelio bendrijos“?

Knyga „Laisvų žmonių bendruomenė?“ - tai pasakojimas apie pasaulį, kuriame gyvename, nebandant grimuoti, glaistyti žaizdų, dėl kurių kenčiame. Manęs paties nestebina tai, kad visos trys knygos labai skirtingos. Žmogaus gyvenimas turi įvairių aspektų, lygmenų. Tereikia pradėti klausti, ir klausimai mus nuveda vis naujais keliais.

Mano požiūriu, visos trys knygos nuosekliai papildo ir praplečia viena kitą. „Kelio bendrijoje“ rašiau apie tai, kad šiuolaikinė Vakarų civilizacija primena sūnų palaidūną, kuris skuba kuo toliau nuo namų, nuo savo šaknų ir, deja, ši kelionė nuveda jį toli gražu ne ten, kur tikėjosi. Knygoje „Laisvų žmonių bendruomenė?“ raginu dar įdėmiau įsižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename, ir klausti: ar turime drąsos naujam nuotykiui – grįžti namo?

Neabejoju, kad nemažą dalį mano ankstesnių knygų skaitytojų išgąsdins, jog trečiojoje knygoje esą „per daug politikos“. Jei tik žinočiau kitą būdą, kaip sau atsakyti į klausimą – kaip dera elgtis su Viešpaties man padovanotu gyvenimu? – rašyčiau populiaresnėmis temomis. Kita vertus, šiandien pats laikas krikščionims rimčiau susidomėti politika, nes to reikalauja artimo meilės priesako įgyvendinimas. „Laiškuose plaukiantiems prieš srovę“ rašiau: „Šiandien turėtume ne keikti politiką, bet savęs paklausti: ar mes ne per daug pripratome prie jos atvaizdo, pamatyto kreivų veidrodžių karalystėje? Politika gali būti kitokia, ji gali ir net privalo tapti artimo meilės ir bendrystės sklaidos erdve.

Politinės erdvės „atkerėjimas“ yra svarbi mūsų, krikščionių, misijos dalis. Maža to, krikščionys imtis atsakomybės turi ne tada, kai tai patogu. Mes turime eiti į sceną kaip tik tada, kai publika susierzinusi, spektaklis žlunga ir norisi bėgti iš politikos teatro.“

Knygoje „Laisvų žmonių bendruomenė?“ teigiu, jog šiandien būti krikščionimi – tai kovoti partizaninį laisvės karą. Tam reikia išmanyti politinius, teisinius, ekonominius procesus.

Gal gali plačiau paaiškinti, ką reiškia „partizaninis laisvės karas“?

Rašyti šią knygą paskatino vis augantis rūpestis, jog laisvė, auksu tviskanti skambiose deklaracijose, kasdienybėje daugeliui labiau primena surūdijusį gelžgalį, kuris priploja prie žemės, o ne įkvepia žygdarbiams.

Kas nutiko, kad taip populiaru tapo ginti laisvę deklaracijomis, direktyvomis, kelti ją ant pjedestalo, tačiau ji vis rečiau švyti kasdieniuose žmonių pasirinkimuose? Kodėl laisvė bene visuotinai tampa atpirkimo ožiu dėl visų šiuolaikinių visuomenių nesėkmių? Kodėl dauguma žmonių, išgirdę posakį, jog laisvė turi būti ribojama, pritariamai linguoja galvą ir tiki, kad laisvė – tarsi potvynis, kurio saugodamiesi turime statyti gynybinius pylimus? Ar dėl visko turime kaltinti vartotojiškos visuomenės variklį – abejingą masę, kuriai esą tereikia duonos ir žaidimų, kuri paprasčiausiai nesugeba gyventi be vergavimo kuriam nors stabui? Ar nenutiko taip, jog sąvokos „demokratija“, „tolerancija“ bei „žmogaus teisės“, į kurias tarsi turėtume žvelgti kaip į patikimus laisvos bendruomenės sargybinius, nebeatlieka šio vaidmens ir yra tapusios kontrolės visuomenės architektų sąjungininkėmis?

Knygoje bandau parodyti, kad dabartinėje visuomenėje vis daugiau baimės ir mažiau laisvės, daugiau kontrolės ir mažiau atsakomybės. Tokioje situacijoje labai svarbu, kad nustotume vien piktintis, bet kiekvienas pabandytume puoselėti laisvę savo kasdieniuose pasirinkimuose. Kaip naudingas laisvės puoselėjimo atramas įvardiju „asmens orumo“ ir „sąžinės“ sąvokas, taip pat rašau apie krikščionišką teisingo karo tradiciją, kurioje kiekvienas esame įvardijamas kaip tiesos karžygys.

Na, o kiekvieno žmogaus partizaninė laisvės kova yra unikali. Svarbiausia, kad tai būtų kova už laisvę ir prieš baimę.

Knygoje rašai apie įvairias temas. Pavyzdžiui, apie religinių simbolių draudimus ar translytiškumo (transgender) fenomeną. Kodėl dabartiniame pasaulyje religijai ir šeimai tenka gyventi karo sąlygomis, patiriant nuolatinį puolimą?

Labai nesinori pateikti schematiškų atsakymų. Akivaizdu, jog, viena vertus, turime kalbėti apie vartotojiško mentaliteto įsiskverbimą į visas gyvenimo sferas. Neįmanoma suderinti vartotojiškos ir pilietiškos nuostatos. Lygiai taip pat negalima būti vartotoju ir krikščionimi.

Deja, šiandien krikščionys pernelyg susilieja su pasauliu. Kaip teigia Jonathanas Diuringas, tikras gyvenimas visada trukdo žmogui, o tikras žmogus visada trukdo gyvenimui. Mes nuolat atsiduriame pasirinkimo kryžkelėje: būti krikščionimi arba stengtis išlikti komforto zonoje.

Religinių simbolių draudimas – tai deformuotai iškreipto pasaulietiškumo principo apraiškos. Knygoje bandau brėžti aiškią ribą tarp pasaulietiškumo, kaip įsipareigojimo neprivilegijuoti politinėje plotmėje jokios religinės tradicijos, ir sekuliarizmo, kaip bandymo išstumti visas religingumo apraiškas iš viešosios erdvės. Pasaulietiškumą vertinu teigiamai, sekuliarizmą – neigiamai.

Taip pat rašau apie puolimą prieš įgimtos lytinės tapatybės sampratą. Jos kritikai tvirtina, kad visos skirtybės yra ne tiek įgimtos, kiek primetamos per kalbines praktikas. Po tokio pareiškimo prasideda kalbinės represijos ir naujakalbės kūrimas. Translytiškumo ideologija – tai viena iš vartotojiško mentaliteto apraiškų. Blogiausia tai, kad ji atmeta racionalią diskusiją ir bent kokį bendravimą pakeičia galynėjimusi.

Kaip atsispirti sekuliarizmui ir šeimos institutą puolančioms ideologijoms? Pirmiausia patiems išlikti sveiko proto ir nepaversti laisvės „atpirkimo ožiu“. Šiandien mums reikia ne daugiau valstybės kontrolės, bet veikiau platesnės laisvės erdvės. Turime kovoti už tai, kad valstybė pripažintų šeimos institutą, o ne bandytų jį perkonstruoti. Taip pat turime patys savo gyvenimuose laikytis tų vertybių, dėl kurių skubame skelbti skambias deklaracijas.

Beje, mažiausiai mums gali padėti gražuliškas radikalizmas. Akivaizdu, kad viešumoje radikaliai tarpusavyje kovojantys radikalai labai reikalingi vienas kitam ir kelia vienas kito „kainą“.

Knygoje rašai apie teisininkų diktatūros pavojų. Kiek tokia diktatūra reali?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad mano knyga yra pirmiausia klausimas, o ne atsakymas. Aš nebandau gąsdinti, bet noriu perspėti. Šiandien teisinės valstybės principas dažnai yra iškreipiamas ir paverčiamas teisininkų diktatūra. Pavyzdžiui, kai koks nors teismas bando perimti suverenitetą iš tautos. Knygoje nerašau apie Lietuvoje veikiantį Konstitucinį Teismą, tačiau tai, kuo jis yra virtęs, mano galva, yra pavojingas precedentas. Jo atstovai pradeda pretenduoti į gyvenimo mokytojų vaidmenį. Tai absurdas.

O kiek dabartinė Lietuvos visuomenė gali būti vadinama demokratine?

Mano galva, skirtumas tarp teorijos ir praktikos itin didelis. Teoriškai gyvename demokratinėje santvarkoje. Kitas klausimas – ar dabartinę visuomenę galima vadinti teisinga? Šiandien Lietuvoje, kaip ir praktiškai visose Vakarų valstybėse, regime didžiulę socialinę nelygybę, nuo visuomenės atitrūkusį elitą ir vis didėjančią laisvės baimę bei prielankumą kontrolei. Aš teigiu, kad visa tai nėra normalu. Kartu netikiu, jog situaciją gali pataisyti kokios nors revoliucinės permainos. Pirmiausia,turime keistis mes – piliečiai, o tada jau galima tikėtis ir teisingesnės visuomenės.

Paskutinėje knygos dalyje kritiškai rašai ir apie tikinčių žmonių vaidmenį šiandienos visuomenėje...

Didžiausia problema, kad mes, krikščionys, pernelyg panašūs į visus kitus vartotojiškos visuomenės gyventojus. Neretai net esame labiau persismelkę vartotojiškumo nei kiti. Ypač kai įsijaučiame į teisuolių vaidmenį. Rašau, kad ortodoksija ir teisuoliškumas nėra tapatūs dalykai. Mes turime pasitraukti iš varžytuvių dėl galios ir būti tiesos, kuri išlaisvina, liudytojais.

Puikiai suprantu, kad mano knyga bus nepatogi tiek tiems, kurie norėtų ramiai gyventi ir nekvaršinti galvos dėl problemų, taip pat ir tiems, kurie nori aiškiai įvardytų priešų ir konkretaus kovos plano. Labai svarbu, kad dabartinėje sudėtingoje situacijoje sugebėtume pasirinkti Kristų, o ne Barabą. Tai nėra paprasta.

Kai rašei šią knygą, ar jau buvo mintis apie posūkį į politiką?

Ne. Tačiau dabar neretai pagalvoju, kad knygos rašymas prisidėjo prie tokio apsisprendimo. Knygoje pateikiu rūsčią dabartinės situacijos diagnozę ir tada kyla klausimas - ar turime nuleisti rankas ir stebėti, kaip erozija vis stiprėja, ar privalome pabandyti padaryti bent tiek, kiek nuo mūsų priklauso, kad kažkas pasikeistų į gera. Nuoširdžiai sakau, kad labiausiai norėčiau rašyti, versti, sudarinėti knygas, kalbinti įdomius žmones ir kitiems perteikti jų patirtis ir neturėti nieko bendro su formalia politika. Tačiau bėda ta, kad to nebegaliu daryti ramia sąžine. Kai pamatai, kiek yra skausmo, kuris didele dalimi priklauso nuo politinių sprendimų, nebegali sakyti, kad politika yra neįdomi. Ji skaudžiai įdomi. Jei kas nors dar gali nesivelti į politiką ir likti stebėtojais, pavydžiu jums, aš jau nebegaliu.

Kita vertus, galbūt pasirodys, kad nesu tinkamas politikai ir tada turėsiu ieškoti kitų veikimo būdų. Net nežinau, kas būtų geriausia, tačiau žinau, kad dabar privalau daryti tai, ką darau.

Klausinėjo Tomas Gruodis

Kelio bendrija Bernardinai.lt el. knygyne.