Bažnyčios socialinis mokymas ir dovanojimo kultūros ugdymas

2014 m. Gegužės 29 d. | 299 peržiūros | Komentarų nėra

Siūlome dar vieną Bernardinai TV ir Iustitia et Pax komiteto Lietuvoje parengtą pokalbį apie Bažnyčios socialinį mokymą. Popiežius Benediktas XVI pasiūlė naują sąvoką - dovanojimo kultūra. Pats fenomenas tikrai nėra naujas ir visada buvo krikščionybės akcentuojamas. Tačiau svarbu tai, kad popiežius atskleidė, kad šiandien dovanojimo kultūra yra būtent tas dėmuo, kurį Bažnyčios socialinis mokymas turi akcentuoti.

Andrius Navickas. Bažnyčios socialinis mokymas nėra ideologija. Tai reiškia, kad tai nėra direktyva, kurią turime paskelbti kitiems. Tai pirmiausia gyvenimo būdas, santykis su savimi, kitu žmogumi, pasauliu. Tai kartu yra laisvės ir gyvenimo kelias, į kurį turiu įaugti. Bažnyčios socialinio mokymo pamatas – tiesa apie mus pačius. Kas mes esame? Kur keliaujame? Ko galime tikėtis? Kas mus gydo, o kas griauna?

Vyskupas Kėstutis Kėvalas. Dovanos kultūra krikščionybėje yra esmė. Jėzus tapo dovana žmonijai, kad žmogus persiimtų šia Jėzaus sekimo nuotaika ir taptų pats dovana kiekvienam kitam. Kaip tai įgyvendinti mūsų santykiuose? Kaip dovanoti save visuomeniniuose santykiuose, kaip dovanojimu pagrįsti mūsų bendruomenes? Šie klausimai įneša į Bažnyčios socialinį mokymą gaivaus vėjo ir yra labai aktualūs. Tai užduotis, kuriai turime skirti savo dėmesį, jėgas. Kiekvienas krikščionis turi tai praktikuoti asmeniškai, nes krikščionis yra tas, kuris bando tapti dovana kitiems. Būti dovana – tai mūsų, kaip krikščionių, pašaukimas. Jei mes nesame dovana, tampame našta, kliūtimi.

Andrius Navickas. Pasak Bažnyčios socialinio mokymo, reikalinga ne viską reglamentuojanti ir viską norinti valdyti valstybė, ne valstybė auklė, bet valstybė, kuri padeda žmogui ugdyti atsakingą laisvę. Posovietinėje visuomenėje mes neleistinai susiauriname savo atsakomybės ribą ir kuo daugiau dalykų norime perduoti valstybei. Tai didelė klaida.  Mes turime siekti stiprios valstybės, tačiau ji visiškai nereiškia išsikerojusio politinio, biurokratinio aparato. Ta valstybė stipri, kuroje valstybės institucijos drąsiai ir išmintingai kreipiamos bendrojo gėrio link.

Deja, ir Bažnyčioje dar trūksta pasitikėjimo žmogumi. Neretai atrodo, kad nuodėmės galia mes tikime daugiau nei Kristaus prisikėlimu. Tačiau tik toks pasitikėjimas žmogaus laisve augina žmogų ir ugdo dorybes bei atsakomybę.

 Krikščionybė  visada buvo labai realistiška politinių institucijų atžvilgiu. Jos yra svarbios, koordinuoja viešą žmonių gyvenimą, gali sukurti palankią ir mažiau palankią aplinką žmonėms. Svarbu siekti politinių institucijų tobulinimo, tačiau  iliuzija, kad įmanoma sukurti tobulas institucijas, kol gyvename šioje žemėje ir iš vidaus esame graužiami nuodėmės. Todėl kiekviena karta turi spręsti specifinius uždavinius, gydydama pasaulį meilės vaistais. Visuomet yra žmonių, kuriems reikalinga mūsų pagalba, reikalingas mūsų dėmesys, palaikymas. Nepamirškime ir to, kad teisingumas be gailestingumo tampa žvangančiais cimbolais. Mūsų, krikščionių, pareiga būti gailestingais, nes visa, ką turime, yra ne mūsų nuopelnas, bet dovana, kuria turime dalintis.

Vyskupas Kęstutis Kėvalas. Visada egzistuoja pagunda sukurti institucijas, kurios pateisintų mūsų asmeninį neveiklumą. Net gi teigiama, kad, nenorėdami matyti vargšo žmogaus akių, sugalvojome aukų dėžutę. Tikrai nemanau, kad turėtume nuvertinti institiucijų svarbą, nes jos suglobalina socialinę pagalbą. Institucijos žmogui padeda, sukuria įrankius, kad pagalba būtų teikiama vaisingiau, greičiau pasiektų žmogų. Tačiau institucijos negali pakeisti meilės darbų ir dovanojančios širdies. Būtent dovnaojanti širdis yra mūsų prigimtį atitinkantį laikysena. Tai nėra koks nors nuopelnas, nėra savęs skurdinimas, tai veikiau žmogiškosios prigimties auginimas, tikroji savirealizacija.

Tiesa ta, kad, jei aš tik susikoncentruoju į save, aš pradedu nykti. Toks susikoncentravimas šiandien gali būti vadinamas Vakarų civilizacijos liga, kurios padarinys – labai daug vienišų žmonių. Tokia kultūra ėmė dominuoti, nes išplito hedonistinė nusotata, egoistiškas rūpestis tuo, kas man malonu dabar. Krikščionybė tvirtina ir mūsų patirtis tai paliudija, kad tikroji laimė gali būti pasiekta tik per atsisukimą į kitą, per gero darymą kitam, per išėjimą iš savęs. Kartais mes pernelyg materialistiškai suvokiame dovanojimą. Šiandien viena didžioausių dovanų – savojo laiko dovanojimas.

Jėzus yra pasakęs, kad tai, ką padarėme vienam iš mažutėlių, kenčiančių, Jam padarėme. Tai yra testas, kurį turime taikyti kiekvienai savo dienai.  Kai mes padedame kitam, esame dovanojančiame santykyje, tai įaugame į Dievo artumą.

 Donatas Puslys. Galbūt tai legenda, bet yra pasakojimas, kad vienas iš lenkų inteligentų, kuris neemigravo į Lenkiją po Antrojo Pasaulinio karo, Jerzy Orda, per enkevedistų tardymą buvo paklaustas apie politines pažiūras. Jis atsakė, kad yra anarchistas pagal Šv. Augustiną.

 Man tai labai artimas pažiūrų apibūdinimas. Šv. Augustinas sake, kad viskas galima, jei daroma iš meilės.  Jei norime ką nors keisti, turime keisti tik iš meilės, jei norime ką nors kurti, tai turi būti daroma iš meilės. Kai tos meilės mums pradeda trūkti, tada ir prasideda apeliavimas į institucijas.

Teko diskutuoti su bičiuliais apie tokio tipo anarchizmą ir mes dar atradome, kad galima būti panko pagal Šv. Pranciškų bei ortodoksu pagal Gilbert K. Chesterton. Šv. Pranciškus neabejotinai buvo maištininkas, kuris sukilo prieš savo meto įpročius, gyvenimo būdą. Jis sudrumstė kasdienybę, bandydamas parodyti, kad ne pinigai, ne materialiniai interesai turi mus saistyti. Kai interesai pradeda vyrauti prieš brolystę, tada telieka kurti institucijas.

Taip pat ir G. Chesterton rašė apie tai, kad žmogaus pastatytas baltas stulpas, koks gražus bebūtų pradžioje, su laiku pradeda juosti, apdulkėja ir turi būti puoselėjamas, valomas. Mes, deja, nenorime patys jo valyti, bet tvirtiname, kad tai privalo daryti kiti, piktinamės, jog valdžios institucijos tuo stulptu nepasirūpina.

Didelė bėda, jog tapome labai neveiklūs ir bandome problemas spręsti tik žodžiais. Primename tą žmogų, kuris atėjo pas Platoną ir stebėjosi, kodėl jis netampa išmintingu, nors jau daug laiko klausosis žymaus filosofo. Platonas jam patarė, kad reikia ne tik klausytis, bet ir gyventi tuo, ką skelbi.

Pusantrų metų gyvenau student bendrabutyje ir man atrodo yra savotiškas mūsų santykio su valstybe simbolis. Bendrabutyje studentai kartais apsitvarko savo kambarius, bet bendrus plotus palieka tvarkyti adminsitracijai, valdžiai. Panašiai ir mes elgiamės su savo valstybe, mes atsirėžiame nedidelį lopinėlį, o už  kitas sferas nenorime prisiimti atsakomybės,

 Andrius Navickas.  Pernelyg pripratome prie absurdiškų teiignių, kad esą yra sričių, kurios atpalaiduoja mus nuo  priesako būti žmogumi. Aš visada pirmiausia esu Viešpaties svajonė, esu sukurtas tyčia, o tik paskui verslininkas, politikas, mokytojas, žurnalistas ar dar kažkas. Popiežius Benediktas XVI labai gražiai rašo, jog verslas, kuris nepersmelktas dovanojimo kultūros, nenukreiptas į bendrąjį gėrį, serga, kaip ir politika ar žurnalistika. Arba mes tarnaujame kitiems, dovanojame save,a rba naikiname save, dumblėjame. Kodėl mes, nepaisant to, dažnai renkamės ne gyvenimą, ne dovanojimą, bet turėjimą, egoizmą? Nes nuodėmė mus pavertė bepročiais ir mes nesugebame matyti pasaulio tokio, koks jis yra, nesugebame pažvelgti  toliau į priekį. Mes sėjame vėja, o pjauname vėtrą ir nesuprantame, kodėl taip vyksta.

Paradoksas tas, kad dovanojimas, aukojimąsis yra vienintelis išblaivinantis, išminties įkrečiantis vaistas. Šiandien daugybė žmonių bado atgauti vidinę ramybę griebdamiesi jogos pratimų, nors yra žymiai veiksmingesnė priemonė – surizikuoti būti žmogumi, surizikuoti būti su kitu, priimti kitą ne kaip priemonę, bet kaip dovaną ir gyvenime viskas pradeda keistis.

Šiandien mes krikščionys mieliau piktinamės tikru ir menamu blogiu, o ne bandome padaryti bent tai, ką sugebame. Mes pasakojame vieni kitiems, ką kiti privalo daryti, o pakaktų patiems įsipareigoti bent padaryti kasdien daugiau nei padarome,  tapti bent kiek atviresniems, pastabesniems, jautresniems ir daug kas pasikeitų. 

Kai dėstau jauniems žmonėms Bažnyčios socialinį mokymą, bandau pabrėžti, kad mūsų tikslas  ne tiek praplėsti erudiciją, kiek širdį. Tai iššūkis, nes iš tiesų tenka plaukti prieš srovę – nepakanka priklausyti teisingai organizacijai, partijai, frakcijai, bet reikia kasdien save ir savo aplinką gaivinti artimo meilės gaiva, nes, priešingu atveju, net kilniausiomis intencijomis kurtos institucijos, projektai neišvengiamai nuvys.

Užuot keikę tamsą uždekime žvakę. Toks krikščionio kelias.

Na, o jei norime, kad  dovanojimo kultūra, atsakinga laisvė vis labiau taptų mūsų sąvastimi, siiūlau kasdien prisiminti šventojo Jono XXIII mums paliktą Romumo maldą. Kas rytą ją pakartokime, o paskui pabandykime tuo gyventi. Pradžiai tik vieną dieną. Nes kiekviena kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio. Jei galvosime, kiek toil turime nueiti, gali pritrūkti drąsos keliauti, todėl galvokime kaip žengti kitą žingsnį.

Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.

Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus  – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.

Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.

Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.

Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.

Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.

Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.

Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu.

Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.

Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.

Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu.

Aš galiu daryti gėrį dvyliką valandų,  ir nenuleisti rankų.

Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

 

Temos » Krikščionybė
Laidų ciklas » Būti krikščionimi

Susijusios laidos

Donatas PuslysDonatas Puslys. Būti krikščionimi - tai būti kelyje 924 peržiūros | 0 komentarų

Viktorija SilenkovaitėViktorija Silenkovaitė. Tikėjimo kelionėje su muzika 0 komentarų

nuncijus Luiggi BonazziLuigi Bonazzi. Ką mums reiškia tikėjimas ir Bažnyčia? 378 peržiūros | 0 komentarų

Kryžius vyniseJėzaus Kristaus kančios kelio apmąstymas 0 komentarų

Remigijus ŠemeklisRemigijus Šemeklis: „Jėzus nori būti gyvas mūsų gyvenime“ 3 komentarai

Biblija ant suoloLeiskime Dievui mumyse dirbti savo darbą. Pokalbis su Joseph Bastin 2273 peržiūros | 0 komentarų

Kryžių kalnasTikėjimo žingsniai. Piligriminis žygis Kryžių kalnas - Šiluva 2011 224 peržiūros | 1 komentaras

Marius MartynenkoMarius Martynenko. Mano būties centras – Dievas, kurio nuolat ieškau 2 komentarai

Monika MidverytėMonika Midverytė. „Mano gyvenimas – didelis nuotykis su Viešpačiu“ 1271 peržiūra | 2 komentarai

Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovęŠventadienio mintys. Plaukti prieš srovę 717 peržiūrų | 1 komentaras

Būti krikščionimi

Pokalbiai su įvairaus amžiaus, profesijų žmonėmis apie tai, ką jiems reiškia tikėjimas
Ši laida yra laidų ciklo "Būti krikščionimi" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »