Žano kelias. Sūrus tiesos skonis

2011 m. Balandžio 5 d. | 5344 peržiūros | 6 komentarai

Pristatome pirmąją laidų ciklo „Žano kelias“ dalį - „Sūrus tiesos skonis“.

Žanas Talandis – žmogus, pajėgęs atsitiesti ir atsikratyti priklausomybės, atradęs tikėjimą bei gyvenimo džiaugsmą. Pirmojoje laidoje Žanas pasakoja apie pelkę, į kurią buvo įklimpęs, ir apie grįžimo gyveniman kelio pradžią.

Žanas su gausia šeima gyvena Padubysio kaime ir dalinasi tikėjimu, pastoge bei maistu su tais, kuriems reikia pagalbos sveikstant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Atsitiesęs ir pakilęs naujam gyvenimui jis įkūrė sodybą nuo savo priklausomybių pavargusiems vyrams. Nevadina jos reabilitacine bendruomene, neprašo nei iš valstybės, nei iš jokių fondų pinigų. Augina gyvulius, dirba žemę – iš savo prakaito pelnosi duoną.

Buvome girdėję apie Žaną pasakojant kaip apie šių laikų šventąjį, padedantį pakilti ir tiems, kuriems kiti nepadėjo, ir kaip apie keistuolį, nesugebantį gyventi esą normalaus gyvenimo. Kas Žanas yra iš tiesų? Spręskite patys, tikime, Jums padės šis liudijimas, kurį nufilmavome viešnagės metu. Viešnagės, kuri užtruko kur kas ilgiau nei planavome, nes pajutome sūrios tiesos skonį, nes tai, ką kalbėjo Žanas, buvo taip tikra, kaip tiesa, kad sutemos tirščiausios pries aušrą.

Sūrus tiesos skonis

 Aštunti metai nevartoju, tačiau mano vartojimas iki šiol labai didelę reikšmę turi dabartiniam gyvenimui. Negaliu būti geras tėvas, geras vyras, geras draugas, sugadintas visas mąstymas. Gal net ne sugadintas, gal jo ir nebuvo… Tikrai nesu toks, koks norėčiau būti. Čia kalbu ne apie kokį nors idealą, kurį būčiau susikūręs, bet apie normalius kasdienius santykius, savo reakcijas į tam tikrus dalykus.

Reikėjo porą metų gyventi šeimoje, kad suvokčiau, jog alkoholis mano gyvenime padarė daug baisių dalykų. Labai greitai užsiplieskiu, prisipildau pykčio. Susiginčijęs su kitu žmogumi dažniausiai renkuosi paprasčiausią kelią – trenkti durimis ir išeiti. Seniau, kai gėriau, man buvo aišku, kur ir ko. O ką dabar daryti? Gerai, kad kaime gyvename, galiu eiti rąstą paspardyti, galiu į kalną lipti, galiu vėjyje pasimelsti…

Alkoholizmas paliko daugybę žaizdų, ir jas man dar gydyti ir gydyti – čia kaip žydams per dykumą eiti. Kiek dar reikės eiti? Viskas, matyt, priklauso nuo to, kaip nuolankiai eisiu. Kita vertus, man ta liga duoda nuostabiausią dalyką – galimybę priimti savo artimą kaip save patį, suteikia evangelinio gyvenimo galimybę.

Kai 2002 metais atvažiavau pas tėvą Stanislovą Krikšto prašyti, tai nesupratau, kai jis sakė, jog turiu dėkoti už savo ligą. Stebėjausi: „Už ką dėkoti? Už tai, kad beždžione pavirtau?“ O jis sakė: „Ne. Jums, alkoholikams, lengviausia. Kai tik klynas iš baimės sušlampa, tuoj galva nulinksta ir puikybė išgaruoja, o būtent pastaroji yra pati didžiausia žmogaus nelaimė.“ Man tada keisti tie žodžiai atrodė, ir tik vėliau supratau, kad jis visiškai teisus. Regis, šeštaisiais negėrimo metais pradėjau dėkoti Dievui už alkoholizmą. Man tai labai geras dalykas, vaistas sau pačiam.

Kai reikia priimti kokį sunkų sprendimą dėl namiškių, kurie sodyboje gyvena, kai kuris nors užgeria ar prasideda kivirčai, skauda man puikybę, kad nesu Jėzus, kad negaliu to žmogaus pakeisti. Bet mano liga duoda supratimą, kaip tas žmogus jaučiasi, suteikia įžvalgą, iš kur toks elgesys kyla.

Gerti pradėjau nuo trylikos metų, kai skyrėsi tėvai. Pirmą kartą prisigėriau ir labai patiko. Galvojau, kodėl anksčiau to nedariau. Prisigėriau ir nebeskaudėjo, tik labai verkti visada norėjosi. Net jei primušdavo, nebijojau. Jau geriau fizinis skausmas nei sielos… Man tai buvo geriausias pabėgimas. Gal kad alkoholiko vaikas… Kai išgerdavau, patogu buvo, nebaisu gyventi. Nereikėjo taip sunkiai gyventi, kaip dabar gyvenu. Lengva buvo, bet kartu ir koktu nuo to lengvumo.

Nuo vaikystės dar ir kito dalyko visada norėjau – tiesos, tačiau nemačiau nė vieno, kuris tiesa gyvena. Darželyje mačiau, kaip viena sakoma, o kita daroma. Mokykloje – tas pat, technikume – vėl tas pat, kalėjime – taip pat. Niekur nemačiau tiesos. Jaučiau jos alkį, bet nebuvo, kas pasotina. Pamenu, kalėjime sakau draugui: „Išėjęs į laisvę visko atsisakysiu – pinigų, garbės, moterų ir išeisiu į vienuolyną.“ O jis man: „Juk tu sakei, kad be skolų nieko namuose nepalikai.“ – „Na taip, – patvirtinau, – tačiau ateityje aš visko atsisakysiu ir gyvensiu kitaip.“ Jis vėl man: „Tu rūkymo pirmiausia atsisakyk, o tada galima bus kalbėti.“

Nebuvo jis susipažinęs su Dvylikos žingsnių programa, nei labai tikintis, tačiau pirmasis man tiesą į akis pasakė ir iškart labai supykdė. Dar buvo toks atvejis: gavau iš mamos siuntinį ir pavaišinau jį kava, cigaretėmis, o tada paklausiau, gal jis nori mano mamos paprašyti ko nors atsiųsti iš laisvės. Jis man ir rėžia: „Sakei, kad tik skolas motinai esi palikęs, – ar ne gėda ją ir toliau išnaudoti?“ Aš tiesiog pasiutau. Svoločius, galvoju, mano kavą geria, cigaretes rūko ir dar drįsta tiesą man į akis sakyti. Taip bjauru pasidarė – ne nuo savęs, nuo to draugo. Tada labai pykau, o dabar geri bičiuliai esame.

Kai pas tėvą Stanislovą atvažiavau, sakiau jam, kad noriu Krikšto, bet nenoriu būti katalikas. Išdėsčiau jam visus savo argumentus, jog nematau Bažnyčioje žmonių, kurie tikrai gyventų, kuo tiki. Jis išklausė ir tarė: „O tu būk geras katalikas.“ Tada tie žodžiai nuskambėjo paprastai, o dabar, kai pažiūriu į save, tik verkt norisi, nes negaliu, nesugebu būti geras katalikas…

Jau kai į Pakutuvėnus patekau, tai brolį Gediminą vis persekiojau su tuo savo tiesos siekiu. Buvo toks keistas troškimas demaskuoti, parodyti dviveidiškumą. Tai aš sakiau broliui Gediminui: per pamokslus, konferencijas šnekate vienaip, o patys elgiatės kitaip. Pamenu, jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Toli pažengei.“ Tada nusivedė į koplyčią, parodė Nukryžiuotąjį ir pasakė: „Jei nori tiesos, jį sek, o ne mane persekiok. Aš esu tavo brolis, ir dar mažesnysis. Konferencijose kalbu sau, pamokslus sakau sau, kad nepamirščiau, kaip gyventi.“ Tada suvokiau, ką iš tiesų turiu sekti. Pabandžiau ir… tos tiesos skonis patiko: toks sunkus, sūrus, kaip gatvės gyvenimas. Tikras. Nuolatinė kova nuo ryto iki vakaro. Ir priešų nereikia ieškoti, viskas savyje yra…

Tačiau nuo Krikšto iki Pakutuvėnų dar buvo ilgas kelias, kurį turėjau nueiti. Kai pasikrikštijau, tėvas Stanislovas klausė, gal turiu problemų dėl alkoholizmo. Sakiau, kad tikrai ne. Taip, išgeriu, tačiau galiu ir negerti, negerti ilgą laiką – kai kalėjime sėdėjau, tris mėnesius negėriau. Jis sako: „Eik pas anoniminius alkoholikus.“ Aš sutrikau: „Nelabai galiu ten eiti. Mano draugas, iš kurio visada dėl to šaipiausi, ten yra nuėjęs.“ Tėvas Stanislovas man dar kartą: „Lankyk bažnyčią ir pas anoniminius alkoholikus būtinai nueik.“ Paklausiau jo, tačiau jau po kelių dienų atkritau. Ne per alkoholį, bet per seksą. Ir viskas sugrįžo baisiau nei buvo. Toks kaltės jausmas, kad bandžiau bet kokiomis priemonėmis užsimiršti. Nei alkoholis, nei hašišas nepadėjo. Atrodė, jog visiškame dugne esu. Prašiau Dievo mirties. Visi artimieji jau buvo praradę viltį. Mama paliko butą, išvažiavo į Vokietiją namų darbininke dirbti, sesuo neseniai šeimą buvo sukūrusi ir jaučiau, kad jai tik trukdau. Galvojau, jog būtų lengviau visiems, jei išeičiau iš gyvenimo.

Vieną rytą kėliausi ir pajutau, kaip suspaudė širdį, rankos, kojos nutirpo. Jokių koridorių nemačiau, tik jaučiau, kad akyse šviesėja. Tesugebėjau pasakyti: „Dieve, atleisk, nepasinaudojau man duotu gyvenimu.“

Kai atsigavau, pajutau, kad guliu prie lango ir žliumbiu. Atėjo toks supratimas, jog viskas, privalau vėl eiti pas tą draugelį į anonimus. Tik jo dėka atsidūriau grupėje, nes pats nebūčiau nusivilkęs, ne tik dėl jėgų trūkumo, bet ir dėl to, kad labai išpuikęs buvau.

Nueiti nuėjau, tačiau netrukus ir vėl atkritau. Po vieno grupės užsiėmimo einu, žiūriu – draugeliai. Klausiu: „Kur einate?“ Sako: „Atvažiavo tokios merginos, tai einame pabendrauti, mėsos išsikepsime.“ Pasakiau, kad eisiu kartu. Jie nustebo, nes žinojo, jog aš anonimus lankau. Tačiau aš net pyktelėjau – sakau, juk nebūtinai turiu gerti, galiu su merginomis pabendrauti, mėsos pavalgyti… Pradėjome bendrauti, jie į mane taip kreivai žiūri ir sako: „Tai gal pasveikinti tave – ketvirtą jau geri.“ O aš net nepastebėjau, kad degtinės taurę po taurės maukiu. Man tik baisu pasidarė, jog aš absoliučiai savęs nekontroliuoju.

Šilutėje anoniminių alkoholikų grupę jau lankiau kokį mėnesį, kai išgirdau, kad Pakutuvėnuose tokiems kaip mes vyksta stovyklos ir jas, kaip man sakė, veda vienuoliai, panašūs į tą, pas kurį krikštijausi. Iš karto pasakiau: „Varom.“ Kai atvažiavome į Pakutuvėnus ir įėjome į bažnyčią, brolis Gediminas stovėjo baltai apsirengęs ir Švenčiausiąjį Sakramentą iškėlęs laikė. Iki tol aš nebuvau matęs baltai apsirengusio kunigo, ir apskritai man visas tas vaizdas per galvą davė, aš tik suklupau ir žliumbiau…

Paskui stovykla pasibaigė, bet aš supratau, kad niekur nevažiuosiu iš čia, kol kartą ir visiems laikams neišsiaiškinsiu: „Dieve, Tu esi, ar ne…“ Jaučiau, jog negaliu išvažiuoti be to.

Prašiau brolio Gedimino, kad leistų pasilikti, tas nustebęs klausė: „Ar tu neturi kur gyventi?“ Sakiau, jog turiu. Tada jis dar labiau nustebo ir sakė važiuoti namo, o kai bus kitos stovyklos, vėl galėsiu atvažiuoti. Aš jam sakiau, kad man labai reikia čia pabūti. Tada nusiuntė pas zakristijoną Modestą. Paprašiau pievos gabalo palapinei pastatyti, sakiau, jog valgyti neprašysiu, tik kad leistų čia ką nors padirbėti. Pavyzdžiui, medžius galiu kirsti, tvarkyti. Taip ir likau. Po kurio laiko pakvietė prie savo stalo, sakė, nenormalu, jog kartu dirbame, bet atskirai valgome. Man buvo nejauku pas juos eiti – jie visi tokie išprotėję atrodė – krykštavo, džiaugėsi kaip pacanai. Keista buvo. Kaip jau sakiau, pradžioje vis mintis buvo juos demaskuoti, parodyti, kad Bažnyčioje nėra gyvenančiųjų tiesa. Paskui viskas keitėsi, ir būtent čia aš pradėjau sveikti.

Metus ir tris mėnesius pabuvau Pakūtoje. Išvažiuoti norėjau daug kartų. Pirmą kartą – jau po savaitės. Pamenu, stoviu prie malkų krūvos, rūkau, prieina brolis Gediminas ir klausia: „Varo iš čia, nebenustygsti?” Užsiplieskiau, kad niekas nevaro, tačiau man esą reikia dvasinio vadovavimo, o čia jo nerandu. Jis vėl klausia: „Tobulumo ieškai?” – „Taip, ieškau.“ Brolis Gediminas palingavo galvą ir sako: „Nerasi čia. Supratimą rasi, gal kažkiek meilės, tačiau tobulumo – ne.“

Sunku Pakutuvėnuose buvo ne vieną kartą. Pavyzdžiui, tvarkos laikytis. Niekur nesilaikiau jokių formalių taisyklių, man disciplina nuo vaikų darželio alergiją kėlė. Kai parodė taisykles, pagal kurias privalau gyventi, bėgau daiktus dėtis. Beje, dabar labai panašias taisykles savo sodyboje ant sienos esu pakabinęs. Nuo išvažiavimo sulaikė ir tai, kad esu nemažai ortodoksų dvasinės literatūros skaitęs, kur rašoma apie ištikimybę mažuose dalykuose. Pagalvojau, jei negaliu net to padaryti, tai ko apskritai tikėtis?..

(Bus daugiau)

Bernardinai.TV

Susijusios laidos

SkubėjimasMokytis gyventi iš naujo: priklausomų asmenų integracija į darbo rinką 426 peržiūros | 1 komentaras

RuduoVida: „Gyvenu su priklausomu žmogumi. Kaip galiu padėti sau?“ 1285 peržiūros | 0 komentarų

tiltas„Nugalėtojų akademija“ – kvietimas nugalėti save 1031 peržiūra | 2 komentarai

Sveikas, gyvenime atvirukas, avytėKnygos projekto „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ ir DVD „Sveikas, gyvenime“ pristatymas 418 peržiūrų | 0 komentarų

ruduoArtūro istorija. „Artimiausi mano žmonės – sveikstantys narkomanai“ 1234 peržiūros | 4 komentarai

Haris UrvinisHaris Urvinis. Priklausomybės neigimas ir motyvacija sveikti 1563 peržiūros | 0 komentarų

stiklo kamuoliukaiVilmanto istorija. Sunkiausia vėl nepradėti lošti 813 peržiūrų | 0 komentarų

nostalgijaJolantos istorija. Pakliuvus į lošimų pinkles 1043 peržiūros | 3 komentarai

Kostas KetlerisKostas Ketleris. Apie priklausomybę kitu aspektu 3649 peržiūros | 2 komentarai

Pakūta. Trys kryžiaiPakūta: kvietimas susitaikyti su savimi 2632 peržiūros | 0 komentarų

Sveikas, gyvenime

sveikstančių priklausomų asmenų liudijimai, specialistų komentarai.
Ši laida yra laidų ciklo "Sveikas, gyvenime" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »