Žano kelias (V). Sveikimas – tai nuolatinis puikybės tirpdymas

2011 m. Gegužės 3 d. | 3004 peržiūros | 9 komentarai

Šia laida baigiame pasakojimą apie Žano kelią, apie prie Dubysos įsikūrusį keistuolį, teigiantį, kad Evangelijos žinia labai paprasta – „Mes turime mylėti ne rytoj ir poryt, o čia ir dabar. Turime bandyti suprasti, kas mums trukdo mylėti... ir svarbiausia – būti sąžiningais tiek su savimi, tiek su aplinkiniais. O gal ne Žanas, bet mes esame keistuoliai, supainioję žvaigždes danguje ir jų atspindį apžėlusioje kaimo kūdroje?

Paskutinė pasakojimo apie Žano kelią dalis – išskirtinai apie priklausomų vyrų bendruomenę. Viliamės, kad ji suteiks vilties tiems, kurie klajoja sutemose ir negali patikėti, kad įmanoma gventi kitaip. Žanui juk pavyko atsitiesti, o įklimpęs jis buvo tikrai giliai.

Tikimės, kad šios laidos Jums padėjo ne tik labiau pažinti Žaną, bet ir paskatino savęs pažinimo kelionę, tapote kiek laisvesni ir išdrįsote užduoti sau klausimą, kur driekiasi Jūsų kelias, kurį Viešpats yra Jums paruošęs, ar atažįstate Jums skirtus jo stebuklus.

Žanas Talandis – žmogus, pajėgęs atsitiesti ir atsikratyti priklausomybės, atradęs tikėjimą bei gyvenimo džiaugsmą. Žanas su gausia šeima gyvena Padubysio kaime ir dalinasi tikėjimu, pastoge bei maistu su tais, kuriems reikia pagalbos sveikstant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Atsitiesęs ir pakilęs naujam gyvenimui jis įkūrė sodybą nuo savo priklausomybių pavargusiems vyrams.

Sveikimas – tai nuolatinis puikybės tirpdymas

 

Kai atvažiuoja naujas žmogus, norintis gyventi sodyboje, dažniausiai aš pats pasitinku. Pasakau, ko reikalauju iš savęs ir ko laukiu iš kitų, čia gyvenančių žmonių. Nuo skaudžių dalykų pradedu – nuo dienotvarkės, nes pačiam kažkada tai buvo sunku. Man brolio Astijaus įžvalga kažkada labai padėjo: „Jei su pasaulietiniais kasdieniais dalykais pasaulyje nesugebi susitvarkyti, tai tau vienuolyne nėra ką daryti.“

Taip pat pasakau ir apie tai, kad, jei, brolau, nesilaikysi šių namų taisyklių, turėsi išeiti. Man tas žodis „išeiti“ yra priimtinesnis nei „išvaryti“. Gal ir dėl to, jog bijau tapti tuo, kas turi galią išvaryti. Aš sakau atėjusiems, kad šie namai – tai poilsio vieta, gyvenimo negandoms užgriuvus. Idant sustiprėtų ir galėtų eiti toliau. Tačiau ir poilsio vietoje turi būti savo tvarka ir taisyklės.

Pernai žiemą turėjau labai sunkią situaciją – buvo daug žmonių, regis, šešiolika, ir pajutau, jog labai didžiulė melo koncentracija, kad tampu tarsi įgaliotinis, o ne brolis čia gyvenantiems vyrams. Važiavau į Pakutuvėnus su broliu Gediminu pasitarti. Jis man ir sako: „Ta pati liga, sureikšminai ir pats susireikšminai“. Pradžioje nesupratau – juk padėti noriu, kur čia susireikšminimas. Tada man brolis Gediminas akis atvėrė: „Skauda, nes nesi Dievas? Nes negali pakeisti kitų žmonių gyvenimo? Tai puikybė, brolau, tau skauda. Kitą kartą neužleisk tiek. Jei pamatai, kad žmogus meluoja, perspėk, jei vėl meluoja, atsisveikink ir sakyk, jog negali padėti.“

Supratau, kad mano pagrindinis darbas ne padėti pasirūpinti maistu ar dvasinę literatūrą parūpinti, tačiau būti tuo, kuris klausia: ar tikrai esi sąžiningas su savimi ir kitais? Aš turiu žiūrėti, kad čia gyvenantys vyrai batrakais netaptų. Pamenu, kai ruošiausi Krikštui, pas tėvą Stanislovą buvo atvažiavęs žmogus ir prašėsi bent porą mėnesių pagyventi. Sakė, kad gali įvairius darbus dirbti. Tačiau tėvas Stanislovas jam tiesiai pasakė: „Aš mokėti neturiu už ką, o man batrakų čia nereikia. Nebent dar turi kokią priežastį, kodėl nori pasilikti?“ Tas vyras ir sako, kad neturi kur gyventi. Tada tėvas Stanislovas tik palingavo galvą ir sako: „Eik su Dievu, eik į nakvynės namus ar dar kur, ieškok savo kelio. Aš tau tikrai negaliu padėti.“ Įdėjo dešros, leido pernakvoti ir peržegnojo į kelią.

Kai man skambina ir prašosi į sodybą, paprastai tvirtina, kad nori Dievo ieškoti ir sveikti. Po savaitės, kai baigiasi cigaretės, dažniausiai pradeda kalbėti visai kitaip ir vardyti, ko trūksta. Aš turiu būti tuo, kuris primena, ko čia jie atvažiavo ir, reikalui esant, paklausti: o gal geriau tau į nakvynės namus eiti, o ne čia kankintis?

Beje, manęs vyrai, gyvenantys sodyboje, ypač tie, kurie gelbėjasi nuo narkomanijos, neretai klausia, kodėl aš neįvedu griežtesnių taisyklių. Esą jiems patiems pritrūksta ryžto, ir būtų visai gerai, jei kas iš šalies jų puikybę sulaužytų. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad žmogui būtina palikti sunkiausią dalyką – apsisprendimo laisvę. Tegu Viešpats per gyvenimą veda ir laužo, o kas aš toks, kad ką nors tarsi iš molio lipdyčiau? Visa tai, ką nulipdyčiau, būtų nuodėminga, o ne Dievo formacija. Kiekvienam iš mūsų Dievas laisvą valią paliko, ir negalima to nepaisyti.

Visa, ką aš galiu, tai pasidalyti pamoka, kurią gavau sveikdamas, – būtina būti sąžiningam tiek sau, tiek aplinkiniams. Jei matau, kad kažkas ne taip pasisuko, jei matau, jog ne iš širdies kažką namiškis daro, tai sakau: „Broli, kelkis rytoj 6 ryto ir pradėk dieną iš naujo, o šiandien „nestumk“, sustok…“ Kiekviena diena yra nauja galimybė.

Aš vyrams ne kartą sakiau – man nereikia, kad apie mane gerai kalbėtumėte ar kaip nors man pataikautumėte. Man iš jūsų reikia kur kas daugiau – jog būtumėte iki galo sąžiningi. Aš nieko nuo jūsų neslepiu, pasislėpęs po pagalve nevalgau, stengiuosi viską jums sakyti, ką galvoju. To paties noriu ir iš jūsų. Suprantu, kad iš jų reikalauju daugiau, nei Dievas iš jų tikisi. Gal todėl vis pajuntu, kaip ta mano puikybė suskauda, kaip vėl Dievo vaidmenį bandau perimti. Pats dažnai pagalvoju: ar aš sugebu su Dievu būti visiškai sąžiningas? Nesugebu, o iš kitų reikalauju…

Kai manęs klausia: tai tu bendruomenę įkūrei? Atsakau, kad ji jau seniai yra įkurta, prieš du tūkstančius metų, ir vadinasi Bažnyčia. Jokios naujos struktūros nereikia išrasti. Juk Evangelija yra savo esme paprasta – mylėk savo artimą čia ir dabar. Turiu mylėti ir žiūrėti, kas man trukdo tai daryti. Turiu stengtis aferistą Žaną prie klausyklos nuvesti, kad kitam Žanui būtų lengviau. Kasdien iš melo turiu vaduotis.

Tai nelengvas darbas. Ypač tai supratau, kai Kryžiaus Jono perspėjimą perskaičiau, kad religinė puikybė yra baisesnė už velnią. Todėl vengiu dangstytis tiesomis, religingomis frazėmis. Įstrigo dar viena brolio Gedimino pamoka. Kartą Pakutuvėnuose nesusivaldžiau ir moteriai, kuri, mano įsitikinimu, nederamu elgesiu įkyrėdavo visiems atvykusiems, išsakiau, ką galvoju. Po šio įvykio brolis Gediminas paprašė užeiti pas jį. Supratau, kad dabar gausiu pylos ir pirmas puoliau: „Ar ne tiesą tai moteriai pasakiau?“ Brolis Gediminas atsakė: „Tiesą, tačiau daugiau tos tiesos nesakyk.“ Dar labiau užsiplieskiau: „Tai jums, pranciškonams, tiesos nereikia?“ Brolis Gediminas: „Tu savo tiesą naudoji kaip kardą kapoti žmonių galvas. Prisimink, Žanai, kuo buvai išgelbėtas – meile ir pasigailėjimu ar tiesa?” Žiauriai prastai pasijutau. Taip koktu pasidarė, kad, regis, metus meldžiausi, sakramentus priimdavau, o tiek užsimiršau ir surūpužėjau…

Skambina žmogus ir klausia: ar galiu atvažiuoti? Sakau – gali. Tačiau širdyje sakau – jei nereikia, Dieve, tai geriau tegu neatvažiuoja. Nes negaliu niekam Jėzaus paliudyti, galiu tik nuorodomis pasidalyti, galiu nurodyti į Pakutuvėnus, galiu į Palendrius, galiu į Šiluvą, galiu pastoge pasidalyti. Jei neturėčiau pastogės, man būtų lengviau… Dar galiu papasakoti apie tuos stebuklus, kuriuos Dievas mano gyvenime padarė, ir paliudyti, kad Jis nusileidžia į tirščiausias sutemas.

Neseniai viešėjau pas mamą, tai ji paprašė iš daržo žalumynų parnešti. Prie namų sutikau kaimynę Jadvygą, kuri manęs ir klausia: „Ar tiesa, Žanai, kad Dievas stebuklą padarė, ir tau iš alkoholizmo išsigelbėti padėjo?“ Atsakau: „Juk pati matote. Argi nepamenate, koks aš buvau?“ Ji linguoja galvą ir sako: „Taip, pamenu. Tai gal ir mano vaikams Dievas gali padėti?“ Aš jai ir paaiškinu: „Man juk padėjo“. Ji ir sako: „Na taip, jei jau net tau padėjo…“ Supratau, kad aš per geros nuomonės apie save. Kartu dar kartą suvokiau, jog mano gyvenime stebuklas įvyko, todėl galiu sakyti tiems, kurie ieško pagalbos, jog gelbėtis tikrai įmanoma. Tegu paklausinėja bet ko Rusnėje, kas buvo Žanas, ir supras, kad kiekvienas gali pakilti…

Bernardinai.TV

Susijusios laidos

Žano keliasŽano kelias (IV). Neprasilenkti su Jėzumi 2274 peržiūros | 3 komentarai

Žano keliasŽano kelias (III). Dievas. Šeima. Bendruomenė 2642 peržiūros | 9 komentarai

Žano keliasŽano kelias (II). Negera žmogui būti vienam 3271 peržiūra | 6 komentarai

Žano keliasŽano kelias. Sūrus tiesos skonis 5428 peržiūros | 6 komentarai

tiltas„Nugalėtojų akademija“ – kvietimas nugalėti save 1039 peržiūros | 2 komentarai

Panara. Pilnų namų bendruomenėPilnų namų bendruomenė: per maldą ir darbą į gyvenimą 1569 peržiūros | 0 komentarų

Reabilitacijos benduromenė "Vilties švyturys"„Vilties švyturys“. Galimybė gyventi kitaip 1315 peržiūrų | 4 komentarai

Reabilitacijos namai „Gabrielius"„Gabrielius“ – vilties bendruomenė 838 peržiūros | 3 komentarai

BiblijaLietuvos Biblijos draugija: 20 metų Žodžio tarnystėje 352 peržiūros | 0 komentarų

PunskasDalius Ramanauskas. Kelionė į Punską ir Seinus 355 peržiūros | 0 komentarų

Sveikas, gyvenime

sveikstančių priklausomų asmenų liudijimai, specialistų komentarai.
Ši laida yra laidų ciklo "Sveikas, gyvenime" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »