Søren Hawkes. „Kalėdų paliaubos“

1914-ųjų Kalėdos Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte buvo ypatingos. Jų išvakarėse dešimt tūkstančių prancūzų, anglų ir vokiečių kareivių padėjo ginklus į šalį ir susitiko „niekieno žemėje“ broliautis. Jie mainėsi papirosais, alkoholiu, suvenyrais, visu tuo negausiu kareivišku turtu, ir šnekėjo apie namus.

1914-ųjų gruodžio 24-oji Vakarų fronte. Penktas Pirmojo pasaulinio karo mėnesis. „Niekieno žemė“. Vienoje pusėje – vokiečiai, kitoje – prancūzai. Iš apkasų jie akylai stebi vienas kito pozicijas. Verdenas dar laukia, tačiau Marna, vienas pirmųjų didelių mūšių, jau nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių. Pamažu visiems aiškėja, kad vokiečiams nepavyks pakartoti sėkmingos 1870–1871 metų kampanijos prieš Prancūziją ir karas užsitęs.

Staiga vienas prancūzų budėtojų nustebęs atitraukia akis nuo periskopo, negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Jis stukteli petimi savo kovos draugą: „Žvilgtelk, vokiečių pusėje vyksta kažkas keisto.“ Ant apkasų krašto, kulkosvaidžių lizduose, vienas po kitos kyla šviečiančiomis girliandomis papuoštos eglutės ir pasigirsta iš pradžių nedrąsi, tačiau vis stiprėjanti Kalėdų giesmė. Netrukus iš apkasų iškyla vokiečių figūros, jie moja rankomis, kviečia nešaudyti.

1914-ųjų Kalėdų paliaubų futbolo mačas tarp vokiečių ir anglų kareivių.

Vokiečiai palieka savo ginklus apkasuose ir įžengia į „niekieno žemę“. Prancūzai abejoja: „bošai“ tikrai bus ką nors pikto sumanę, kažin kokią gudrybę. Tačiau į tai nepanašu, jie kviečia prieiti. Atstumas nemažas, keliasdešimt metrų, prieblanda, tačiau matyti, kad jie šypsosi. Beužšąlantis priešiškumo ledas tirpte tirpsta, ir prancūzai pasirodo iš už savo uždangų. Karininkai kiek sutrikę, tačiau situacija labai neįprasta, ir jie pasiduoda.

Tai šiek tiek romantizuota 1914-ųjų Kalėdų Vakarų fronte versija, tačiau būtent ji šiandien – populiariausia. Iš tikrųjų sveikinimai su artėjančiomis Kalėdomis ir Kalėdų giesmės iš apkasų sklido jau visą savaitę. Galų gale įtampa tiek sumažėjo, kad vokiečiai išdrįso įžengti į „niekieno teritoriją“, plytėjusią tarp kovojančiųjų pusių, ir pakviesti prancūzus bei jų sąjungininkus britus artyn. Čia jie mainėsi papirosais, suvenyrais, vaišinosi alkoholiu, pasakojo vienas kitam apie namus, rodė mylimųjų fotografijas.

Arba, ko vėliau bus neįmanoma įsivaizduoti, surengė keletą bendrų laidotuvių, palydėdami nukautus draugus bendra giesme. Tokia dvasia nenuvilnijo per visą frontą, kai kuriose fronto atkarpose netgi vyko susirėmimų, kai kur tebuvo sutarta leisti abiem pusėms susirinkti savo žuvusiuosius, vis dėlto skaičiuojama, kad 1914-ųjų gruodžio 24–26 dienomis fronte spontaniškai broliavosi apie šimtą tūkstančių kareivių. Jie netgi žaidė futbolą!

Anglas iš apkasų atsinešė futbolo kamuolį, netrukus prasidėjo gyvas žaidimas. Koks nuostabus ir keistas jis buvo. Anglų karininkai jautėsi, kaip ir mes. Kalėdos, Meilės šventė, kuriam laikui suvienijo mirtinus priešus“, – rašė Kurtas Zehmischas iš 134-ojo saksų pulko savo laiške namo.

Anglų kapitonas J. C. Dunnas iš karališkojo Velso šaulių pulko, kuris iš priešais stovėjusio vokiečių dalinio gavo dovanų dvi statines alaus, vėliau prisimins: „8.20 paleidau tris šūvius į orą, iškėliau vėliavą su užrašu „Su Šv. Kalėdomis“ ir užlipau ant parapeto. Jis [vokiečių karininkas] pakėlė popieriaus lapą su užrašu „Ačiū“ ir netrukus užlipo ant parapeto. Mes nusilenkėme vienas kitam, atidavėme pagarbą ir nusileidime kiekvienas į savo apkasą, jis paleido du šūvius į orą, karas tęsėsi toliau.“

Kitas anglų kareivis pasakojo: „Vokiečiai apkasuose, priešais mus, buvo labai padorūs vaikinai – saksai, inteligentiški, respektabiliai atrodantys vyrai. Šauniai pasišnekėjau su trimis ar keturiais iš jų, užsirašiau du vardus ir adresus į savo užrašų knygelę [...]. Po mūsų pašnekesio aš iš tikrųjų manau, kad daugelis mūsų laikraščių pranešimų turėtų būti siaubingai perdėti.“

Ilgainiui broliavimusi nepatenkinta karinė vadovybė ėmėsi prevencinių priemonių: įsakė Kūčių dieną bombarduoti priešo pozicijas, kad niekas – nei savas, nei svetimas – negalėtų išlįsti iš apkasų, ėmė dalinius kilnoti iš vienos vietos į kitą, kad jie neužmegztų artimų ryšių su priešu. O jis mezgėsi tikrai nesunkiai, nes apkasus daugelyje vietų teskyrė keliasdešimt metrų, per tokį atstumą priešiškų armijų kareiviai galėdavo nesunkiai susišnekėti.

Makabriškas žingsnis, žvelgiant iš šiandienos ištisus dešimtmečius taikoje gyvenančių europiečių perspektyvos – uždrausti žmogiškus jausmus priešui – psichologiškai buvo tiksliai apskaičiuotas. Jau kadaise pastebėta, kad įvykdyti mirties bausmę žmogui, kurio akys žvelgia į baudėją, nepalyginant lengviau, kai jos užrištos. Ir, kad nepalyginamai sunkiau šauti į žmogų, su kuriuo ką tik dalinaisi papirosais ar rodei šeimos nuotraukas.

1915-ųjų pabaigoje dar buvo bandymų pakartoti 1914-ųjų spontanišką broliavimosi tradiciją, tačiau 1916-ųjų pabaigoje, tokių bandymų beveik nebeliko. Po itin kruvinų Verdeno ir Somos kautynių, po dujų panaudojimo prie Ipro, priešiškų šalių kareiviai jau nebežiūrėjo vienas į kitą kaip į žmones. Kad ir kaip būtų, 1914-ųjų Kalėdos ir šiandien tebelieka žmogiškosios šilumos ir sveiko proto blykstelėjimo kraupaus karo tamsoje pavyzdys.