Žano kelias (IV). Neprasilenkti su Jėzumi

2011 m. Balandžio 25 d. | 2276 peržiūros | 3 komentarai

Jau ketvirtasis ir priešpaskutinis pasakojimas apie Žano Talandžio kelią. Šį sykį – kaip Viešpats išviliojo į Padubysį, kaip čia, šalia namų, buvo įsteigta ir sodyba nuo gyvenimo skersvėjų pavargusiems žmonėms. Pasak Žano, ši sodyba – joks jo nuopelnas. Draugai, artimieji po trupinį ją sudėliojo, o pačiam Žanui teliko priimtį ją kaip dar vieną gyvenimo posūkį, kaip dar vieną mylinčio dangiškojo Tėvo dovaną.

„Labiausiai bijau,– teigia Žanas, – per visus darbus su Jėzumi prasilenkti, savo valią ir norus sureikšminti, pamiršti, kas iš tikrųjų esu ir kur keliauju. Kas dieną turiu stengtis kovoti su surūpužėjimo pagundomis ir nuolat priminti sau, kad viską esu gavęs dovanų. Ne dėl kokių nors nuopelnų, o dėl begalinės Viešpaties meilės galiu žengti laisvėjimo ir gyvenimo keliu.“

Žanas Talandis – žmogus, pajėgęs atsitiesti ir atsikratyti priklausomybės, atradęs tikėjimą bei gyvenimo džiaugsmą. Žanas su gausia šeima gyvena Padubysio kaime ir dalinasi tikėjimu, pastoge bei maistu su tais, kuriems reikia pagalbos sveikstant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Atsitiesęs ir pakilęs naujam gyvenimui jis įkūrė sodybą nuo savo priklausomybių pavargusiems vyrams.

Neprasilenkti su Jėzumi

 

Man vienas giminaitis sako: „Tu čia šventuoju apsimeti? Ką, tau nesinori, kad žmona geriau apsirengusi būtų, kad mašina geresne važinėtum.“ Sakau, jog mano žmonos ir Versačio skonio detalės nesutampa. O šiaip… Ne kartą yra sužavėjęs ir kostiumas, ir plastinė veido operacija, tačiau man nė nereikia rinktis, Dievas saugo nuo tokių pagundų. Pasiimu šimtą litų ir einu kažką sau nusipirkti, tačiau duris atidarau, o ten brolis pijokas stovi ir klausia: „Gal valgyt turi?“ Turiu rinktis: ar kostiumą, ar guminius batus ir pilną stalą, kur gali daugiau žmonių tilpti…

Su Lina mes tik vieno dalyko visada bijojome, kad savo kasdieniuose darbuose su Jėzumi neprasilenktume. Čia ir vėl broliui Gediminui už pamoką esu dėkingas. Kai gyvenome Pakutuvėnuose, jis mums lašišos kartą parvežė. Aš jam ir sakau, kad už tuos pinigus, kiek ta lašiša kainavo, aš iš Rusnės keturis kartus tiek žuvies galiu atvežti. Tačiau jis man paaiškina: „Jums reikia būtent lašišos, nes joje yra mineralinių medžiagų, kurios svarbios, kad greičiau atsistatytumėte.“ Man tai keistai skambėjo, nes labai nevertas jaučiausi tų jo pastangų. Jis ir sako: „Aš ne vien dėl tavęs, Žanai, ar dėl kitų stengiuosi, aš dėl Jėzaus visa tai darau.“ Nustebau, kuo čia dėtas maistas ir Jėzus. Brolis Gediminas ir sako: „Jėzus yra čia, tarp mūsų..“ Man tai buvo labai svarbūs žodžiai, kuriuos įsiminiau visam laikui.

Kai išvažiavome iš sodybos Kražiuose, grįžome į Klaipėdą, į senelės butą, tačiau vis traukė savą sodybą turėti. Kiekvieno mėnesio 13 dieną važiuodavome į Šiluvą, į atlaidus. Kartą čia atvykus pasiūliau Linai melstis, kad Dievo Motina mums namus parinktų. Labai daug nuostabių dalykų Motina man gyvenime buvo padariusi, tai dar ir namų paprašiau. Kai po atlaidų grįžome namo, nenustygau vietoje ir prašiau, kad Lina pažiūrėtų skelbimus internete. Ji man ir sako, jog netoli Šiluvos, prie Dubysos, parduodama sodyba už tikrai mažą tais laikais sumą. Pradžioje net nepatikėjau.

Paskui paprašėme Remigijų nuvežti. Kai tik nuo Laugalio kalno pradėjome leistis ir atsivėrė gamtos grožis, supratome, kad tikrai pirksime. Tiesa, negalvojome, jog čia pasiliksime. Galvojome Klaipėdoje dirbsime, o kada nors grįšime čia gyventi. Tačiau Viešpats suvedžiojo ir viskas kitaip nutiko – Padubysis tapo mūsų namais.

Paskui pas mus pradėjo važiuoti draugai ir klausinėjo, gal kur šalia galima kokią sodybą nusipirkti. Atvažiavo pas mus Saulius su Danute, kurie gausią šeimyną turi, ir taip pat ieškojo sodybos. Ir stebuklas – nors visi sakė, jog tikrai neatras jokio tinkamo varianto, tačiau rado. Tiesa, ten reikėjo daug tvarkytis, tačiau jie taip troško arčiau Šiluvos būti, kad jiems tiko bet kokios sąlygos – gyvens ir kartu remontuosis. Sakiau jiems, jog taip nedera, kad jie gali su šeima į vieną kambarį eiti, o mes gyvensime kitame. Dar, tiesa, Kostas ant čiužinio, prie durų… Tai vienoje vietoje gausybė žmonių apsigyveno. Ir, pamenu, vieną rytą prabundu nuo triukšmo, mano ir Sauliaus dukros pešasi. Pirma reakcija – pyktis, kad per daug žmonių, nėra ramybės. Tačiau paskui aprimau ir pradėjau vadinti daiktus tikraisiais vardais: šis namas iš tiesų yra banko ir, jei paskolos nesugrąžinsiu, turėsiu iš jo keltis. Pas ką kelsiuosi? Pas draugus. Todėl ir jaučiuosi tvirtai, kad draugų turiu. Ir taip gera pasidarė, supratau, jog negaliu nieko savintis, savo leteną bandyti uždėti, bet turiu viskuo dalytis. Nuo tokio suvokimo labai palengvėjo.

Tačiau išbandymai nesibaigė. Kai apsigyvenome Padubysyje, pradėjome rengti temines stovyklas: su šventomis Mišiomis, įvairiais žygiais. Pradžioje planavome jas rengti tik savo giminaičių, tarp kurių daug priklausomų asmenų, vaikams. Pirmaisiais metais dalyvavo 12 vaikų, o po kelerių metų buvo daugiau nei šimtas. Žmonių skaičius augo kaip ant mielių, ir Lina kartą klausia: „Negi čia niekada nebebus jokio privatumo?” Vėl pajutome, kad reikia kažką keisti. Ir kaip tik tuomet atvažiavo kaimynas ir pranešė, jog už šešių kilometrų už nedidelę kainą parduodama sodyba.

Pradėjau skambinti draugams, raginti pirkti, uošvienei siūliau, tačiau niekas nepirko, ir galiausiai jie man atrėžė: „Pats imk.“ Tada žmonai sakau, kad gal imam mes kaip apsauginį variantą, jei bankas, negrąžinus paskolos, mestų iš šio namo, tai parduosime žemę ir galėsime apsigyventi patys kitoje sodyboje. Taigi ta sodyba, kuri dabar yra tapusi prieglobsčiu nuo gyvenimo audrų pavargusiems žmonėms, atsirado ne iš kokio idealizmo ar tarnystės kitiems, bet iš noro save apsaugoti, saugumą užsitikrinti.

Kai jau norėjau tą žemę parduoti, nes pinigų pirkti sodybą visai nebuvo, tai giminės, bičiuliai, pažįstami – vieni malda, kiti pinigais, treti savo darbu ir geru žodžiu – padėjo ir žemę išsaugoti, ir sodybą įsigyti. Norėčiau sakyti, kad tai mano nuopelnas, girtis, koks aš čia fainas, tačiau mano čia mažiausiai įdėta, ir visiškai neturiu kuo didžiuotis. Aš visai kitaip buvau sugalvojęs. Gal nuo to didelį džiaugsmą jaučiu, jog Dievas ir vėl savo meilę parodė, ir viską pakreipė taip, kaip reikia.

Su mumis gyveno Kostas, tai jam ir pasiūliau tapti pirmuoju tos sodybos gyventoju. Dar tada dėdė su draugu atvažiavo. Pradžioje trys žmonės gyveno, paskui jų vis daugėjo, daugėjo. Man tai didžiausias stebuklas, kad mes, tiek žmonių, čia galime kartu gyventi, dirbti, sveikti ir dar vienas kitam padėti…

Tiesa, prieš kurį laiką buvo tokia krizė. Pradėjau jausti, kad pyktis širdyje kaupiasi. Pradėjau piktintis, jog turiu kas rytą, kad ir koks oras būtų, šešis kilometrus eiti, viskuo rūpintis, o sodybos gyventojai vis vien kažkuo nepatenkinti, tik pretenzijas man kelia. Pajutau, jog klampinu save, ir melsdamasis pabandžiau taškus susidėlioti. Paklausiau savęs: jei vyrų nebūtų, dėl ko dar į sodybą turėčiau eiti? Nes ten gyvuliai, kuriuos reikia prižiūrėti. Kam man tie gyvuliai? Kad šeimą galėčiau išlaikyti, kad sveiką maistą valgytume. Tai ir eik dėl gyvulių, dėl darbų, kuriuos reikia nudirbti, o ne įsijausk, kad aukojiesi dėl prisiimtų atsakomybių.

Labai palengvėjo, kai pakeičiau santykį ir supratau, jog nieko iš esmės tiems vyrams negaliu duoti. Tik pastogę, tik kartu su jais dirbti, liūdėti, džiaugtis. Žiūrėti, kad laikytųsi namų tvarkos ir nerupūžėtų.

Bernardinai.TV

Susijusios laidos

Žano keliasŽano kelias (V). Sveikimas – tai nuolatinis puikybės tirpdymas 3007 peržiūros | 9 komentarai

Žano keliasŽano kelias (III). Dievas. Šeima. Bendruomenė 2646 peržiūros | 9 komentarai

Žano keliasŽano kelias (II). Negera žmogui būti vienam 3274 peržiūros | 6 komentarai

Žano keliasŽano kelias. Sūrus tiesos skonis 5432 peržiūros | 6 komentarai

tiltas„Nugalėtojų akademija“ – kvietimas nugalėti save 1040 peržiūrų | 2 komentarai

Panara. Pilnų namų bendruomenėPilnų namų bendruomenė: per maldą ir darbą į gyvenimą 1569 peržiūros | 0 komentarų

Reabilitacijos benduromenė "Vilties švyturys"„Vilties švyturys“. Galimybė gyventi kitaip 1319 peržiūrų | 4 komentarai

Reabilitacijos namai „Gabrielius"„Gabrielius“ – vilties bendruomenė 838 peržiūros | 3 komentarai

BiblijaLietuvos Biblijos draugija: 20 metų Žodžio tarnystėje 352 peržiūros | 0 komentarų

PunskasDalius Ramanauskas. Kelionė į Punską ir Seinus 355 peržiūros | 0 komentarų

Sveikas, gyvenime

sveikstančių priklausomų asmenų liudijimai, specialistų komentarai.
Ši laida yra laidų ciklo "Sveikas, gyvenime" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »