Žano kelias (III). Dievas. Šeima. Bendruomenė

2011 m. Balandžio 19 d. | 2595 peržiūros | 9 komentarai

Jau trečiasis pasakojimas apie Žano Talandžio kelią. Nieko herojiško, jokių blizgučių. Tik priminimas, kad kelias į gyvenimą yra kasdienis ir driekiasi per kasdienius įsipareigojimus. Gaivina jį kasdieniai stebuklai, susitikimai.

Pagunda sakyti „Teesie mano valia“ labai didelė, bet ji palieka ties sugriuvusia gelda, o pasikelti leidžia tik sunkus kasdienės puikybės tirpdymas. „Šeima yra geriausia priklausomybės tirpdymo priemonė“, – tvirtina Žanas ir pripažįsta, kad jam buvo sunku sudėlioti gyvenimo prioritetus: Dievas, Šeima, Bendruomenė. Tačiau juos sudėliojus tapo kur kas aiškiau. Ne lengviau, bet skaidriau ir tikriau. Taigi Jūsų dėmesiui pasakojimas apie tai, kad gyvenimas – tai kelias tiesoje.

Žanas Talandis – žmogus, pajėgęs atsitiesti ir atsikratyti priklausomybės, atradęs tikėjimą bei gyvenimo džiaugsmą. Žanas su gausia šeima gyvena Padubysio kaime ir dalinasi tikėjimu, pastoge bei maistu su tais, kuriems reikia pagalbos sveikstant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Atsitiesęs ir pakilęs naujam gyvenimui jis įkūrė sodybą nuo savo priklausomybių pavargusiems vyrams.

Dievas – šeima – bendruomenė

 

Pakutuvėnai man ne tik padėjo pradėti stiebtis į gyvenimą, bet ir žmoną padovanojo. Visas gyvenimas tapo kitoks, šviesesnis, tačiau tikrai ne lengvesnis.

Tiesą pasakius, kai iš Pakutuvėnų atvažiavome su Lina į Klaipėdą, paprasčiausiai nežinojau, kaip toliau gyventi. Taip, kaip gyvenau iki tol, nebenorėjau, o naujai gyventi reikėjo mokytis… Taip ir vaikščiojau su rožiniu ir Šventuoju Raštu, bandydamas rasti atsakymą, ieškodamas darbo.

Kai nueidavau kur darbintis, visur tas pats klausimas: kur dirbai anksčiau? O aš neturiu ką pasakyti. Meluoti nenoriu, apie kalėjimą taip pat nebenoriu sakyti – tarsi seniai tai buvo. Tai sakydavau, tik duokit man galimybę, o aš viską galiu ir viską, ką reikia, išmoksiu.

Iš pradžių gaudavau tik neigiamus atsakymus ir skundžiausi Dievui: „Ką su manimi Tu darai? Ko iš manęs nori?“ Paskui Viešpats pasigailėjo. Kai jau ėjau darbintis į darbą, kuris buvo vadinamas pačiu juodžiausiu – mazutą iš laivų valyti, sužinojau, kad reikia žmonių, kurie padėtų pastolius prie remontuojamų laivų statyti. Paskui teko krauti laivus, krovinius nešioti, vėliau patekau į statybas, pradėjau kartu ir mokytis, ir dirbti.

Sunku buvo įvairiomis prasmėmis. Ypač dėl to, kad dažniausiai tai buvo geriantys kolektyvai, o aš juose – balta varna su Šventuoju Raštu vietoj butelio per pietų pertrauką. Dažnai dėl to jaučiau kitų priešiškumą. Tai paskui jau, kai eidavau darbintis, iš karto sakydavau, kad esu negeriantis alkoholikas. Pirmoji reakcija būdavo kiek pašaipi, tačiau paskui paprastai atsirasdavo ir bendra kalba, ir viskas būdavo gerai.

Kai baigiau vidaus apdailos mokslus, susiradau geresnį darbą legalioje firmoje, kur visus mokesčius moka. Iš veikliųjų vyrų išgirdau, jei duosiu Dievui 10 procentų iš to, ką gaunu, būsiu milijonierius. Labai rimtai tai priėmiau. Pamenu, kartą atėjau į Taikos Karalienės bažnyčią ir demonstratyviai 200 litų auką padaviau. Nuėjau priimti Komunijos, ir staiga man dingtelėjo Evangelijos žodžiai, kad, jei turi ką prieš savo brolį, kai neši auką šventyklon, tai pradžioj susitaikyk su broliu, ir tik tada eik aukoti. Bandžiau viduje ginčytis ir sakyti, juk savo uždirbtus pinigus Bažnyčiai aukoju, tačiau viduje nuskambėjo klausimas: o gal, Žanai, laikas į Rusnę grįžti, kur skolos, kur apgauti žmonės? Pamenu, grįžau namo ir sakau Linai: „Gerai, kad turiu darbą, tačiau dar turiu ir skolų, kurias reikia atlyginti.“ Taip po kiekvieno atlyginimo važiuodavome į Rusnę skolų grąžinti.

Sunku man pradžioje buvo ten važiuoti, juk tiek žmonių buvau apgavęs, tiek skausmo pridaręs. Kartu man tai buvo geriausios rekolekcijos, priminimas, kas aš esu, kad neišpuikčiau. Taip pat jaučiau, jog šviesėja širdyje, kai galėjau su tais, kuriems skriaudą kokią esu padaręs, atsiteisti.

Bičiulis Remigijus po kurio laiko pasiūlė keltis iš Klaipėdos ir pirkti per pusę sodybą, kurioje galėtume gyventi kartu su valkatomis, kuriems reikia pagalbos. Iš tiesų tuomet ir pas mus, ir jo bute visada koks nors sunkumų ištiktas žmogus gyveno, tad jis pasiūlė, jog daug geriau bus, jei specialią sodybą įkursime. Remigijaus pastangomis pavyko pelningai perparduoti vieną butą ir per pusę nusipirkome sodybą prie Kražių. Iš karto čia apsigyveno aštuoni priklausomi žmonės. Atrodė viskas gerai, tačiau…

Laukėmės antro vaikelio, ir Lina vieną dieną pasakė, jog nebenori taip gyventi. Man baisu pasidarė, kad velnias apsėdo žmoną. Nustebęs jai priminiau, jog visada svajojome gyventi sodyboje, norėjome padėti kitiems žmonėms. Ji vis vien kartoja, kad nebegali taip gyventi. Nusigandau: ką dabar daryti? Paklausiau Linos: „Ar Bažnyčia tau vis dar autoritetas?“ Ji sako: „Aišku.“ Kiek aprimau ir sutarėm, kad važiuosiu patarimo pas Šiaulių vyskupą E. Bartulį.

Nuvažiavau į Šiaulius, nuėjau pas Ekscelenciją ir iš karto jam sakau: „Mano žmonai blogai, ji susipainiojo.“ Jis sunerimo ir išklausė mano pasakojimo, paskui netikėtai man tarė: „Tai tavo, brolau, vertybės ne taip sudėliotos.“ Pasipiktinau: „Kaip tai ne taip? Aš tik stengiuosi kitiems padėti.“ Vyskupas man ir sako: „Turi būti tokia hierarchija: Dievas – šeima – bendruomenė. Juk Jėzus neatėjo iš karto į bendruomenę, jis atėjo į šeimą. Taip pat ir tu turi suprasti, kas tau svarbiau.“

Grįžau sutrikęs ir sakiau Linai, kad galbūt neverta vyskupo nuomonės klausyti, jis juk mus mažai pažįsta, gal geriau važiuokim patarimo pas brolį Gediminą į Pakutuvėnus. Ji nuėjo pirma pas brolį pakalbėti. Po kurio laiko išeina abu, ir jau iš tolo brolis Gediminas man sako: „Turi ne kartu su priklausomų žmonių bendruomene, bet šalia jos gyventi.“ Nustebęs klausiau: „Kodėl?“ O jis man: „Kad nepradėtum sirgti jų ligomis.“

Pirmoji mintis buvo, kad Lina viską savaip broliui Gediminui papasakojo, o jis dar pamatė, jog ji laukiasi… Net nusprendžiau, kad Lina mane apgavo, ir brolis Gediminas neįsigilino į tikrą situaciją. Todėl Linai pareiškiau, jog turime būtinai dar su vienu žmogumi pasišnekėti – su mano dvasios tėvu – kunigu Pūdžiemiu, kurį dar Tėveliuku vadiname. Nuvažiavome pas jį dviese, viską išpasakojome. Jis klausosi ir džiaugiasi – sako, kad nuostabiai gyvename. Atsipalaidavau ir pagalvojau, jog štai pagaliau mane suprato. Tačiau galop Tėveliukas taria: „Taip ir toliau gyvenkite, tik penktą valandą, Žanai, turi būti savo bendruomenėje, kuriai prieš Dievą esi įsipareigojęs.“

Pasijutau sugniuždytas. Grįžau pas bičiulį Remigijų į sodybą ir jam sakau: „Viskas, išvažiuoju.“ Pamenu, visą vakarą apraudojau savo likimą – esą viską taip gražiai buvau susitvarkęs, o dabar viskas griūva. Ašaros kažkaip protą nuskaidrino ir supratau, jog iš tiesų viską supainiojęs esu, kad žmogų, kurį myliu, kurį iš Dievo išmeldžiau, taip pat jau antrą vaiką, kurį Dievas mums dovanoja, iškeičiau į rūpinimąsi pastatais, savo susigalvotais darbais. Visai pamiršau savo pareigą, o gal niekada ir nežinojau, kas yra pareiga, nes labai trumpas tos blaivybės laikas buvo.

Šiandien galiu drąsiai tvirtinti, kad mano alkoholizmą geriausiai gydo gyvenimas šeimoje. Savo veiklose ar net pamaldose galiu atrodyti sau protingas ir pamaldus, tačiau, kai grįžtu į kasdienius santykius ir įsipareigojimus, puikiai pamatau, kas aš esu iš tiesų ir ko man trūksta.

Kai pradėjau blaivėti, vis ieškojau savo dvasinio kelio. Kartą Linai nupirkau nedidelę Jono Pauliaus II knygelę ir čia atradau žodžius, kurie tapo mūsų šeimos principu: „Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos, tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės ir viskuo su visais pasidalykite, kaip vieno Tėvo vaikai.“ Toje knygelėje atradau ir sau atsakymą, koks yra mano kelias: „Šventumas – tai kasdienių pareigų vykdymas kas dieną vis geriau.“ Man pačiam labai sunkus toks gyvenimo kelias. Norisi svaiginamų dvasinių aukštumų, o visos mintys tesisuka apie gyvulius, ūkį, kasdienius darbus. Tačiau tai reiškia, kad Viešpats būtent tokiu keliu veda – mano kelias ne tik malda, bet ir sauskelnių keitimas, vaikų užpakalių valymas, gyvulių šėrimas, puodai.

Bernardinai.TV

Susijusios laidos

Žano keliasŽano kelias (V). Sveikimas – tai nuolatinis puikybės tirpdymas 2967 peržiūros | 9 komentarai

Žano keliasŽano kelias (IV). Neprasilenkti su Jėzumi 2217 peržiūrų | 3 komentarai

Žano keliasŽano kelias (II). Negera žmogui būti vienam 3220 peržiūrų | 6 komentarai

Žano keliasŽano kelias. Sūrus tiesos skonis 5344 peržiūros | 6 komentarai

meilėNegrįsti meilės gailesčiu 2292 peržiūros | 0 komentarų

tiltas„Nugalėtojų akademija“ – kvietimas nugalėti save 1031 peržiūra | 2 komentarai

Panara. Pilnų namų bendruomenėPilnų namų bendruomenė: per maldą ir darbą į gyvenimą 1569 peržiūros | 0 komentarų

Reabilitacijos benduromenė "Vilties švyturys"„Vilties švyturys“. Galimybė gyventi kitaip 1294 peržiūros | 4 komentarai

Reabilitacijos namai „Gabrielius"„Gabrielius“ – vilties bendruomenė 832 peržiūros | 3 komentarai

BiblijaLietuvos Biblijos draugija: 20 metų Žodžio tarnystėje 352 peržiūros | 0 komentarų

Sveikas, gyvenime

sveikstančių priklausomų asmenų liudijimai, specialistų komentarai.
Ši laida yra laidų ciklo "Sveikas, gyvenime" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »